Daugeliui filmo „Kelionės namo“ herojų atmintyje buvo įstrigę romantiški ir kiek naivūs tėvynės vaizdiniai.
Atvykusių į Lietuvą išeivių laukė ne tik seniai nematyti artimieji, bet ir sovietinė propaganda, nė per žingsnį neatsitraukiantys saugumo agentai.
– Kaipgi kilo mintis sukurti filmą apie išeivių keliones į okupuotą Lietuvą?
– Daugiau nei prieš dešimtmetį gyvenau ir dirbau Čikagoje. Ten susižavėjau vadinamaisiais dipukais (angl. displaced persons – perkelti asmenys, pabėgėliai, per karą išvykę ar išvežti iš gimtinės į užsienį – Red.).
Tie žmonės, priversti palikti gimtinę Antrojo pasaulinio karo metais, išsiskyrė ypatinga meile savo šaliai, noru kurti ir dirbti Lietuvos labui.
Emigruodami jie tarsi išsivežė Lietuvą ir iš naujo ją sukūrė Amerikoje: organizacijas, bendruomenes, parapijas, mokyklas, kultūros kolektyvus, leido spaudą, knygas.
Seniai norėjau kaip nors atspindėti savo patirtį, sukauptą per tuos metus Amerikoje, bet vis nerasdavau tinkamo rakto. Kilo mintis, kad būtų įdomu papasakoti apie išeivių vizitus į okupuotą tėvynę.
Žinojau, kad nepaisydami sovietų draudimų dalis atvykusių lietuvių slapta įamžindavo nepagražintą realybę.
Medžiagos nebuvo daug – dažnai saugumiečiai neleisdavo fotografuoti ir filmuoti.
Neretai grįžę namo žmonės pastebėdavo, kad fotojuostos apšviestos ir sugadintos.
– Kokių atradimų padarėte kurdama filmą?
– Filmuojant paaiškėjo, kad Čikagos lietuvių bendruomenėje dėl kelionių į Lietuvą įvyko skilimas.
Buvo nemažai konservatyvių patriotų, kurie nuoširdžiai tikėjo, kad vykti į Lietuvą tolygu bendradarbiauti su priešu.
Jie manė, kad Lietuvoje liko tik okupantai ir jiems prijaučiantys, visi kiti ištremti į Sibirą, sunaikinti arba emigravę.
Todėl dalis Amerikos lietuvių tuos, kurie vyko į gimtinę, itin smerkdavo.
Viena pora pasakojo, kad grįžusi iš Lietuvos paštu gavo raudoną Sovietų Sąjungos vėliavą, o vieną rytą išvydo, kad jų namo fasadas išterliotas raudonais dažais.
– Kuri istorija jus labiausiai sujaudino?
– Sujaudino Kornelijaus Jazbučio gyvenimas. Jo tėvus ištrėmė į Sibirą, o jis su tetos šeima išvyko į dipukų stovyklą Vokietijoje, iš ten – į Ameriką.
Kornelijus pateko į našlaičių namus ir nuo aštuonerių metų gyveno savarankiškai. Jis baigė universitetą, gavo gerą darbą.
Vyras ilgai manė, kad tėvai mirę, o vieną dieną sužinojo, kad jie gyvi grįžo iš Sibiro.
Po 25 metų Kornelijus susitiko su tėvais Lietuvoje.
– Filmas „Kelionės namo“ ir graudina, ir kelia šypseną.
Atvykę į Lietuvą išeiviai dažnai pasijusdavo lyg kitoje planetoje.
Viena filmo herojė pasakojo, kad jos atvežtą kramtomosios gumos gabaliuką vaikas kramtydavo visą dieną, o vakare prilipdydavo po lova, kad atsikėlęs nuo pat ryto galėtų toliau kramtyti.
– Išeiviai matė, kad Lietuvoje net elementarūs daiktai yra prabangos prekės.
Vilniuje buvo parduotuvių, kuriose buvo galima atsiskaityti tik užsienio valiuta.
K.Jazbutis pasakojo, kad jose užsienietiškas alkoholis buvo labai pigus, tad jis su draugu kelias dienas iš eilės ėjo jo pirkti ir vaišino visus giminaičius. Galiausiai prisikrovė pilną lagaminą, kad nereikėtų kasdien vaikščioti.
Amerikos lietuviai čia gyvenančius giminaičius dažnai vesdavosi į valiutines parduotuves ir jiems nupirkdavo įvairių daiktų.
Vieną paauglę tėvai išleido į Lietuvą, davė pinigų ir liepė pripirkti giminaičiams visko, ko tik jie panorės.
Valiutinėje parduotuvėje vienas užsiprašė automobilio padangų, kitas – kramtomosios gumos. Mergaitė visiems visko nupirko ir stebėjosi žemomis kainomis.
Išvykdami už Atlanto tautiečiai dažnai netgi savo drabužius palikdavo giminaičiams.
Atvykėlius nuolat persekiojo saugumiečiai. Jiems buvo nurodyta, kur gyventi, kur valgyti, neleidžiama išvykti iš Vilniaus.
Amerikos lietuviai, trokšdami pamatyti kitus miestus ar gimtuosius kaimus, stengdavosi apgauti saugumiečius.
Pavyzdžiui, vyrai persirengdavo moterimis, moterys – vyrais, kad galėtų neatpažinti išvykti iš Vilniaus.
– Kai kurie Amerikos lietuviai buvo ypač drąsūs – susitikę su pogrindininkais, gaudavo uždraustų leidinių ir juos gabendavo į Ameriką.
– Filme savo istoriją pasakoja Daina Čyvienė, kuri jaunystėje irgi vyko į Lietuvą. Ji buvo kilusi iš tikinčios šeimos, jos tėtis tuo metu buvo lietuvių bendruomenės pirmininkas.
Lietuvos pogrindžio žmonės jai įduodavo draudžiamos spaudos, nuotraukų, mikrofilmų, kad nuvežtų į laisvąjį pasaulį.
Dar vienas filmo herojus – Petras Vytenis Kisielius – iš Amerikos į Lietuvą atvežė įvairios literatūros.
Vykstant susitikti su pogrindininkais jam tekdavo pakeisti kelias transporto priemones.
Jis keliaudavo tamsiuoju paros metu, todėl beveik niekada nesuprasdavo, kurioje vietoje buvęs.
– Parodėte kadrų iš pionierių (komunistinė paauglių organizacija, kurios nariu tapti būdavo privaloma. – Red.) stovyklos, kur su vietiniais vaikais pramogavo ir jaunieji Amerikos lietuviai.
– Lietuvoje veikusi saugumo įsteigta „Tėviškės“ draugija, palaikiusi ryšius su užsienio lietuviais, 1972-aisiais atvykusiems vaikams surengė kelionę į vasaros stovyklą. Tai buvo vienintelis kartas.
Patriotiškai nusiteikę, savo vaikus lietuvių kalbos mokantys tėvai pamanė, kad tai bus puiki proga jiems pažinti protėvių kraštą. Atvyko 12 vaikų ir 4 tėvai.
Vaikai Kauno pionierių stovykloje daug pramogavo: žaidė, maudėsi.
Atsisveikinimo vakarą Amerikos lietuviai angliškai padainavo apie laisvę. Daina buvo priimta palankiai, nes paaiškėjo, kad angliškai niekas nesupranta.
– Ar jūsų herojai matė filmą?
– Dar ne, bet jį būtinai parodysime Čikagoje. Su daugeliu herojų užsimezgė šilti ir glaudūs santykiai. Jie labai jaudinosi dėl filmo, kai kurie abejojo, ar jis išvys dienos šviesą.
Nors Amerikoje turiu gerų draugų, dirbti svetur nebuvo lengva.
Nuolatos trūko laiko, viskas turėjo būti gerai suplanuota. Neigiamai veikė ir atstumai, ir laiko skirtumas.
Kartą, kai nuvykome vieno žmogaus filmuoti antrą kartą, paaiškėjo, kad jis jau miręs.
– Minėjote, kad esate susijusi su Amerika. Kaip ten atsidūrėte?
– Mūsų kurso vadovas kino režisierius Henrikas Šablevičius mane ir Donatą Ulvydą išsiuntė stažuotis į Amerikos lietuvių televiziją. Ten praleidome pusę metų.
Antrą kartą į Ameriką nuvedė šeimos aplinkybės. Planavau ten pabūti metus, bet pasilikau penkeriems. Labai vertinga patirtis, be jos nebūtų buvę ir šio filmo.
Netrukus pradėsiu kurti naują filmą – pasakosiu apie žmones, kurie ilgai gyveno Amerikoje, bet visam laikui grįžo į Lietuvą.
Migracijos tema man artima, o vienu filmu jos neišsemsi.
