Visą tiesą apie šią baisią avariją galima perskaityti britų autoriaus Andrew Leatherbarrow knygoje „Černobylis. 01:23:40“.
Į aplinką pasklidusi mirtį sėjanti radiacija užteršė pusę Europos. Radioaktyvioji tarša net 400 kartų viršijo taršą, kurią 1945 m. sukėlė atominės bombos sprogimas Hirošimoje.
Akademikas Valerijus Legasovas, aktyviai dalyvavęs likviduojant katastrofos pasekmes, per antrąsias tragedijos metines nusižudė. Jį kamavo ne tik spindulinė liga, bet ir gėda dėl atsainaus valdžios požiūrio į savo piliečių gyvybes.
Likus keliolikai valandų iki mirties, V. Legasovas diktofonu įrašė tokį tekstą: „Atominėje elektrinėje jokio pasirengimo, tik didžiulis aplaidumas ir išgąstis. Kaip 1941-aisiais, tik dar blogiau... Ta pati narsa, ta pati neviltis, ir visiškas nežinojimas ko griebtis...“ Mokslininko nuomone, dėl avarijos kalta kiaurai perpuvusi sovietinė sistema, o pati tragedija – ištisus dešimtmečius besikaupusių blogybių išraiška.
„Černobylis. 01:23:40“ – tai A.Leatherbarrow penkerių kruopštaus tyrinėjimo metų rezultatas. Autorius ne tik praleido tūkstančius valandų analizuodamas visą prieinamą literatūrą apie Černobylio avariją, bet 2011 m. ir pats nuvyko į draudžiamąją zoną, apleistą Pripetės miestą.
Įtraukiantis istorinis pasakojimas šioje knygoje susipina su A. Leatherbarrow kelionės įspūdžiais ir yra papildytas jo fotografijomis. Čia į Černobylio avariją žvelgiama įvairiais aspektais – nuo bendrų katastrofos vertinimų iki asmeninių istorijų, pasakojimų apie katastrofos padarinius likvidavusių žmonių darbą mirtinomis sąlygomis.
Šiomis dienomis vykstant diskusijoms apie Lietuvos pasienyje statomą Astravo atominę elektrinę ir jos keliamus pavojus, ši britų autoriaus knyga yra ypač aktuali. Skaitytojams siūlome jos ištrauką.
* * *
Iki balandžio 28-osios, pirmadienio, ryto pasaulis nieko nežinojo apie avariją Černobylio AE. Tą rytą Švedijos Forsmarko atominės elektrinės, esančios už daugiau nei 1 000 kilometrų nuo Černobylio, sensorius aptiko padidėjusią radiaciją ant inžinieriaus Cliffo Robinsono, atvykusio į darbą šioje jėgainėje.
„Pirmiausia pagalvojau, kad kilo karas ir kad kažkas susprogdino atominę bombą, – pasakoja Robinsonas. – Labai išsigandome ir, žinoma, iš pradžių negalėjome atmesti, kad gal kas nors bloga atsitiko pačioje Forsmarko elektrinėje.“ Evakavus dalį iš 600 elektrinės darbuotojų, likusieji mėgino skubiai išsiaiškinti šio radiacijos nuotėkio šaltinį, kuris, kaip spėta, buvo kažkur Forsmarko AE teritorijoje. Netrukus iš ore aptiktų izotopų tapo akivaizdu, kad šaltinis ne atominė bomba, kaip buvo baimintasi, bet reaktorius. Švedijos meteorologijos ir hidrologijos instituto darbuotojai išnagrinėjo radioaktyviųjų dalelių trajektoriją atmosferoje ir nustatė, kad jos sklinda iš pietryčių – Sovietų Sąjungos.
Švedijos ambasadorius Maskvoje paskambino į SSRS valstybinį atominės energijos panaudojimo komitetą ir pasiteiravo, kas atsitiko. Tačiau jam buvo atsakyta, kad jie negalį suteikti tokios informacijos. Vėliau buvo pateiktos užklausos ministerijoms, bet ir šį kartą sovietų vyriausybė tvirtinto neturinti jokių žinių apie nelaimę. Vakare didžiulius radiacijos kiekius ore aptiko Suomijos ir Norvegijos radiacijos stebėjimo stotys.
Yla išlindo iš maišo, nepalikdama SSRS kito pasirinkimo, tik nenoromis prisipažinti pasauliui, kad įvyko avarija. Trumpas dviprasmiškas pranešimas per Maskvos radiją atskleidė nedaug: „Černobylio atominėje elektrinėje įvyko avarija. Vienas jos branduolinis reaktorius buvo pažeistas. Imtasi priemonių avarijos padariniams likviduoti. Nukentėjusiesiems teikiama pagalba, sukurta vyriausybinė komisija avarijos priežastims ištirti.“
Atsisakymas atskleisti daugiau detalių, išskyrus patį pranešimą nors ir gana tikslų, apie šią neįtikėtiną fatališką katastrofą Vakarų pasaulyje paskatino nevaldomas spėliones. United Press International nurodė, o visi plačiai citavo, kad žuvo 2 000 žmonių; šis skaičius gautas iš nepatikimo šaltinio Kijeve, tvirtinusio, kad yra susijęs su mieste dirbusiais gelbėtojais: „80 žmonių per avariją žuvo iš karto ir dar apie 2 000 – bevežant į ligonines.“ O New York Post nusprendė įgyti persvarą keliant šią isteriją ir gegužės 2 dieną išspausdino abejotiną bei provokuojančią antraštę: „Masinė 15 000 branduolinio sprogimo aukų kapavietė“.
Pripetės gyventojus iškėlus į mažiau pavojingas vietas, toliau buvo stengiamasi užgesinti gaisrą reaktoriuje ir neleisti nuodingų atomų dalijimosi produktams sklisti iš aktyviosios zonos į aplinką. Tačiau pasakyti lengviau negu padaryti. Komisija gavo visą sovietų vyriausybės paramą, o tai reiškė, kad jai tapo prieinami bet kokie ištekliai.
Sraigtasparnių pilotai buvo atšaukti iš tarnybos Afganistane ir pristatyti prie darbo Černobylyje – jie turėjo nuolat skraidyti virš ketvirtojo bloko ir į išsilydžiusio reaktoriaus kraterį mėtyti smėlio maišus. Iš pradžių smėlį į maišus pylė tik trys vyrai: du ministrų pavaduotojai ir oro pajėgų generolas majoras Antoškinas. „Mes greitai apsipylėme prakaitu, – prisiminė Genadijus Šašarinas, energetikos ir elektrifikacijos ministro pavaduotojas. – Ėmėmės darbo taip, kaip stovime: Meškovas ir aš su maskvietiškais kostiumais ir lengvais batais, o generolas – paradine uniforma. Neturėjome nei dujokaukių, nei dozimetrų.“
Keliolika pirmųjų įgulų, sukusių ratus 200 metrų aukštyje virš reaktoriaus, kurio temperatūra siekė iki 200 °C, ir vieną po kito rankomis mėtę smėlio maišus, persisverdami per duris, kad įvertintų metimo vietą, netrukus pasijuto blogai ir nebegalėjo tęsti darbo. Sraigtasparnių konstruktoriai netrukus sugalvojo gudresnę sistemą, panaudoję fiuzeliažo apačioje pritvirtintą tinklą ir tam tikrą kabinoje įtaisytą svertą, kuriais per vieną skrydį buvo galima išmesti apie 8 smėlio maišus.
Smėlio maišai netrukus gerokai sumažino gaisro temperatūrą, bet radioaktyviųjų dalelių koncentracija ore smarkiai padidėjo, nes nuo mėtomo smėlio į orą kilo vis daugiau ir daugiau dulkių bei nuolaužų. Pirmajai dienai baigiantis generolas majoras išdidžiai raportavo Ščerbinai, kad į reaktorių įmesta 150 tonų smėlio. O šis atkirto: „150 tonų smėlio tokiam reaktoriui – tai tas pats, kaip šaudyti iš pistoleto į dramblį.“
Apstulbęs generolas įsakė į Černobylio zoną pašaukti dar daugiau karių ir pilotų. Šie jauni pilotai, daugybę kartų skraidę virš reaktoriaus, netrukus po savo kabinomis įsitaisė švino plokštes, kurios sumažino radiacinės apšvitos riziką. Tačiau nepaisant namų sąlygomis sukonstruotų apsaugos priemonių, daugelis pilotų buvo apšvitinti ir mirė.
Balandžio 28 dieną iš sraigtasparnių į reaktorių numesta 300 tonų smėlio. Balandžio 29-ąją – 750 tonų, balandžio 30-ąją – 1 500 tonų, gegužės 1-ąją, kuri Sovietų Sąjungoje buvo visaliaudinė šventė, – 1 900. Iš viso į sugriauto reaktoriaus kraterį sumesta apie 5 000 tonų smėlio, boro ir švino mišinio.
Gegužės 1-osios vakare buvo įsakyta perpus sumažinti mėtomų medžiagų kiekį, nes imta baimintis, kad tiek daug papildomo svorio gali neatlaikyti reaktoriaus pamatai. Jeigu taip ir būtų nutikę, viskas, kas tuo metu buvo reaktoriuje, būtų įgriuvę į didžiulį slėgio mažinimo rezervuarą (avariniams aušinimo siurbliams skirtą rezervuarą, kuris taip pat veikia kaip slėgio reguliavimo sistema, garų kanalo sutrūkimo atveju kondensuojanti garus) šachtoje.
Savo ruožtu tai būtų sukėlę garų sprogimą, dėl kurio, sovietų fizikų skaičiavimais, būtų išgaravęs radioaktyvus kuras kituose trijuose reaktoriuose, su žeme sulyginta 200 kvadratinių kilometrų aplinkui, užteršti vandens šaltiniai, kuriais naudojosi 30 milijonų žmonių, o visa šiaurės Ukraina ir pietinė Baltarusija virtusi negyvenama teritorija.
* * *
Andrew Leatherbarrow. Černobylis. 01:23:40. Vertėja Jurga Grunskienė. – Vilnius: Briedis [2018] – 304 p., iliustr.
