„Įvyko stebuklas“, – taip 1968-aisiais Elektrėnuose surengtą džiazo festivalį „Jaunystė“ prisimena jo sumanytojas, tuometinis Elektrėnų kultūros namų direktorius saksofonininkas Viktoras Voronovas.
Anot jo, visos aplinkybės tada klostėsi tarsi savaime – reikėjo tik leisti tekėti įvykiams sava vaga.
Kaip komunistinės stagnacijos ir Šaltojo karo laikais, kai džiazo muzika Lietuvoje dar buvo retenybė, čia galėjo rastis visas tokiai muzikai skirtas festivalis?
Daugeliui džiazo mėgėjų ir specialistų kildavo toks klausimas.
Šis įvykis net pateko tarp šimtmečio svarbiausių Lietuvos archyvų parodoje „Lietuvos šimtmečio puslapiai“.
Galbūt atsakymą padės surasti neseniai pasirodęs V.Suslavičiaus fotoalbumas „Džiazas ir miestas“, skirtas Elektrėnų festivalio 50-mečiui.
Krikštatėvis džiazuoja teptuku
Daugiau kaip 20 metų džiazo įvykius fiksuojantis buvęs elektrėniškis V.Suslavičius prisipažino, kad šis darbas – bene sudėtingiausias jo karjeroje. „Tai buvo tarsi žurnalistinis tyrimas, detektyvinių galvosūkių virtinė“, – aiškino menininkas.
Legendinį džiazo festivalį per 50 metų užklojo užmaršties dulkės – beveik neišliko nei rašytinės informacijos apie jį, nei archyvinių nuotraukų. Tad buvusio elektrėniškio užsidegimas atkurti festivalio istoriją labai patiko Elektrėnų valdžiai – jai palaiminus 2013 metais pasirodė pirmasis Elektrėnų džiazui skirtas Vytauto albumas „Džiazo jaunystės miestas“, o prieš mėnesį – gerokai solidesnis jo tęsinys „Miestas ir džiazas“, papildytas ir tekstais, ir nuotraukomis.
Juk įdomu, kas prieš pusę šimtmečio Lietuvoje grojo džiazą!
Beveik metus trukusi kūrėjo kelionė „Jaunystės“ labirintais buvo kupina netikėčiausių atradimų. V.Suslavičius pats ilgai gyveno Elektrėnuose ir dirbo Lietuvos elektrinėje, bet net neįtarė, kad tarp jo bendradarbių buvo pirmojo džiazo festivalio dalyvių.
Paaiškėjo, kad net buvęs tiesioginis jo viršininkas Anatolijus Avetisovas grojo klavišiniais V.Voronovo džiazo kvartete! Būtent iš jo fotografas sužinojo, kaip surasti patį V.Voronovą, seniai pradingusį iš muzikos mėgėjų akiračio.
Lankyti jį teko Druskininkuose. Pasirodo, tuoj 81-ąjį gimtadienį švęsiantis festivalio krikštatėvis džiazuoja ir šiandien – tik teptuku. Kurorte įsikūręs V.Voronovas tapo didelio formato drobes, kurių pagrindinis motyvas – fantastinių formų ir spalvų muzikos instrumentai.
Paminklas aistrai ir muzikai
Jeigu ne fotoalbumas, šiandien gal net neprisimintume šio džiazo veterano sukurtų stebuklų. Prieš pusę šimtmečio jauniausiame Lietuvos mieste jis įsteigė ne tik džiazo festivalį, bet ir mėgėjišką džiazo ansamblį „Volta“, kuris buvo tikra to meto įžymybė, – gastroliavo po Lietuvą, energetikų kvietimu koncertuodavo net Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane.
V.Suslavičius prisimena, kaip žmonės verždavosi į jų pasirodymus. Pasak fotografo, džiazas tais laikais buvo magiškas žodis, ir net patys atlikėjai nelabai žinojo, ką jis reiškia. Tačiau V.Voronovo aranžuotės įkvėpdavo muzikantus – vadovas puikiai panaudodavo kiekvieno jų galimybes.
„Voltoje“ yra grojęs gitara šviesaus atminimo Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas Rimvydas Rukšėnas, dainavusi Elektrėnų vaistinės vedėja Nijolė Kleinienė ir kitų profesijų elektrėniškiai.
„Dauguma tų, kurie tais metais Elektrėnuose susirgo džiazu, nebuvo profesionalūs muzikantai. (...) Jauname, augančiame mieste apsigyveno veržlių, kūrybingų žmonių, muzikos mėgėjų.
Nors oficialiai jie buvo vadinami saviveiklininkais, jų profesionalumas nekėlė abejonių nei klausytojams, nei specialistams“, – rašo albumo autorius.
Pasak V.Suslavičiaus, šie žmonės pirmiausia svajojo ne kaip pasistatyti namą, įsigyti automobilį ar krūvą pinigų, bet groti taip, kad pavergtų klausytojus.
Albumas „Džiazas ir miestas“ – tai paminklas jų entuziazmui ir muzikai.
Albumas surado herojus
Įdomu, kad fotografo tyrimui gerokai padėjo tuometinio žurnalisto praktikanto Valentino Jurevičiaus straipsnelis apie 1968-ųjų „Jaunystę“, pasirodęs kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“. „Neringoje“ po festivalio vyko jo aptarimas.
Tiesa, straipsnio autoriaus paieškos niekur nenuvedė, kol nepasirodė fotoalbumas „Džiazo jaunystės miestas“ su publikacijos faksimile ir paskambino žurnalisto duktė džiazo vokalistė, koncertavusi Elektrėnuose.
„Pasirodžius pirmajai knygai netikėti sutapimai pabiro lyg karoliukai“, – prisiminė V.Suslavičius.
Jam netikėtai paskambino ir Kauno rotušės ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius, su kuriuo nuolat susitinka per „Kaunas Jazz“ atidarymus.
Paaiškėjo, kad Elektrėnų festivalyje jis grojo gitara su Litauro Bielionio džiazo sekstetu, tad padėjo atkurti visų grupės muzikantų pavardes.
O Klaipėdos statybos tresto džiazo ansamblio „Žėrutis“ artistus įvardijo buvęs elektrėniškis Paulius Šartneris, anuomet klaipėdiečių ansamblyje grojęs būgnais. Vytautas sužinojo tai atsitiktinai, nors dabar Vokietijoje gyvenantį Paulių pažinojo iš Elektrėnų laikų.
Fotografas Vilniaus gatvėje atsitiktinai sutiko net į Kanadą emigravusį kolegą ir per jį gavo svarbią nuotrauką albumui.
Unikalūs kadrai vos nežuvo
Tačiau įdomiausia archyvinių 1968-ųjų festivalio fotografijų istorija. Jų autorius – fotomenininkas Valerijus Koreškovas – buvo nurodytas minėtoje „Literatūros ir meno“ publikacijoje.
Elektrėnų fotografai neišsaugojo festivalio kadrų.
Taigi V.Koreškovas bene vienintelis įamžino pirmąjį džiazo festivalį Lietuvoje. Tačiau ir jo „Jaunystės“ archyvas tik per plauką išvengė sunaikinimo, mat tvarkydamas savo studiją fotografas buvo jį išmetęs į konteinerį. Laimė, kad kaimynai nespėjo užpilti negatyvų šiukšlėmis, tad persigalvojęs menininkas parsinešė juos atgal.
O V.Suslavičius prikėlė šiuos kadrus antram gyvenimui.
V.Koreškovo nuotraukos unikalios. Tarp jų yra kadrų su Stasiu Povilaičiu, kuris džiazavo festivalyje su Olego Molokojedovo trio. Tai buvo vienintelis jo karjeroje džiazo festivalis.
Į istorinę fotokroniką pateko ir garsus fleitos profesorius Algirdas Vizgirda, anuomet Elektrėnuose pelnęs geriausio fleitininko ir kompozitoriaus prizus.
Maestro buvo įkūręs džiazo kvartetą su O.Molokojedovu.
Didįjį „Jaunystės“ prizą laimėjęs Viačeslavas Ganelinas anuomet grojo trio su kontrabosininku Juozu Rumelaičiu ir būgnininku Aleksandru Melniku, o V.Ganelino ir Vladimiro Gilmano kvartetas pelnė apdovanojimą už geriausią liaudies dainos interpretaciją.
Albume galima surasti ir 19-mečio Povilo Jaramino nuotrauką. Jis grojo smuikininko Vinco Žilionio kvartete, kuriame būgnus mušė lyderio brolis, Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkas Zbignevas Žilionis.
Užsienio svečių vardus V.Suslavičiui padėjo atkurti „Radio Svoboda“ džiazo laidų vedėjas Dmitrijus Savickis.
„Bandžiau užpildyti po pirmojo albumo likusias spragas, bet, kaip sakoma, tobulumui ribų nėra – visada gali išlįsti kas nors pamiršta. Belieka spėlioti, kokių staigmenų džiazo istorijai pateiks knygos „Džiazas ir miestas“ pasirodymas“, – juokavo V.Suslavičius.
Širdyje jaučiasi menininku – ne fiziku
67 metų V.Suslavičius – vienas ištikimiausių tarp Lietuvos fotografų džiazo įvykių fiksuotojų. Be jo neįsivaizduojami šalies džiazo festivaliai ir kiti renginiai. Tarp gausių šio menininko kūrybos albumų ne vienas skirtas džiazui.
Trakuose gimusio V.Suslavičiaus ryšiai su Elektrėnais ypatingi. Vilniaus universitete baigęs fiziką jis mokytojavo Elektrėnų vidurinėje mokykloje, o vėliau daugiau kaip du dešimtmečius dirbo Lietuvos elektrinėje, gyveno Elektrėnuose.
Visą tą laiką meniškos sielos fizikas nesiskyrė su fotoaparatu. Jis įamžino fotoalbumuose Lietuvos elektrinės, Elektrėnų mokyklos ir bažnyčios, taip pat paties miesto istoriją. 2008-aisiais Elektrėnuose atgimus džiazo festivaliui „Jaunystė“, V.Suslavičius tapo nepakeičiamu jo metraštininku.
2012 m. Elektrėnų savivaldybė kūrėjui suteikė Metų menininko titulą.
„Džiazas ir miestas“ – antroji fotografo knyga apie istorinį ir atgimusius Elektrėnų džiazo festivalius. Apie juos pasakoja publikuojamos archyvinės bei šių dienų fotografijos, Elektrėnų džiazo pionieriai, išlikusios afišos. Leidinį stilingai apipavidalino (nuotr.) dailininkė J.Tėvelienė.
V.Suslavičius pristatė Lietuvos džiazui skirtą fotografijų ciklą Brno mieste, yra surengęs jau arti šimto individualių parodų įvairiuose Lietuvos kampeliuose, Danijoje, Čekijoje, Kanadoje.
Jo darbų yra įsigiję Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Šiaulių fotografijos muziejus, Nidos menininkų namai, Lietuvių namai Toronte, Birkeriodo miesto biblioteka Danijoje, Tarptautinė fotografijos meno federacija (FIAP) Šveicarijoje.
1997 metais Vytautui suteiktas FIAP fotografo menininko garbės vardas. Nuo 1992-ųjų jis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Per fotografo karjerą V.Suslavičius pelnė per 20 įvairių apdovanojimų, tarp jų – 2018-aisiais „Vilnius Jazz“ apdovanojimą „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“.
