Knygos veiksmas apima du laikotarpius – ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir dabartį. Autorė pasakoja apie pirmojoje XX a. pusėje vykdytus vaikų grobimus, pasitelkiant Tenesio vaikų namų draugiją ir jos vadovę Džordžiją Tan, manipuliavimą ir prekybą vaikais, ir narplioja klausimą – kur pagrobtieji yra dabar?
Tikroji Džordžijos Tan (angl. – Georgia Tann) ir Tenesio vaikų namų draugijos Memfio filialo istorija – tai keistas ir liūdnas paradoksas. Organizacija neabejotinai išgelbėjo daugybę vaikų iš apverktinų, pavojingų aplinkybių ar tiesiog priimdavo nenorimus vaikus ir surasdavo jiems mylinčius namus.
Tačiau taip pat galybė vaikų buvo atimti iš mylinčių tėvų be priežasties ar tinkamo teisinio proceso – beviltiškai sielvartaujančios biologinės šeimos jų daugiau neregėdavo. Išgyvenusiųjų pasakojimai liudija, kad negalinčios apsiginti biologinės motinos ištisus dešimtmečius kaltintos dėl dingusių vaikų, o nemažai jų buvo atiduota į vaikų namus, kur gyveno apleisti, tvirkinami, koneveikiami ir laikomi daiktais.
Vienišos motinos, neturtingi tėvai, moterys psichiatrinėse ligoninėse ir žmonės, ieškantys pagalbos per socialinę rūpybą ir gimdymo namus, buvo pagrindiniai D. Tan taikiniai. Biologinės motinos apgaulės būdu buvo priverčiamos pasirašyti dokumentus veikiant stipriems pogimdyviniams raminamiesiems. Joms būdavo sakoma, kad perdavimas laikinai globai yra būtinas norint užtikrinti vaikų gydymą, taip pat kartais joms būdavo pasakoma, kad kūdikiai mirė.
Tačiau grobiami buvo ir vyresnio amžiaus vaikai. Žmonės, išgyvenę klaikius vaikų namų laikus, – tie, kurie buvo pakankamo amžiaus, kad prisimintų ankstesnį gyvenimą, – pasakojo, kad juos pagrobė iš namų verandų, einančius į mokyklą ar – taip konkrečiai rašoma knygoje – iš upėje plūduriuojančių laivų-namų.
Tokie šviesiaplaukiai vaikai, kaip L. Wingate knygos herojai Fosai, buvo ypač populiarūs Džordžijos Tan versle – į juos dažnai taikydavosi „sekliai“, kurie dirbdavo medicinos įstaigose ar visuomeninėse klinikose. Paprasti miestiečiai, nors ir nenutuokė apie jos metodus, žinojo apie Džordžijos darbą.
Ilgus metus gyventojai regėjo laikraščių skelbimus su meilių kūdikių ir vaikų nuotraukomis su tokiomis antraštėmis kaip: „Jūsų – tik paprašykite!“, „Ar norėtumėte gyvos kalėdinės dovanos?“ ar „Džordžas nori žaisti kamuoliu, bet jam reikia tėvelio“. Džordžija Tan buvo laikoma modernaus įvaikinimo motina ir vaiko gerovės klausimais su ja konsultavosi net pati Eleanora Roosevelt.
Plačiajai visuomenei Tan buvo tiesiog solidi, gero linkinti moteris, skyrusi savo gyvenimą vargšų vaikams gelbėti. Ji aukštino tuos atvejus, kai vaikus priglobdavo turtingos ir gerai žinomos šeimos, o tai padėjo išpopuliarinti įvaikinimo idėją apskritai bei išsklaidyti paplitusį įsitikinimą, kad našlaičiai buvo nepageidaujami ir iš prigimties sugadinti.
Svarbiausių Džordžijos Tan klientų sąraše buvo galima rasti tokias politines figūras kaip Niujorko gubernatorius Herbertas Lehmanas ir tokias Holivudo įžymybes kaip Joan Crawford ir June Allyson bei jos vyrą Dicką Powellą.
Tačiau kodėl ši gerbiama moteris organizavo sveiku protu nesuvokiamus vaikų grobimus? Buvę Tan vaikų namų Memfyje darbuotojai šnabždėdavosi apie vienu kartu naktį slapčia išgabentus net septynis kūdikius, kurie turėjo keliauti į „globos namus“ Kalifornijoje, Niujorke ir kitose valstijose.
Bet iš tikrųjų šie vaikai būdavo siunčiami dėl pelningų įvaikinimo sandorių kitose valstijose. Tan iš išpūstų pristatymo mokesčių pasisavindavo liūto dalį. Paklausta apie savo metodus, Džordžija Tan nesidrovėdama liaupsino vaikų atėmimą iš vargingiau gyvenančiųjų, kurie neva negalėtų jų tinkamai išauginti, ir atidavimą „aukštos klasės“ žmonėms.
Žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, sunku įsivaizduoti, kaip Džordžijai Tan bei jos tinklui pavyko beveik nekontroliuojamiems veikti ištisus dešimtmečius, nelengva suprasti, kur ji rasdavo darbuotojų, pasirengusių nekreipti dėmesio į nežmonišką elgesį su vaikais bendruose organizacijos namuose ar licencijos neturinčiuose vaikų namuose, panašiuose į tuos, kuriuose atsidūrė knygos herojė Rilė ir jos brolis su seserimis. Ir vis dėlto – taip buvo.
Vienu metu JAV vaikų apsaugos departamentas į Memfį buvo nusiuntęs tyrėją, kad pasidomėtų didžiuliu kūdikių mirtingumu mieste. Per keturis mėnesius, 1945-aisiais, nepaisant ten dirbusio savanorio gydytojo, Džordžijos Tan vaikų namuose dizenterijos epidemija nusinešė nuo keturiasdešimt iki penkiasdešimt kūdikių gyvybių.
Tačiau Džordžija primygtinai teigė, kad mirė tik du vaikai. Visuomenei spaudžiant, valstijos įstatymų leidėjas priėmė įstatymą, įpareigojantį kiekvieną vaikų globos įstaigą Tenesyje įgyti licenciją. Naujai priimtame įstatyme buvo poskyris, kuriame nuo to atleidžiami visi vaikų namai, dirbantys Džordžijos Tan agentūrai.
Nors Lisos Wingate knygoje yra išgalvotų personažų, pagrindinės veikėjos Rilės patirtys buvo įkvėptos išgyvenusiųjų pasakojimų. Nemažai vaikų dėl prievartos, aplaidumo, ligų ar nepakankamos medicininės pagalbos neišgyveno. Jie yra tylios nereguliuojamos sistemos, varomos godumo ir noro pasipelnyti, aukos.
Remiantis oficialiais skaičiais, vaikų, pražuvusių Džordžijos Tan globoje, kiekis siekia penkis šimtus. Tūkstančiai jų dingo vykdant pelningus įvaikinimus – tais atvejais vaikų vardai, gimimo datos ir įrašai būdavo pakeičiami, kad biologinės šeimos negalėtų rasti savo vaikų.
Atsižvelgiant į siaubingą statistiką, būtų galima daryti prielaidą, kad galiausiai Džordžijos Tan viešpatavimas baigėsi audringais faktų atskleidimais visuomenei, policijos apklausomis ir teismais. Deja, realybėje taip nenutiko. Daugybę metų trukęs Džordžijos Tan įvaikinimo verslas baigėsi tik 1950-aisiais.
Tų metų rugsėjį įvykusioje spaudos konferencijoje gubernatorius Gordonas Browningas nutylėjo skausmingą tragediją ir aptarė tik finansinę dalį – dirbdama Tenesio vaikų namų draugijoje, panelė Tan nelegaliai užsidirbo 1 milijoną JAV dolerių (šiandien tai lygu dešimčiai milijonų dolerių).
Nors jos nusikaltimai buvo atskleisti, teisiniai veiksmai Tan jau negalėjo būti taikomi. Praėjus keletui dienų po spaudos konferencijos, ją įveikė gimdos vėžys ir Tan mirė namuose, savo lovoje. Jos nekrologas buvo publikuotas prieš trumpą straipsnį apie ją pirmajame vietinio laikraščio puslapyje. Jos vaikų namai buvo uždaryti ir paskirtas tyrėjas, kuriam netrukus ėmė trukdyti įtakingi žmonės, siekiantys išsaugoti savo paslaptis bei reputaciją.
Vaikų namų uždarymas sielvartaujančioms šeimoms suteikė vilties, kuri iš jų netrukus buvo atimta. Teisės aktų leidėjai bei politikai išleido įstatymus, įteisinančius net labiausiai abejotinus jos įvaikinimus, ir padarė oficialius dokumentus neprieinamus.
Tūkstančiai biologinių šeimų taip ir nesužinojo, kas nutiko jų vaikams. Bendras visuomenės požiūris buvo toks – kad ir kokiomis sąlygomis buvo vykdomas įvaikinimas, vaikų ištraukimas iš skurdo ir geresnio gyvenimo suteikimas buvo jiems naudingas.
Nors kai kurie įvaikiai, atskirti broliai ir seserys bei biologinės šeimos sugebėjo rasti vieni kitus, nes ką nors prisimindavo iš ankstesnio gyvenimo, gaudavo slapčia išneštų teismo dokumentų ar kreipdavosi į privačius detektyvus, oficialūs Džordžijos Tan įrašai tapo atviri jos aukoms tik 1995-aisiais.
Daugeliui biologinių tėvų ir įvaikių, sielvartavusių dėl praradimų visą gyvenimą, jau buvo per vėlu. Bet kitiems tai tapo ilgai delstų šeimos susiėjimų pradžia bei galimybe pagaliau papasakoti savo istorijas.
