Apie tai, kokį vaidmenį vykstant tyrimui suvaidino virtuvinis puodas ir sportinis krepšys, kodėl nutirpdė sniegą nuo muziejaus stogo ir kodėl Andrejus Sacharovas bei kiti disidentai suabejojo nuosprendžio teisingumu – gazeta.ru rašinys.
Laiką parinko neatsitiktinai
Po sprogimo 1977-aisiais teroristų paieškai buvo mestos milžiniškos SSRS KGB ir Vidaus reikalų ministerijos pajėgos.
Tyrimo metu apklausta daugiau kaip 500 liudininkų. Bet nė vienas jų taip ir nepajėgė tiksliai apibūdinti teroristų išvaizdos – daugelis painiojosi savo parodymuose.
Sulaikyti nusikaltėlius pavyko tik po aštuonių mėnesių, kai jie pabandė surengti dar vieną sprogdinimą.
Kaip vėliau paaiškėjo, laikas teroro aktams buvo pasirinktas neatsitiktinai.
1976-ųjų gruodį Maskvoje vyko šventiniai renginiai, skirti SSRS vadovo Leonido Brežnevo 60-mečiui. Tada į sostinę susirinko daug užsienio vyriausybinių delegacijų, todėl mieste buvo smarkiai sustiprintos saugumo priemonės.
Bet kai prieš Naujuosius svečiai išvyko, Maskva „atsipalaidavo“.
1977-ųjų sausio 8-oji buvo sekmadienis – laisva diena. Moksleiviams tęsėsi atostogos, daug maskviečių skubėjo į vakarinius kino seansus, spektaklius, naujametinius renginius.
Todėl metro buvo pilnas žmonių.
Vagonas išlėkė į orą
Sausio 8-oji, 17 val. 31 min. Maskvos laiku. Metro sotyje „Izmailovskaja“ sustoja iš centro važiuojantis traukinys.
Kai vėl pajuda, iki kitos stoties „Pervomajskaja“ jam lieka važiuoti kiek daugiau nei dvi minutes, kurios taps paskutinėmis gyvenime keleiviams iš trečiojo vagono.
Būtent ten 17 val. 33 min. sprogo bomba. Žuvo 7 žmonės, dar 37 buvo sužeisti.
Ekspertų vertinimu, gerokai didesnio aukų skaičiaus pavyko išvengti dėl to, kad sprogimas įvyko tunelyje, o ne atviroje maršruto dalyje.
Susprogdintas traukinys buvo grąžintas į „Pervomajskaja“. Pro šią stotį be sustojimo važiavusių kitų traukinių keleiviai matė sudarkytą vagoną ir kruvinus žmonės perone.
Iškart po teroristinio išpuolio milicijos būriai ėmė tikrinti kiekvieno įeinančiojo į metro ir išeinančiojo iš požemio dokumentus.
Taip pat buvo blokuoti automobilių išvažiavimai iš Maskvos.
SSRS sostinės oro uostuose ir geležinkelio stotyse įvestas ypatingasis režimas: imta akyliau tikrinti bagažą, visi įtartini asmenys buvo sulaikomi.
Dar du sprogimai
Tuo metu, kai žmonės tik bandė suvokti, kas įvyko metro ir stengėsi padėti nukentėjusiems, įvyko naujas incidentas.
18 val. 5 min. bomba buvo detonuota F.Dzeržinskio gatvėje (dabar – Didžiosios Lubiankos), netoli SSRS KGB rūmų.
Teroristas buvo padėjęs sprogmenį po prekystaliu maisto produktų parduotuvėje.
Sprogimo metu skeveldros susmigo į prekystalio metalinį karkasą, todėl rimtų traumų išvengta.
Nesunkiai sužeisti buvo keli žmonės.
18 val. 10 min. – praėjus vos penkioms minutėms – naujas sprogimas.
Į orą išlėkė šiukšlių dėžė prie kito maisto produktų parduotuvės Spalio 25-osios gatvėje (dabar – Nikolskaja), priešais Istorijos archyvų institutą.
Vėlgi – masyvi urna iš ketaus suvaidino teigiamą vaidmenį: ji neišsilakstė į gabalėlius, o visa sprogimo energija nukrypo aukštyn. Tai ir išgelbėjo šalia buvusius žmones.
Gandai sėjo paniką
Apie teroristinius aktus pranešta KGB pirmininkui Jurijui Andropovui, kuris tą vakarą kaip tik buvo savo kabinete Lubiankoje.
Į Kremlių skubiai sukviesti visų teisėtvarkos ir saugumo struktūrų vadovai. Atvyko ir L.Brežnevas, kuris tą šeštadienį leido medžioklėje užmiestyje.
Visuose pasitarimuose žodžiai „teroro aktas“ jau skambėjo atvirai, nes trys sprogimai 40 minučių laikotarpyje skirtingose Maskvos vietose negalėjo būti atsitiktinumas.
Tuo tarpu visuomenėje kilo panika, sklido įvairiausi gandai, kadangi oficialus pranešimas apie sprogimą metro pasirodė tik po dviejų dienų.
Atsakomybės už tai neprisiėmė jokia teroristinė grupuotė.
Netrukus išgryninta pagrindinė įvykio versija – politinė. Pagrindiniai įtariamieji – Ukrainos ir Armėnijos separatistai.
Tirpdė sniegą nuo stogo ir gatvių
Daugiau nei pusės tūkstančio žmonių apklausos jokių rezultatų nedavė. Reikėjo remtis tik įkalčiais.
Norėdami ištyrinėti Istorijos archyvų instituto pastato stogą tyrėjai ištirpdė visą sniegą nuo jo specialiai tam pritaikytoje lauko virtuvėje.
Joje tirpdė ne tik sniegą nuo instituto stogo, bet ir nuo aplinkinių namų. šaligatvių ir gatvių 50 metrų spinduliu nuo sprogimo centro.
Vienas tyrimo grupės narių Arkadijus Jarovojus prisiminė: „Kai tyrimui vadovavęs Nikolajus Markovskis liepė nukasti ir ištirpinti visą tą sniegą, daugelis burbėjo, kad tai beprotystė. Bet būtent nuo instituto stogo buvo paimta maža rodyklė nuo žadintuvo, kuris buvo pagamintas Armėnijos sostinės Jerevano laikrodžių fabrike.
Vėliau šis įkaltis drauge su kitais daiktiniais įrodymais nuvedė mus prie nusikaltėlių“.
Puodas tapo svarbiu įkalčiu
Buvo atliktas visų metro sprogimo aukų skrodimas.
Vieną svarbiausių įkalčių, vėliau labai padėjusių tyrėjams, rado vieno žuvusio keleivio kūne. Tai buvo keistas metalo gabaliukas, nudažytas mėlynai.
Tolesnis identifikavimas parodė, kad ši atplaiša yra virtuvėje troškinimui naudojamo ketaus puodo rankenėlės dalis.
Vėliau ekspertai nustatė, kad būtent tame puode buvo paslėptas savadarbis sprogmuo, pagamintas iš kilogramą svėrusio trotilo ir amonio salietros mišinio.
Viduje taip pat buvo įtaisytas laikrodinis mechanizmas, o puodo dangtis buvo privirintas prie korpuso. Be to, virinta buvo elektrodu, padengtu floru ir kalciu. Tokie specifiniai elektrodai naudoti tik karinėje pramonėje.
Tai gerokai susiaurino paieškų ratą.
Netrukus tyrėjams pavyko išsiaiškinti, kad sprogęs puodas yra iš eksperimentinės partijos, pagamintos Ukrainos mieste Charkove: tokių būta vos 50 vienetų.
Išskirtinė šių puodų savybė buvo specifinė emalio sudėtis. Kadangi eksperimentinė partija nebuvo išsiuntinėta į parduotuves, Charkovo gamyklos vadovai gražius puodus dovanojo to paties fabrikų susivienijimo darbuotojams.
Svarbiausia – šias dovanas siuntė tik trimis kryptimis: Ukraina, SSRS pietinė dalis ir Užkaukazė.
Ypatingą dėmesį tardytojai sutelkė į tris miestus – Jerevaną, Rostovą prie Dono ir Charkovą.
Susiaurinti ratą vietovių, iš kurių galėjo atvažiuoti nusikaltėliai, padėjo dar vienas įkaltis – atplaišos sportinio krepšio, kuriame buvo paslėptas puodas.
KGB laboratorija pagal skutelius nustatė, kad krepšys buvo pasiūtas iš dirbtinės odos, gamintos Gorkio srityje.
Pagal detales taip pat sudarė krepšio vaizdą ir jį išsiuntinėjo į KGB skyrius visoje Sovietų sąjungoje. Bet nustatyti krepšį pasiuvusio fabriko vis niekaip nepavykdavo.
Padėjo atsitiktinumas
Atsakymo tyrėjai sulaukė atsitiktinai.
Jaunas KGB bendradarbis, budėjęs Uzbekijos sostinės Taškento oro uoste, atkreipė dėmesį į moterį su panašiu krepšiu.
Čia pat nupirkęs jai kitą krepšį, saugumietis paėmė jos bagažą tolesniam tyrimui.
Taip pagaliau pavyko nustatyti ieškomo krepšio kilmę – jis buvo pagamintas Jerevano odos galanterijos fabrike.
KGB pirmininkas J.Andropovas akimirksniu išsiuntė į Armėniją visą lėktuvą saugumiečių.
Bomba geležinkelio stotyje
Vis dėlto teroristų asmenybę pavyko nustatyti tik tada, kai šie ėmė rengti naują išpuolį – praėjus aštuoniems mėnesiams.
1977-ųjų spalį „Kurskaja“ geležinkelio stoties Maskvoje laukimo salėje buvo aptikta bomba.
Nusikaltėliai ten paliko krepšį su sprogstamuoju įtaisu, bet jis ten pragulėjo parą ir nesprogo dėl nusėdusios baterijos.
Į be priežiūros paliktą daiktą dėmesį atkreipė vienas keleivių ir pranešė milicijai.
Pavojingiausio darbo ėmėsi karininkas, kurio pavardė buvo Kurašinas – jis išnešė krepšį į izoliuotą vietą, kur sprogmuo sulaukė atvykstančių išminuotojų.
Karininkas už savo poelgį vėliau buvo apdovanotas vienu aukščiausių SSRS ordinų – Raudonosios Žvaigždės.
Sulaikė pakeliui į Armėniją
Šalia bombos krepšyje rasta sportinė striukė su Jerevano emblema ir kepurė, kurioje buvo likę keletas juodų plaukų.
Pagal radinius tyrėjai surašė numanomų nusikaltėlių bruožus ir informaciją išsiuntinėjo transporto milicijai, nurodę tikrinti visus į SSRS pietus važiuojančius traukinius.
Ir štai traukinio Maskva – Jerevanas trečiajame vagone, Gruzijos ir Armėnijos pasienyje pareigūnų dėmesį patraukė vyras, dėvintis mėlynas sportines kelnes iš to paties komplekto, kaip ir „Kurskaja“ geležinkelio stotyje aptikta striukė.
Dokumentų, viršutinių rūbų ir jokių kitų daiktų jis neturėjo. Vyras ir kartu vykęs jo draugas buvo sulaikyti.
Netrukus nustatyta sulaikytųjų tapatybė – tai buvo piliečiai Akopas Stepanianas ir Zavenas Bagdasarianas, Jerevano gyventojai.
Tardomi jie nesugebėjo atsakyti net į patį paprasčiausią klausimą ir įvardinti kelionės į Maskvą tikslo.
Vėliau A.Stepaniano motina atpažino sūnaus turėtą krepšį, kuriame buvo bomba.
Per kratą vyro namuose tyrėjai rado sprogstamojo įtaiso gamybos schemą – lygiai toks pat suveikė Maskvos metro. Pas Z.Bagdasiną aptikta naujų sprogmenų detalių.
Sulaikytieji išdavė trečią grupuotės narį, kuris vėliau buvo įvardintas kaip idėjinis vadas ir sprogimų organizatorius – Stepanas Zatikianas.
Paaiškėjo, kad studijuodamas jis sukūrė pogrindinę Armėnijos nacionalinės vienybės partiją, pasisakė už šios tuometinės SSRS respublikos nepriklausomybę ir platino atsišaukimus su protestais prieš rusiškąjį šovinizmą.
A.Stepanianas ir Z.Bagdasarianas buvo jo kaimynai, priklausę tai pačiai partijai.
1968-aisiais S.Zatikianas buvo nuteistas už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“ bei dalyvavimą „antisovietinėje organizacijoje“.
Į laisvę jis išėjo 1972-aisiais, vedė, žmona pagimdė du vaikus.
1975-aisiais S.Zatikianas nusiuntė į SSRS Aukščiausiąją Tarybą pareiškimą, kad atsisako SSRS pilietybės ir pridėjo savo pasą. Armėnas taip pat prašė suteikti jam galimybę išvykti į bet kurią nesocialistinę šalį.
Atsakymo jis nesulaukė, tik po kiek laiko buvo iškviestas pokalbio į KGB, bet ten nepasirodė.
1977-ųjų rugsėjį, likus pusantro mėnesio iki paskutinio arešto, S.Zatikianas buvo atvežtas į KGB „profilaktiniam pokalbiui“, kuris užsitęsė 12 valandų.
Kaip parodė tolesni įvykiai, „profilaktika“ jau nebepadėjo.
Visus tris nuteisė myriop
Maskvos metro teroristų teismas vyko 1979-ųjų sausio 16-20 dienomis.
KGB pirmininko J.Andropovo įsakymu, apie šį teismą buvo sukurtas dokumentinis filmas.
Įraše girdisi, kaip S.Zatikianas sako armėniškai: „Perduokite žmonėms, kad paskutiniai Stepano žodžiai buvo tokie: kerštas, kerštas ir dar kartą kerštas“.
Visi trys armėnai buvo pripažinti kaltais ir jiems skirta mirties bausmė.
Nuosprendis įvykdytas nedelsiant – 1979-ųjų sausio 30-ąją.
A.Sacaharovas kėlė klausimus
Tačiau ne visi buvo linkę sutikti su nuosprendžiu.
Garsiausias SSRS disidentas A.Sacharovas laiške L.Brežnevui rašė, jog „yra svarus pagrindas manyti, kad šioje byloje gali būti teismo klaida arba sąmoninga falsifikacija“.
A.Sacharovas teigė: „Zatikiano nebuvo Maskvoje sprogimo metro metu – daug liudininkų gali patvirtinti jo alibi; tyrėjai nerodė jokio suinteresuotumo išsiaiškinti šios ir kitų svarbių aplinkybių.
Teismas be jokios būtinybės buvo visiškai uždaras ir slaptas, net teisiamųjų giminės apie jį nieko nežinojo. Toks teismas, kuriame visiškai pažeistas viešumo principas, negali nustatyti tiesos“.
Savo knygoje „Atsiminimai“ A.Sacharovas rašė: „Apie savo laišką Brežnevui aš telefonu pranešiau užsienio korespondentams ir naujienų agentūroms.
Po valandos ar dviejų pasipylė skambučiai mums į namus. Skambinusieji sakė, kad jie dalyvavo teroristų, kuriuos aš ginu, teisme ir reiškė pasipiktinimą mano pozicija ginti žudikus.
Forma, kuria visa tai buvo išsakoma, buvo nevienoda: kartais – tik apgailestavimas dėl mano neinformuotumo ir naivumo, kartais ironija, pajuoka (psichologiškai labai keista toje situacijoje), kartais – įsiūtis, grasinimai susidoroti su manimi.
Aš bandžiau man skambinusiems, kurie neva dalyvavo teisme, uždavinėti klausimus, bet dauguma jų likdavo be atsakymų (pavyzdžiui, kada vyko teismas, kas jam pirmininkavo).“
Abejojusių buvo ir daugiau
Po A.Sacharovo pareiškimų laikraštis „Izvestija“ išspausdino prieš jį nukreiptą laišką „Gėda žudikų gynėjams“.
Po publikacijos pasipylė srautas laiškų su įžeidinėjimais A.Sacharovui ir tiesioginiais grasinimais jį nužudyti.
Ne tik A.Sacharovas laikėsi versijos, kad nuteistieji dėl sprogdinimo metro yra nekalti.
Pavyzdžiui KGB 1-osios valdybos pulkininkas Olegas Gordijevskis, vėliau pabėgęs į Vakarus, manė, kad ant nuteistųjų tiesiog „pakabino“ bylą, nes daugiau įtariamųjų nebuvo.
O žurnalistas Sergejus Grigoriancas, buvęs politinis kalinys ir SSRS disidentas, knygoje „Pusė amžiaus sovietinės pertvarkos“ tikino, kad sprogdinimai buvo organizuoti J.Andropovo įsakymu.
Sprogimai – po ilgos pertraukos
Vėliau teroro aktų Maskvoje nebuvo iki pat SSRS subyrėjimo.
Kitas išpuolis Rusijos sostinės metro įvyko 1996-ųjų birželio 11-ąją tarp stočių „Tulskaja“ ir „Nagatinskaja“. Tada vėlų vakarą suveikė savadarbis sprogmuo – keturi žmonės žuvo, 12 atsidūrė ligoninėje.
Praėjus pusantrų metų sulaikyti du įtariamieji, kurių tapatybės nebuvo atskleistos. Nusikaltimas taip ir liko neištirtas.
2004-ųjų vasarį sprogimas traukinyje tarp stočių „Avtozavodzkaja“ ir „Paveleckaja“ nusinešė 42 gyvybes, daugiau kaip 250 žmonių sužeista.
Tą rytą teroristas-mirtininkas detonavo sprogmenį, kurio galingumas prilygo 4 kg trotilo. Tunelyje kilo milžiniškas gaisras.
2007-aisiais Maskvos miesto teismas tris čečėnus – Muratą Šavajevą, Maksimą Ponarjiną ir Tambijų Chubijevą – pripažino kaltais dėl sporgdinimo ir visus nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
Tų pačių 2004-ųjų vasarą mirtininkė susisprogdino metro stoties „Rižskaja“ vestibiulyje.
Žuvo 10 žmonių, įskaitant pačią teroristę ir jos bendrininką Nikolajų Kipkejevą. Dar apie pusšimtis žmonių patyrė sužalojimų.
Paskutinė teroro aktų serija Maskvos metro įvyko 2010-ųjų kovo 29-ąją.
Tada 7 val. 58 min. bomba sprogo stotyje „Lubianka“. 8 val. 39 min. sprogimas driokstelėjo važiuojančio traukinio vagone.
Abu teroro aktai nusinešė 37 gyvybes, sužeisti 65 žmonės.
Po dviejų mėnesių buvo sulaikytos šešios mirtininkės ir du vyrai, rengę naujus išpuolius.
2010-ųjų gegužę per specialiųjų pajėgų operaciją Dagestane buvo nukautas Magomedali Vagabovas – pasak pareigūnų, tiesioginis teroro aktų Maskvos metro organizatorius.
