Pasaulinės knygos dienos proga čia neseniai buvo surengta ekskursija su komunikacijos skyriaus specialiste Lina Anušauskiene.
1888-aisiais iškilęs pastatas – viena gražiausių XIX amžiaus Vilniaus rezidencijų. Pirmieji šių rūmų šeimininkai – Klemetina ir jos vyras Jonas Tiškevičius. Rūmų paradiškumą pabrėžė lodžija, skirta prie pat durų privažiuoti karietoms, vestibiulis, kurį dalija dvi poros sudvejintų kolonų, ir didingi laiptai.
Nors iki šių laikų neliko lubų lipdinių, autentiškų sietynų, o sienose matomos tik tuščios nišos, kur kadaise kabėjo gobelenai, pirmą kartą čia apsilankiusiems vaizduotė padeda atkurti rūmų didybę.
Įžengus į rūmus pasitinka ne vienas meno kūrinys, pavyzdžiui, skulptūra iš marmuro „Amūras ir Psichė“, pagaminta Romoje XIX amžiaus pabaigoje.
Kairėje stovi XIX amžiaus viduryje sukurta skulptūra, kurią carinės Rusijos valdininkai norėjo sunaikinti. Ji turi simbolinę prasmę, nes vadinasi „Jogaila ir Jadvyga“. Skulptūra vaizduoja Lenkijos ir Lietuvos uniją. Iš pradžių skulptūra buvo senienų muziejuje, po sukilimo – uždaryto Vilniaus universiteto patalpose.
„Įdomu tai, kad tuo metu žmonės dėjo prie šios skulptūros gėles ir vainikus, o tai nepatiko tuometei valdžiai“, – pasakojo L.Anušauskienė.
Norėjo tapti pavyzdžiu aukštuomenei
Tiškevičių rūmus sieja ne viena legenda. „Ieškokite moters“ – tai posakis, tinkantis ne tik detektyvų mėgėjams. K.Potockytė, būsimoji Tiškevičienė, gimė 1856 m. Sanguškų Slavutos dvare (dabar – Ukraina).
Įspūdingo grožio Klementina buvo išsilavinusi, mokėjo daug kalbų. Klementinos tėvas Alfredas Juozapas Potockis buvo žymus to meto Europos politikas, kurį laiką užėmė Austrijos žemės ūkio ministro kėdę, ėjo Galicijos vietininko pareigas.
1878 m. Lvove įvyko Klementinos ir Lietuvos bajoro Jono Leono Tiškevičiaus (1852–1901) vestuvės. Potockiams įtiko grafas Tiškevičius kaip būsimas Biržų majorato savininkas. Klementinos tėvai buvo patenkinti, kad gavo turtingą ir patrauklios išvaizdos žentą, nes Jonas Leonas garsėjo ne tik savo ambicijomis.
Po vestuvių praleidę Paryžiuje keletą metų jaunieji Tiškevičiai persikėlė į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. 1882 m. grafai susilaukė sūnaus Alfredo.
Neries krantinėje Tiškevičiai vos per ketverius metus pasistatė rūmus, nes siekė gyventi ne prasčiau nei Paryžiuje.
Klementina įdiegė Vilniuje salono tradiciją – pavakare gerti arbatą, aptarti svarbius įvykius, diskutuoti apie politiką. Čia buvo taip pat šokama, žaidžiamas biliardas, lošiama kortomis, statomi vaidybiniai pasirodymai „gyvieji paveikslai“. Kai kuriems amžininkams tai atrodė nepadoru, todėl Klementina neišvengė apkalbų.
Vilniaus liūtė mirė Paryžiuje
Bet nerūpestingas gyvenimas neilgai truko. Smukus žemės ūkio produktų kainoms, vis dažniau grafams pritrūkdavo pinigų.
1901 m. grafienę Klementiną ištiko skaudi tragedija – beveik tuo pačiu metu ji neteko vyro ir dukters. Paryžiuje mirusio J.L.Tiškevičiaus kūnas į Biržus grįžo cinkuotame karste. Klemetinos vyro ir dukters laidotuvės vyko tą pačią dieną.
Po šio smūgio grafienė persikėlė gyventi į Paryžių, o į Vilnių atvykdavo tik retkarčiais. Nuo 1913-ųjų baigėsi jos kelionės į Vilnių.
Vilniaus liūte praminta grafienė K.Tiškevičienė mirė 1921-aisiais. Liūdna žinia apie jos mirtį buvo pranešta Paryžiaus spaudoje.
Įrengė balkonėlius ir sraigtinius laiptus
Po motinos mirties rūmais Vilniuje rūpinosi jos sūnus A.Tiškevičius. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, Tiškevičių rūmuose buvo įkurta biblioteka. Jos sumanytojas žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas, bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858–1925).
Advokatas skyrė beveik visas savo lėšas knygoms, rankraščiams, dailės kūriniams, medaliams, monetoms, kitoms muziejinėms vertybėms įsigyti. Savo kolekcijas jis testamentu paliko visuomenei.
1925-aisiais Lenkijos švietimo ministerija nupirko Tiškevičių rūmus. 1926–1931 metais šiuose rūmuose vyko renovacijos darbai, pritaikant juos bibliotekai.
Kadangi rūmų lubos buvo aukštos, siekta sutalpinti kuo daugiau knygų, todėl skaityklose buvo įrengti balkonėliai su sraigtiniais laiptais.
Iš pradžių bibliotekoje buvo apie 65 tūkstančiai knygų, o XX a. aštuntajame dešimtmetyje knygos nebetilpo, todėl išdygo atskiras saugyklų pastatas.
Dabar LMA Vrublevskių bibliotekoje yra daugiau kaip 3,6 mln knygų ir kitų dokumentų, taip pat nuotraukų, žemėlapių. Bibliotekoje dirba apie 150 darbuotojų, yra apie 8 tūkstančiai skaitytojų.
Pastaruoju metu vyksta rekonstrukcija, kai ji baigsis, ateis eilė ir seniesiems rūmams. Manoma, periodikos skaitykloje bus įrengta net koncertų salė.
Kokie turtai slypi už durų?
Bibliotekos turtai – tai dokumentai, skaičiuojantys ne vieną šimtmetį. Yra net tokių senų rašytinių knygų, kurių nereikėtų vartyti plikomis rankomis ir sulipusius lapus atskirti paseilėtu pirštu.
Šiam rašalui gaminti buvo naudojami gyvsidabrio junginiai, kurie yra nuodingi. Todėl gresia apsinuodijimas, apie kurį įspėjo viduramžių kultūros tyrinėtas italų rašytojas Umberto Eco savo bestseleryje „Rožės vardas“. Šioje knygoje atskleista ne viena istorija, kaip mirdavo vienuoliai, pavartę uždraustos knygos sulipusius lapus.
Be retų rašytinių knygų, taip pat saugomi 63 inkunabulai. Tai – spausdintos knygos nuo Guttenbergo laikų (XV amžiaus vidurio) iki 1501 metų. Inkunabuluose nebuvo puslapių numeracijos, taip pat antraštinio lapo, nes informaciją apie autorių ir išleidimo vietą dėdavo į knygos galą.
L.Anušauskienė priminė, kad knygų leidimas visada buvo brangus, pavyzdžiui, 1490-aisiais spausdinta graikų kalba knyga atrodo keistai – vos pusė viršelio yra aptraukta kiaulės oda, nes buvo norima sutaupyti.
Bibliotekoje yra taip pat LDK didikų Sapiegų giminės archyvo dalis (XVII–XIX a.), o tai reiškia, kad galima pasižiūrėti, kaip atrodo tikroji „Silva rerum“.
Reta atminimo albumų kolekcija
Tema apie atminimo albumus yra taip pat verta rimtų mokslinių tyrinėjimų. Vien šioje bibliotekoje jų yra apie 50. Šis žanras žinomas nuo XVI amžiaus, buvo labiau paplitęs Vokietijoje tarp dėstytojų ir studentų.
„Manoma, kad tuo metu vyrai buvo labiau išsilavinę nei moterys, taip pat vyrai dažniau studijavo“, – pasakojo L.Anušauskienė.
Seniausias albumėlis, patekęs į Vrublevskių biblioteką, yra XVII amžiaus.
Yra ir XX amžiaus pradžios albumėlis, kuris priklausė Mykolo Biržiškos dukteriai Onutei, kai mokėsi 7–8 klasėje, tuo metu bendraklasės įrašė įvairiausių linkėjimų.
Vrublevskių bibiliotekoje saugoma viena didžiausių knygų, kurios lapo aukštis siekia metrą. Jos pirmasis leidimas 1827-1838 metais pasirodė Leipcige, Vokietijoje, tai - knyga "The birds of America" apie paukščius. Toks formatas pasirinktas dėl vienos priežasties – gamtininkai siekė pavaizduoti paukščius natūralaus dydžio. Vrublevskių bibliotekoje yra saugomas 1972-asiais pakartotas šios knygos leidimas.
Tokių knygų pasaulyje yra 500 egzempliorių. Knygą-milžinę sudaro įvadiniai tekstai ir įspūdingos sparnuočių iliustracijos.
