Lietuvos ekranus jau pasiekė intriguojantis garsaus lenkų dokumentinio kino kūrėjo Pawelo Piteros filmas „Žalgirio mūšis“ – išsami istorinė drobė, aprėpianti net kelis amžius ir nesusitelkianti tik į garsiojo mūšio rekonstrukciją.
Tai – moderni istorinė dokumentika, parodanti pirmiausia Vokiečių ordino bei Lietuvos ir Lenkijos valstybių istoriją kaip masyvų strateginį žaidimą, kuriame konkuruoja skirtingos vertybės, susikerta įvairios žmogiškos emocijos ir atskleidžiamos šeimos paslaptys.
Lietuvos ir Lenkijos istorinėse vietose nufilmuotoje kino juostoje viduramžių Europą kaustę kryžiaus žygiai atves prie svarbiausio jų pralaimėjimo – Žalgirio mūšio.
Atrodė, kad jokia jėga nesulaikys kryžiuočių riterių, tačiau du lietuviai – Jogaila ir Vytautas – juos nugalėjo.
Dalis filmo, kurio koprodiuserė yra lietuvių kompanija „Artbox“, nufilmuota įvairiose Lietuvos istorinėse vietose – Trakuose, Kernavėje, Siesikuose, Stirniuose. Viduramžių kovas ir pergales ekranizavusioje dokumentikoje epizodinius vaidmenis atliko istorinės rekonstrukcijos klubų nariai, filmui paskolinę ir įspūdingus pagal XII–XIV a. šaltinius atkurtus drabužius.
Pasak režisieriaus P.Piteros, „istorinį filmą kurti sunku, bet kas nesuvokia praeities įvykių, nesupras to, kas vyksta dabar.
Ši juosta apie tai, kaip susiformavo viena didžiausių XVI–XVII a. Europos valstybių, bet ji atsirado ne todėl, kad Vokiečių ordinas buvo nugalėtas, – jis nebuvo nugalėtas.
Kryžiuočiai pralaimėjo, nes neturėjo vieno dalyko, kurį turėjo Lietuvos ir Lenkijos valstybė, – laisvės.
Tai – didžiausia pamoka, ko reikia norint laimėti.“
Tarp pirmųjų „Žalgirio mūšio“ žiūrovų Lietuvoje buvo istorikas medievistas Rimvydas Petrauskas. Jis džiaugėsi, kad atsirado tarptautinei auditorijai skirtas filmas, kuris prikelia dabartinių kartų jau primirštą epochą.
„Galbūt lietuviams pasirodys, kad per mažai pabrėžiami jų nuopelnai, bet ir filmas sutelktas pirmiausia į Vokiečių ordino istoriją bei to meto šios Europos dalies gyvenimo panoramą. Žalgirio mūšis, jo persilaužimą lėmęs lietuvių manevras gerai parodytas.
Tiesa, neišvengta klaidelių – nors esu nurodytas kaip konsultantas, bendravimo gal galėjo būti ir daugiau.
Pavyzdžiui, Jogailos krikštas ir karūnavimas vyko ne tą pačią dieną, Kęstučio, Vytauto ir Jogailos susidūrimo epizode rodoma Trakų salos pilis, nors jos tada dar nebuvo.
Bet iš esmės filmas patiko – tai tikrai įdomi istorijos pamoka kiekvienam lietuviui.“
Prodiuseriui Kęstučiui Drazdauskui, įpratusiam, kad pavojinguose filmų epizoduose vaidina kaskadininkai, iššūkis buvo stebėti istorinės rekonstrukcijos klubų narius: „Jie į savo veiklą žiūri labai rimtai, kaunasi iš tikrųjų, neišvengdami sužeidimų.
Šiame filme viskas baigėsi be traumų, tačiau jaudulio pakako. Žinoma, buvo galima kviesti kaskadininkus, bet tuomet būtų reikėję jiems parūpinti ekipuotę – dirbti su rekonstruktoriais paprasčiau.“
Pasitaikė ir kuriozų: vienas baltų rekonstruktorių klubas atsisakė dalyvauti filme, kai išgirdo, kad reikės kirsti ąžuolą. Ąžuolai ekrane išties virsta, tačiau kapoti reikėjo tik trinką, o virstančio ąžuolo vaizdas sukurtas kompiuteriu.
Vytautą Didįjį įkūnijo majoras Donatas Mazurkevičius, jau devynis kartus šį vaidmenį atlikęs Žalgirio mūšio inscenizacijose.
„Kinematografine prasme filmas labai stiprus, turi gerą švietėjišką užtaisą, sudėlioti akcentai.
Man norėjosi daugiau Vytauto vaidmens. Juk, kaip rašė lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas, tvarkydamas pulkus Vytautas nujodė 8 žirgus. Buvo galima pabrėžti, kad du pusbroliai parklupdė ordiną. Man to filme trūko.
Vis dėlto „Žalgirio mūšį“ vertinu 9,5 balo kaip istorinį filmą, skirtą plačiajai Europos auditorijai“, – po premjeros kalbėjo D.Mazurkevičius.
Ordino istoriją filme angliškai pasakoja Amerikos kino ir televizijos aktorius, Auksinio gaublio laimėtojas Stacy Keachas.
Stotingą, sodraus balso vyrą lietuviškai įgarsino tokiomis pat savybėmis pasižymintis lietuvių aktorius Saulius Siparis. Darbas truko beveik devynias valandas su trumpomis pertraukomis.
„Esu toks, kuris užsidega viską padaryti vienu atokvėpiu, neatidėlioti, nes antraip dingsta nuotaika, emocija, vėl reikia užsikabinti.
Įgarsindamas S.Keacho intonacijų nekopijavau, jo iš naujo nepervaidinau, tik perteikiau informaciją be pretenzijų, be „užgrajinimo“ – juk yra žmogus, kuris pasakoja, aš tik padedu viską suprasti lietuvių auditorijai“, – apie savo darbo subtilybes kalbėjo S.Siparis.
Filmas „Žalgirio mūšis“ jau sulaukė susidomėjimo ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje – Vokietijos televizijos tinklui „ZDF/Arte“ parengtos kelios serijos iš trumpesnių epizodų.
