Vardo 100-metį šių metų vasarį mininti Laisvės alėja turėjo ne vieną pavadinimą, dažnai keitėsi jos veidas, ypač aistras kurstė Soboras.
Kauno technologijos universiteto (KTU) istorikai priminė, kad gatvės istorija – margaspalvė.
Per visą šimtmetį visuomenės nuostabą, džiaugsmą ar pasipiktinimą keldavo sprendimai, susiję ir su Laisvės alėjos statiniais, ir su transportu.
Kaip lipdė pavadinimus
Kauno centre platesnė bulvaro tipo gatvė buvo suprojektuota dar 1847 metų vasario 21 d. patvirtintame Rusijos caro miesto vystymo plane, tačiau realūs jos atnaujinimo darbai įsibėgėjo po kelerių metų. 1851-aisiais pradėta gatvės pakraščius apsodinti liepomis, kai kuriose atkarpose – tuopomis. Grindiniu susirūpinta daug vėliau – gatvė akmenimis pradėta grįsti tik po 8 metų.
Istorijos tėkmėje centrinis Kauno bulvaras gaudavo tokius pavadinimus, kokius parinkdavo tuometė valdžia.
„Visi okupantai, norėdami įtvirtinti okupaciją, svarbiausią miesto gatvę siekė pavadinti savo vadovų vardais“, – pabrėžė istorikė, KTU muziejaus vadovė Audronė Veilentienė.
Štai carinės Rusijos laikotarpiu gatvė vadinta Nikolajaus prospektu, 1918 metais ji gavo Kaizerio Vilhelmo vardą (Kaiserwilhelmstrasse). Nuo 1919-ųjų vasario gatvė tapo Laisvės alėja ir tokį pavadinimą išlaikė iki 1946 metų, kai sovietinė valdžia pervadino ją Stalino prospektu. Miestiečių džiaugsmui, 1961 metais gatvei grąžintas senasis pavadinimas.
Pasak A.Veilentienės, dažniausiai šaltiniai Laisvės alėjos krikštatėviu įvardija Kazimierą Oleką. Esą būtent dėl šio teisininko, 1918 metų pabaigoje išrinkto į Kauno miesto tarybą, o vėliau kelis kartus ėjusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro pareigas, iniciatyvos centrinė laikinosios sostinės gatvė pavadinta būtent taip.
Istorikė atskleidė ir daugiau detalių, kurios susiklostė atsirandant Laisvės alėjai. „Iš tiesų pavadinimas pakeistas vasario 16-osios išvakarėse. Neaišku, ar K.Oleka pats sugalvojo, ar pasiūlė Vyriausybės nariai, bet sprendimą turėjo priimti Kauno miesto savivaldybė“, – pasakojo ji.
A.Veilentienės teigimu, 1918 metų gruodžio 18–19 dienomis įvyko pirmieji demokratiniai Kauno miesto savivaldybės rinkimai, kuriuose dalyvavo net 15 140 asmenų. Į miesto tarybą išrinkta 30 lenkų, 22 žydai, 12 lietuvių, 6 vokiečiai, 1 rusas. Iš viso – 71 atstovas.
Laisvės alėjos „krikštijimo“ momentu reali valdžia mieste dar priklausė okupacinei vokiečių kariuomenei, tačiau ji buvo susilpnėjusi, todėl kūrėsi ir kiti valdžios organai.
Savo valdžios organus tuo pat metu steigė ir bolševikai – miesto fabrikų, gamyklų ir kitų įmonių kolektyvuose buvo išrinkta Darbininkų atstovų taryba, kurią rėmė vokiečių kairiųjų pažiūrų karių organizacija „Soldatenrat“.
Valdžią iš vokiečių siekė perimti į Kauną persikėlusi Lietuvos Vyriausybė ir gruodžio 22 dieną pradėjusi veiklą naujai išrinkta Kauno savivaldybė.
Modernėjo kaip ant mielių
Pasak KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovo Vaido Petrulio, iš 1919 metų atklydusį miestietį ar miestietę priblokštų akivaizdūs modernizacijos ženklai, keitę centrinės Kauno gatvės veidą. Juk bėgant laikui keitėsi ir pastatų architektūra, ir transporto rūšys, ir žmonių susibūrimo vietos.
„Pirmiausia jį nustebintų, kad nebėra arklių mėšlo smarvės!“ – juokavo istorikas V.Petrulis, turėdamas omenyje vadinamąją konkę – arklių tramvajų.
Šios transporto priemonės atsiradimas siejamas dar su 1887 metais, kai šveicarų inžinieriui E.O.Dupont’ui išduota koncesija šios transporto priemonės infrastruktūrai įrengti. Laisvės alėja arklių tramvajus pradėjo kursuoti 1892 metais, jo maršrutas prasidėjo nuo geležinkelio stoties ir tęsėsi iki Rotušės.
„Konkė“ gyvavo bene keturis dešimtmečius, versdama užsikimšti nosis ir pačius kauniečius, ir miesto svečius. Tobulėjant transporto priemonėms pamažu Laisvės alėja pildėsi naujomis jos rūšimis.
Tarpukariu čia pravažiuodavo ne tik dviratininkai, keliauta ir automobiliais, autobusais. Paskutinis „konkės“ maršrutas palydėtas 1929 metų balandžio 15-ąją, kai arklių tramvajumi iškilmingai pravažiavo ir šią transporto rūšį į užmarštį palydėjo Kauno miesto aukštuomenė.
A.Veilentienė priminė, kad „konkės“ išgyvendinimas iš Kauno neapsiėjo be studentų pastangų. Tarpukariu akademinis jaunimas vasario 15-ąją minėdavo Studentų dieną. Ta proga būdavo organizuojamos eitynės su deglais, kitos pramogos.
1928 metais Kauno studentai, norėdami, kad Kauno miesto savivaldybė greičiau panaikintų archajišką transportą, įsilinksminę nuvertė nuo bėgių vieną „konkės“ vagoną. „Gali būti, kad tai paskatino Kauno savivaldybę greičiau įkurti autobusų parką“, – mano istorikė.
V.Petrulio teigimu, bene intensyviausi pokyčių vėjai Laisvės alėjoje siautė tarpukariu. Čia kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, bankai, restoranai, kino teatrai, viešbučiai. Pirmuose pastatų aukštuose paprastai įsikurdavo komercinės paskirties objektai, viršutiniuose būta prabangių gyvenamųjų apartamentų.
Nors gatvė modernėjo, skirtingai nei kituose Europos miestuose, Laisvės alėjoje nebuvo kelių dalykų – didesnių prekybos centrų, lauko kavinių, pasažų. Prekyba nekoncentruota į dideles erdves, labiau vyravo nedidelės krautuvės. Kauno centre nebūta ir halės tipo turgaus – atskiros turgaus aikštės glaudėsi aplinkui.
Laisvės alėjoje kūrėsi ne tik svarbūs visuomenei ir valstybei objektai, bet ir įdomesnės paskirties įstaigos. Štai netoli Soboro, 26-ajame name, 1927 metais buvo galima aplankyti garsaus mediko Jurgio Venckūno balneoterapijos įstaigą.
Pasak architektūros tyrinėtojų, tai vienas savitesnių medicinos reikmėms sukurtų tarpukario laikotarpio statinių Kaune. Objektas buvo didesnio gydyklų komplekso dalis – 1930 metais A.Venckūnas kvietė pasiturinčius ligonius gydytis Aukštojoje Panemunėje.
Kažkada piktino Soboras
„Laisvės alėjos negalima suvokti kaip vienos gatvės, aplipdytos fasadais, gyvenimas virė ir jos kiemuose, aplinkiniuose kvartaluose“, – aiškino V.Petrulis. Būtent čia buvo galima pamatyti ne tokių modernių dalykų: vidiniuose kiemuose nestigo buitinės paskirties palaikių pastatų – suręstų malkinių, aptvarų, lūšnų.
Anot V.Petrulio, prieš šimtmetį visai netoli nuo reprezentacinės gatvės buvo galima išgirsti ir vištų kudakavimą, ir šunų lojimą – kai kurių tuomečių miestiečių gyvenimo būdas nesiskyrė nuo gyvenančių kaimuose.
Tarpukariu miesto valdžia užsimojo išvalyti centrą – nuspręsta išgriauti nereprezentatyvius statinius. Istorikas pasakojo, kad tai sukėlė nemažą šių medinių namų savininkų pasipiktinimą, nereta lūšna buvo skirta nuomai.
Dar vienas didelis žingsnis modernumo link – į Laisvės alėją įvestas vandentiekis. Kanalizacijos ir vandentiekio įrengimo projektus parengė ir įgyvendino 1918-ųjų Vasario 16-osios Akto signataras, Kauno savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius Steponas Kairys.
Brandžiu tarpukariu įvairios reakcijos sulaukė ir centrinės Kauno gatvės rytinėje dalyje akį traukęs Soboras, dabar žinomas kaip Kauno Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. 1891 metais pradėtas statyti reprezentacinis Kauno tvirtovės statinys turėjo simbolizuoti carinės Rusijos galią, turtą, kultūrą.
Stačiatikių soboro statybai naudotos tuo metu itin modernios statybos technologijos: grindys klotos spalvotomis metlacho plytelėmis, kai kur – marmuro plokštėmis, iš Suomijos atgabentas šlifuotas granitas cokoliui ir laiptams. Kolonoms įtvirtinti išlietos ketaus plokštės. Jau tais laikais rūsyje įrengtas centrinis šildymas. Būtent statant šį pastatą pirmą kartą Lietuvoje sumontuotas 16,3 m skersmens gelžbetoninis kupolas.
Keičiantis valdžioms 1919 metų rugpjūčio 8-ąją Soboras pripažintas valstybės nuosavybe, jis perduotas Kauno karinės įgulos žiniai. Per kelis dešimtmečius pastatas nusidėvėjo ir prarado reprezentacinę išvaizdą, todėl miestas ėmėsi svarstyti, ką galima nuveikti su šiuo statiniu. Atsirado nuomonių, esą Soboras simbolizuoja carinės Rusijos priespaudos jungą, todėl jį būtina nugriauti.
Pavyzdžiui, rašytojas, diplomatas Ignas Šeinius 1932 metais apie Soborą rašė: „Lietuvoje užsilikusiam rusui pakėlus akis į soborą jis primena visą buvusią Rusiją, išsiplėtusią, smarkią.
Diktas, guzuotas, milžiniškais prinokusiais svogūnais užvožtas. Į jį įsižiūrėjus pajuntamas virš galvos dvigalvio erelio plasnojimas ir tamsoje jo ieškantis, veriantis žvilgsnis. Rusui toks pajutimas sukelia malonius ateities lūkesčius.“
Vis dėlto XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Krašto apsaugos ministerijos lėšomis bažnyčią nuspręsta remontuoti: buvo uždažyti slaviški užrašai ir tapyba pilonuose, perdengti kupolai. Dailininkas Vladas Didžiokas su mokiniais pertapė apsidę. Pasirinktyas siužetas „Kristus, gerasis piemuo“.
Alėja tapo pėsčiųjų zona
Laisvės alėja pėsčiųjų zona tapo sovietmečiu. Nors eismo draudimas buvo numatytas dar 1953 metais miesto generaliniame plane, rimčiau alėjos perspektyva svarstyta tik 1973-iaisiais, kai tuometis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną.
Rezultatas pasiektas pamažu – po poros metų eismas uždraustas vienoje alėjos pusėje tarp E.Ožeškienės ir I.Kanto gatvių (tuomet ji vadinosi V.Majakovskio). Dar po metų – kitoje, tarp I.Kanto ir Maironio gatvių.
„Tam tikra prasme sovietmečiu Laisvės alėja priminė pažangų vakarietišką gyvenimą. Čia stovėjo prekybos centras „Merkurijus“, veikė daugybė įstaigų, judėjo nemaži žmonių srautai“, – teigė V.Petrulis.
Jo nuomone, iki tikro bulvaro pritrūko nedaug – gyvybingų lauko kavinių, tačiau valdžia tai draudė, nors ir neoficialiai. Esą jose bus išvogti indai.
1977 metais buvo parengtas Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektas, jis galutinai įgyvendintas 1982 metais. Atnaujinant pėsčiųjų gatvę nemažai dėmesio buvo skirta grindiniui, mažosioms architektūros formoms, įrengtas kauniečių mėgstamas fontanas. Įrengiant alėjoje pėsčiųjų zoną perdažyta daugelis jos pastatų fasadų, o pirmieji jų aukštai nutinkuoti vienos spalvos granito tinku.
Baigs iki 2020-ųjų
2015-ųjų pavasarį prasidėjęs pirmasis Laisvės alėjos atkarpos nuo Soboro iki A.Mickevičiaus alėjos rekonstrukcijos etapas užtruko ilgiau nei dvejus metus. Taip ilgai miesto centre užsibuvę remontininkai nedžiugino nei gyventojų, nei Laisvės alėjoje įsikūrusių verslininkų.
Todėl likusias keturias pėsčiųjų bulvaro atkarpas nuo A.Mickevičiaus iki Vilniaus gatvės miesto valdžia pasišovė atnaujinti iki 2020-ųjų, per tiek laiko, kiek užtruko pirmasis etapas. Todėl statybininkai vienu metu ėmėsi tvarkyti dvi atkarpas – tarp A.Mickevičiaus ir S.Daukanto bei nuo Maironio iki I.Kanto gatvių.
Praėjusį rudenį statybininkai žengė į trečiąjį darbų etapą.
Ilgiausios pėsčiųjų gatvės Rytų Europoje rekonstrukciją vykdo savivaldybės skelbtą viešųjų pirkimų konkursą laimėjusių bendrovių „Kauno tiltai“ ir „Autokausta“ jungtinės pajėgos. Darbų vertė siekia 16,4 mln. eurų.
Pirmasis Laisvės alėjos rekonstrukcijos etapas kainavo apie 4,3 mln. eurų. Atkarpoje nuo Nepriklausomybės aikštės iki A.Mickevičiaus gatvės pakeistos požeminės komunikacijos, paklota nauja granito danga, įrengti nauji suoliukai, vaikų žaidimų aikštelės.
