Vilniaus universiteto bibliotekoje neseniai atidaryta paroda, skirta J.Basanavičiui ir Prahai, kurioje jis praleido vos keletą metų.
Šios bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė pasakojo, kad atkurtai Lietuvai švenčiant šimtmetį neįmanoma nepaminėti Prahos, kokią regėjo J.Basanavičius.
„Mums Praha svarbi tuo, kad J.Basanavičiaus garsusis kreipimasis į tautą ir idėja apie nepriklausomybės siekimą atsirado tarp šio amžinojo miesto sienų ir gatvių“, – sakė I.Krivienė.
Lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas J.Basanavičius tikrai vaikščiojo universiteto bibliotekos koridoriais, čia jis neseniai sugrįžo ir su paroda, pasakojančia apie jo gyvenimą Prahoje.
Tuometėje Vilniaus viešosios bibliotekos, kuri buvo įsteigta iš universiteto padalinių, lankytojų registracijos knygoje yra įrašas, kad 1905 metais, vos spėjęs grįžti į Lietuvą, J.Basanavičius čia apsilankė. Jam buvo įteiktas bibliotekos pažymėjimas.
Lietuvos patriarchui skirtoje parodoje yra daug senosiosios Prahos vaizdų. Ši paroda atsirado Prahos miesto muziejaus ir Čekijos ambasadoriaus Lietuvoje iniciatyva.
Prahoje kunkuliavo gyvenimas
XIX amžiuje Praha, kaip ir Vilnius, buvo provincijos miestai. Bet XIX amžiaus pabaiga Prahai itin svarbi, nes čia prasidėjo ekonominis ir kultūrinis sąjūdis.
Tuo metu Prahoje buvo pastatytas nacionalinis teatras, geležinkelio stotis, ne vienas tiltas, taip pat daug pastatų, tapusių architektūros paminklais, kūrėsi sporto įstaigos.
Staigus šio miesto augimas stebina ir dabar, nes net 300 metų Čekija buvo atsidūrusi po Habsburgų imperijos jungu. Tačiau XIX amžiuje Praha tapo demokratijos lopšiu.
Prahos kosmopolitiškumas traukė ir J.Basanavičių, kur jis jautėsi gerokai laisviau nei tuo metu Rusijos imperijai priklausančiame Vilniuje.
Atvykęs į parodos atidarymą, Čekijos ambasadorius Lietuvoje Vitas Korseltas dėkojo jos sumanytojams.
„Džiaugiuosi, kad mūsų tautos turi tai, kas mus sieja: tai – tautinis atgimimas. Visada didžiavausi, kad čekų kalbos abėcėlyje yra raidžių su varnele. Kai kas mane net dėl to traukdavo per dantį.
Tačiau matydamas tas pačias varneles lietuvių kalbos abėcėlėje, džiaugiuosi dar labiau. Tai rodo, kad mes, čekai, galime perduoti savo turtą kitai tautai“, – sakė Čekijos ambasadorius V.Korseltas.
Išvengė prievolės tarnauti carinė armijoje
Istorikas Eligijus Raila priminė, kad vis dar gyvas mitas apie tai, kad didžiavyriai myli tik Lietuvą, savo tėvynę, jos gamtą, o meilė moteriai yra pernelyg žemiška, kad būtų verta apie tai kalbėti. Bet J.Basanavičiaus likimas rodo, kad meilė jam buvo labai svarbi.
Praha, kurioje gyveno 1882–1884 metais, gydytojui tapo meilės ir giesmės miestu. Čia jis ne tik prašė pratarmę leidiniui „Aušra“, bet ir laikė savo rankose pirmąjį šio leidinio numerį.
Keldamas klausimą apie tai, kodėl J.Basanavičius atsidūrė Prahoje, istorikas E.Raila pateikė kelias versijas.
Baigęs mokslus Maskvoje, J.Basanavičius, kurį laiką buvo apsistojęs Bulgarijoje. 1882 metais jam teko grįžti į Lietuvą, nes iškilo klausimas, kas eis tarnauti į kariuomenę – ar brolis Vincas, ar pats Jonas.
Metus burtus paaiškėjo, kad tai turės padaryti Vincas. Jis buvo paimtas į Rusijos carinę kariuomenę.
„Jei taip būtų atsitikę Jonui, nežinia, ar mes turėtume parodą apie jo gyvenimą Prahoje“, – svarstė E.Raila.
Norėjo būti arčiau lietuviško žodžio
J.Basanavičius vėliau patraukė į Vakarus, bet keliavo kitu maršrutu nei daugelis to meto lietuvių. Tačiau jis niekada užsiminė, kodėl pasirinko Prahą.
Žinoma tik tai, kad dar mokydamasis Maskvos universitete jis susidomėjo čekų kalbininkų darbais, taip pat senąja bulgarų kalba. Tai buvo postūmis atsigręžti į Bulgariją, kur tikėjosi aptikti protėvių šaknis.
Vokiečių kalbininkas Augustas Schleicheris, išleidęs pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, taip pat padarė didelį įspūdį J.Basanavičiui.
Dėl tokio kultūrinio lauko Praha J.Basanavičiui atrodė arčiausiai Lietuvos.
„Būdamas Prahoje jis jautėsi arčiau lietuviško žodžio nei gyvendamas Maskvoje, o gal Marijampolėje ar net Vilniuje“, – pasakojo istorikas E.Raila.
1882-aisiais atvykęs į Prahą J.Basanavičius keletą dienų apsistojo viešbutyje prie dabartinės geležinkelio stoties, vėliau įsikėlė į namą, stovintį Karolio aikštėje
Vilniaus universiteto bibliotekoje veikiančioje parodoje yra šio namo nuotrauka. Šiame name jis parašė garsiąją prakalbą tautai, kitaip sakant, J.Basanavičiui gyvenant Karolio aikštėje ir atsirado šis manifestas.
„Praha – tai ne tik linksmybių ir pramogų miestas, kuris viliojo Lietuvos turistus, šis mietas yra ir mūsų tautinio atgimimo centras“, – pasakojo E.Raila.
Pasigedo kanarėlės narvo ir platano
Istorikas E.Raila pasiūlė parodoje greta Prahos senovinių nuotraukų pastatyti narvelį su kanarėle.
Būtent tokį narvelį J.Basanavičius kartą pamatė iš savo buto. Kanarėlę prižiūrėjo, ją glaustė daili mergina. Tai buvo Gabriela Eleonora Mohl. J.Basanavičius taip pat netrukus įsigijo kanarėlę. Kai nė vieno jų nebūdavo namuose, matyt, tos kanarėlės per atstumą susikalbėdavo pačios.
Ne kartą viešėjęs Prahoje istorikas E.Raila stengdavosi eiti pasivaikščioti tomis gatvėmis, kurios prisimena J.Basanavičiaus žingsnius. Viena mintis vilniečiui vis neduoda ramybės. Tai – Karolio aikštėje augantis miliniškas platanas, prie jo yra lentelė su nuoroda, kad medžiui daugiau kaip 100 metų.
„Mes galime įsivaizduoti, kad Prahoje – tai vienintelis liudininkas, kuris yra J.Basanavičiaus ir leidinio „Aušra“ amžininkas.
Praha jam tapo ir vienu skaudžiausių likimo puslapių – mirties ir giesmės miestu. Geltona kanarėlė ir juodas antkapis – tai Prahos spalvos ir jos viską pasako apie J.Basanavičiaus gyvenimą“, – įsitikinęs istorikas E.Raila.
– Iš kur kilo toks mitas, kad tautinio atgimimo veikėjai labiausiai mylėjo Lietuvą? Ar tai buvo būdinga J.Basanavičiui?
– Esame įpratę, kad politiniai veikėjai yra tam tikrų istorinių procesų dalis, o jų privatus gyvenimas ne taip svarbus. Jie tarsi neįsimyli, nesapnuoja, negeidžia moters.
Tačiau J.Basanavičiaus likimas rodo, kad tai buvo aistringas žmogus. Tai galime suprasti iš jo tekstų, dienoraščio, kurį jis pradėjo rašyti dar būdamas paauglys, užrašų knygelių.
Iš tikrųjų to meto Lietuva buvo kitokia – ne titanai monstrai ją kūrė, o nuostabūs žmonės, kurie mylėjo ir kentėjo.
Nors daug kas laikė J.Basanavičių Lietuvos didžiavyriu, tokia nuomonė apie jį buvo susidariusi dėl amžininkų, pradedant bendražygiais Mečislovu Davainiu-Silvestravičiumi ar Jonu Šliūpu.
– Ar niekas nepriekaištavo J.Basanavičiui, kad jo žmona svetimtautė?
– Nors daug kam atrodė, kad J.Basanavičius turi sukurti tvirtą lietuvišką šeimą, taip neatsitiko.
Viską lėmė meilės ryšys, rodantis, kad mūsų vyrai anksčiau tuokdavosi su širdies išrinktąja, todėl niekas nevadino Lietuvos savo mylimąja.
J.Basanavičiaus aistra G.E.Mohl buvo tikras širdies šauksmas. Viename dienoraštyje gražiai aprašyta, kaip jie vienas kitą pamato. Jie vaikšto po Prahą, perka vienas kitam ledų, pakilęs vėjas nupučia ir nuneša skrybėles, jie vejasi skrybėles, stoja mėnesiena, jie bučiuojasi.
Man šie vaizdai J.Basanavičiaus gyvenime yra gražesni nei kokios nors politinės deklaracijos. Įsivaizduokime, jis yra Rusijos imperijos valdinys, gydytojas, o eina pasivaikščioti su Čekijos vokiete po Prahą – po Habsburgų imperijos miestą – ir jaučiasi beprotiškai įsimylėjęs.
Mūsų tautos patriarchas eina su mylimąja į operą, į Prahos rotušę, grožisi neseniai nutapytu paveikslu.
– Kodėl taip trumpai truko jo santuoka?
– 1884 metais išvykęs su žmona gyventi į Bulgariją, J.Basanavičius, kaip gydytojas, suprato, kad ji sunkiai serga. Gabrielos Eleonoros motina taip pat buvo mirusi nuo džiovos. Tuo metu buvo manoma, kad ši liga yra paveldima, nors dabar būtų kitaip vertinama šios ligos priežastis.
Susirūpinęs dėl žmonos sveikatos, jis prašė perkelti į kitą vietą Bulgarijoje, kur šiltesnis klimatas. Bet liga įveikė jo žmoną. 1889 metais Gabriela Eleonora mirė nuo džiovos.
Kai ji pasimirė, J.Basanavičiui atiteko jos archyvas. Literatūros tyrinėtojas Vaidas Šeferis, išvertęs šiuos dienoraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą drauge su išlikusiais laiškais, yra viską sudėjęs į knygą „Mano tėvynė – prie jo širdies“.
Iš publikuotų dokumentų paaiškėjo, kad įsimylėjėliams hūta ir sunkių akimirkų – tai išsiskiria, tai vėl susitinka, galiausiai Vienoje po Velykų susituokia. Ji buvo dešimt metų jaunesnė už gydytoją.
– Ar tapęs našliu J.Basanavičius neieškojo kitos žmonos?
– Antros moters nebuvo jo gyvenime, nors ne vienas bičiulis aušrininkas jam piršliavo. Kad ir Mečislovas Davainis-Silvestraitis, aiškinęs J.Basanavičiui, kad pažįsta merginų iš lietuviškos šeimos. Esą, jei J. Basanavičius su bent viena jų susituoktų, merginos grožis ir jo pinigai galėtų padėti tautiniam atgimimui. Vedybos iš išskaičiavimo tuo metu buvo normalu.
Po žmonos mirties J.Basanavičius tik susirašinėjo su Konstancija Skirmuntaite. Tai buvo kilminga moteris, lietuve save laikiusi lenkakalbė istorikė, bet ji kažkuo neįtiko.
Ši moteris rašė laiškus J.Basanavičiui, jo draugai norėjo, kad jis ją vestų. Bet jie tik buvo bendraminčiai, svarstę istorijos klausimus, niekada nebuvo net susitikę.
Įdomu, kad viename laiške yra išlikęs Konstancijos atsiųstas kalėdaitis. Manau, jei siunčiamas kalėdaitis tai rodo ypatingą ryšį.
Kai patriarchui buvo 49 metai, viename laiške jis nurodė „kam pranešti, jeigu aš mirsiu“. Pirmas buvo minimas gimtajame Ožkabalių kaime ūkininkavęs brolis Vincas, o antras žmogus – K.Skirmuntaitė.
