Galima metraštininku tikėti ar netikėti, bet reikėtų turėti galvoje ir „Lietuvos metraščio“ autoriaus žinią. Aptardamas Vaišelgos valdymą Naugarduke (tarp Burundajaus puolimo ir Mindaugo žmonos mirties), autorius pabrėžia, kad Mindaugas buvo nepatenkintas, Vaišelgą, perėjusį prie stačiatikių tikėjimo, smerkė už krikščionišką gyvenimą, nors nesipiktino, kol šis buvo uolus pagonis. (1) Tai patvirtina spėjimą, kad Mindaugo krikštas buvo politinis žingsnis.
Ar Lietuvą sukūrė Mindaugas?
Mindaugo, o ypač Lietuvos valstybės iki Mindaugo, žeminimas, jo darbų nuvertinimas būdingas Lietuvos istoriografijai, rašomai svetimųjų, juolab tada, kai Lietuva buvo pavergta. Tik atgavus laisvę ir išsiugdžius savų istorikų, požiūris į Mindaugą ėmė keistis. Tačiau įdiegtos neigiamos nuostatos nelengvai išnyksta, jos tebėra gajos ir dabar, įprastos net lietuvių istorikams. (2)
Pasak lenkų istoriko Henriko Paškievičiaus (Henryk Paszkiewicz), Mindaugas nėra įkūrėjas, o tik atstatytojas, vėl sujungęs žemes, išdalytas vienai valdančiajai šeimai. „Vadinasi, Mindaugas būtų tikrasis anksčiau užsimezgusios valstybės cementuotojas, jos centralizuotojas, nes jis galutinai teprivedė paklusti kitus kunigaikščius, ir net jam pavojingus brolainius kaip Tautvila.“ (3)
Tiek Lietuvos, tiek užsienio autoriai tvirtina, kad lietuviai anuomet buvo gerai perpratę gamtos dėsnius, palankios gamtinės sąlygos čia lėmė aukštesnį žemdirbystės ir gyvulininkystės lygį negu kitur. Buvo užtikrintos pagrindinės egzistencinės sąlygos – apsirūpinimas maistu, apranga ir būstu.
XI–XII a. sparčiai klostėsi feodaliniai santykiai. Kai kurių istorikų manymu, suvienytos Lietuvos valdovas buvo jau Mindaugo tėvas (vėlyvi šaltiniai vadina jį Ringaudu). Bet greičiausiai jis buvo tik Lietuvos žemės siaurąja prasme (tarp Nemuno ir Neries) kunigaikštis. Mindaugas galėjo paveldėti šios žemės kunigaikščio valdžią, kuria remdamasis visą Lietuvą pavertė centralizuotai valdoma valstybe. (4)
Zenonas Ivinskis rašė: „Žymios šaltinių spragos yra palikusios bent šešias Mindaugo laikų problemas neišspręstas ar iš viso neišsprendžiamas. [...] Pati didžioji problema yra, ar iš tiesų Mindaugas buvo tikrasis Lietuvos valstybės suvienytojas.“ (5) Ivinskis aiškiai įžvelgė valstybės susidarymą iki Mindaugo ir abejojo, ar galima Mindaugą vadinti vienytoju, jei valstybė buvo suvienyta iki jo.
Valstybės kūrimasis nėra vieno žmogaus įgeidžių tenkinimas. Kad ji susidarytų, pirmiausia turi subręsti tam tikros sąlygos. Tautiniu pagrindu kuriamai valstybei būtinas atsiribojimo ir kitų atribojimo jausmas, grindžiamas tapatumu. Tokiam jausmui formuotis padėjo bendra kalba, vėliau atsirado ir ekonominiai veiksniai. Kaip matome, visa tai jau buvo. Mindaugo elgesį būtų galima pateisinti, jeigu jis tuščioje vietoje būtų kūręs Lietuvos valstybę, bet kaip viską vertinti tuo atveju, jei valstybė gyvavo jau anksčiau? Padaręs tokią išvadą, Konstantinas Jablonskis neįžvelgė jokios Mindaugo žiaurumų prasmės. (6)
Mindaugas galėjo pertvarkyti savivaldas tik jau esamos valstybės ribose, bet ir tam turėjo subręsti vidaus sąlygos, o joms darė poveikį išorės veiksniai. Jis nesukūrė Lietuvos valstybės, ją tik reformavo, sustiprino centrinę valdžią [...], priartindamas prie vakarietiškos [sukrikščionintos] civilizacijos. Tokia yra istorinė Mindaugo reikšmė. (7)
Tačiau pasėta nesantaika šalies viduje buvo juntama ilgai. Tik žuvus Mindaugo giminėms, visa Lietuva galėjo galutinai susilieti į vieną stiprų politinį organizmą. Valdant Traideniui, išnyko antagonizmas tarp monarchijos ir atskirų giminių partikuliarizmo, politiniame gyvenime aktyviai ir sutartinai ėmė dalyvauti visos lietuvių giminės. (8)
Nenuginčijamas Mindaugo nuopelnas tas, kad jis, spręsdamas valstybės išlikimo klausimus, stabdydamas išorės agresiją, politiniais tikslais pasikrikštijęs ir karūnavęsis, atvedė Lietuvos valstybę į tarptautinį pripažinimą de jure. Žuvus Mindaugui, valstybės valdymo būdas pasikeitė, bet Lietuva vis tiek nežlugo, neiširo, dėl karaliaus sosto buvo kovojama, jis laikytas valstybės, susidariusios anksčiau, kokybiškai nauja vertybe. (9)
Jei žmonių nesietų bendrumo jausmas, vien iš idėjinės tuštybės, dėl užgaidos nei Mindaugui, nei kam kitam sukurti valstybės nebūtų pavykę net jėga. Nenatūraliai, ne tautiniu pagrindu sudarytos valstybės yra pasmerktos anksčiau ar vėliau subyrėti. Tai rodo Žečpospolitos, Austrijos-Vengrijos, Jugoslavijos, SSRS griūtis ir daugelis kitų pavyzdžių.
Nagrinėjant Mindaugo karūnavimo aplinkybes, svarbu apžvelgti diplomatinius jo veiksmus ir ką teko atlikti, kad taptų lygiateisiu valdovu, t. y. karaliumi, pripažintu krikščioniškosios Europos. Pirmiausia jis turėjo oficialiai apsikrikštyti pagal katalikų arba stačiatikių apeigas. Mindaugui apsisprendus ir pasirinkus Vakarų Europos katalikišką krikštą, perimti krikščioniškas tradicijas jį mokė Ordino brolis kunigas Kristijonas.
Mindaugas buvo stropus, iniciatyvus mokinys, kartu su krikščionių tikybos pagrindais perėmęs ir to meto politinį Europos katekizmą. Suprato, kas yra Europa, ką reiškia popiežius, kokios jo galios, bet nepamiršo ir savo politinių varžovų, ypač stipraus priešininko Tautvilo. Žinodamas, su kuo ir kaip reikia kalbėti, per pasiuntinį kreipėsi į Livonijos ordino magistrą, kuriam prieš tai, suprantama, nusiuntė daug aukso ir sidabro indų, brangenybių, eiklių žirgų. Gausiai apdovanojęs, drąsiai galėjo tarti: „Jeigu užmuši ir papjausi Tautvilą, dar daugiau gausi.“ (10)
Mindaugas suprato, kad su krikščionimis tinka taip bendrauti, nes paminti Dievo įsakymą „Nežudyk“ jiems leidžiama dėl turtų. Už tokius žodžius Mindaugo, tuo metu dar pagonio, joks krikščionis nesudrausmino, nepasakė, kad taip elgtis nedora. Priešingai – į šiuos žodžius Mindaugas gavo atsaką: „...jaučiu tau draugiškumą“. Tai buvo įprastas bendravimas, mąstant apie tyrą sielą, trokštančią keliauti į dangaus karalystę. Tokį krikščionybės pradžiamokslį Mindaugui išdėstė Ordino brolis kunigas Kristijonas.
Mindaugas suprato, kad popiežiui Inocentui IV labiau rūpi ne sielovada, o turto reikalai. Imperatorius Frydrichas II, negrąžinęs užimtų žemių, buvo be skrupulų ekskomunikuotas ir detronizuotas. Konfliktas baigėsi monarcho mirtimi. Kas pasakys, anot vertėjo Liudo Jovaišos, ar triumfuojantis popiežius – verus imperator, – vadindamas Mindaugą „ypatinguoju sūnumi“, duodamas jam leidimą vainikuotis ir priimdamas Lietuvos valstybę į šv. Petro leną, negalvojo apie tai, kad gali kada nors pasikartoti panašus konfliktas dėl turtų, ar neieškojo potencialių sąjungininkų? To jam žūtbūt reikėjo, nes dėl totorių mongolų antplūdžio krikščioniškoji Europa atsidūrė ant bedugnės krašto.
Inocentas IV totorių grėsmę įvardijo kaip vieną iš penkių sopulių, taigi lietuvių krikštas turėjo suteikti Bažnyčiai vilties, kad naujoji krikščioniška karalystė padės atremti pagonių mongolų keliamą grėsmę [...]. Pranciškonui Baltramiejui Anglui XIII a. pirmojoje pusėje Mindaugo laikų Lietuva padarė įspūdį kaip „derlinga, daug kur pelkėta ir itin miškinga, išraižyta upių ir vandenų, pilnut pilna žvėrių ir gyvulių“ žemė, kurioje „be upių, girių ir pelkių, mažai kitų įtvirtintų vietų“. (11)
Taigi žemiškų gėrybių sočiai, o užgrobti jas atrodė nesudėtinga, reikėjo tik pakrikštyti ir karūnuoti Mindaugą. Kadangi XIII a. viduryje Europai grėsė totorių antpuolis, popiežiai ėmė rūpintis krikščionybės gynyba. Šiuo atžvilgiu Mindaugo „atradimas“ Inocentui IV buvo malonus įvykis. (12)
Įvairių kraštų valdovai būdavo vainikuojami karaliais kaip šv. Petro įpėdinio vasalai. Popiežius stovėjo visų karalių viršūnėje, nes buvo Kristaus vietininkas, Jo karalystės žemėje valdytojas, kuriam tada priklausė teisė spręsti visus žmogiškus reikalus, nes Kristaus įgaliotinis turėjo ir aukščiausiojo teisėjo valdžią. Šitokią Inocento III ideologiją perėmė ir Inocentas IV. [...] Tokia adaptacija teisiniu ir politiniu atžvilgiu dažnai reiškia priklausomybę nuo leno – tą puikiai atskleidžia popiežių santykiai su karolingais. (13)
Karūna nudžiugino Mindaugą. [...] Jis suprato tiek meninę jos vertę, tiek politinę reikšmę. [...] Šią karūną [...] Mindaugas gavo iš krikščionių Dievo malonės. Pagonių dievams jis galėjo ir toliau aukoti kaip aukojęs, tačiau visa tai buvo tik smulkmena, (14) palyginti su išsaugota valstybe, ypač prūsų ir latvių likimo kontekste. Kaip karalius padarė valstybės valdymo pertvarką, sunku pasakyti. Kur bepažvelgtume – ar į suvienijimo, tiksliau tariant, valdymo pertvarkos, priežastis ir aplinkybes, ar į metodus, ar į patį valdymo centralizacijos procesą, visur trūksta šaltinių, o esami labai fragmentiški. [...] Atsiradę nauji rašytiniai, archeologiniai ar kitokie šaltiniai galėtų iš esmės pakeisti valstybės raidos rekonstrukciją. (15)
Ką Lietuva laimėjo ir ko neteko dėl krikšto
Knygoje „Mindaugas karalius“ pradėta nagrinėti klausimą, ką laimėjo ir ko neteko Lietuva, XIII a. viduryje išsižadėjusi katalikiškosios krikščionybės. (16) Apie krikšto nuopelnus Lietuvai yra daug įvairių autorių darbų, todėl čia trumpai apžvelkime priešingą dalyką – ko neteko Lietuva, kai apsikrikštijo.
Pirmiausia prarado politinę nepriklausomybę: „Mindaugo pripažinimas Bažnyčios sūnumi kartu reiškė ir jo sutikimą pripažinti popiežių valdovu (senjoru ar siuzerenu), rašant tai atitinkamoje inskripcijoje ar kokioje kitoje akto formoje. Bažnyčios sūnaus ypatingumas: šis sūnus tokiu tampa kovodamas ir jai atnešdamas savo šalį.“ (17)
Karūnavimo apeigas ištyręs Edvardas Gudavičius mini, kad „karūnuojamasis pradėdavo atlikti [karūnavimo] apeigas pasižadėdamas ginti Romos Bažnyčią“ [bet ne savo šalį]. Valstybės teisiniai pagrindai ir savarankiškumas karūnacijos metu tampa antraeiliu dalyku su toli siekiančiomis pasekmėmis. 1255 m. Mindaugas gavo popiežiaus Aleksandro IV leidimą karūnuoti savo sūnų. (18)
Jei tokio leidimo būtų negavęs, tuomet krašto valdovu popiežius būtų paskyręs kitą administratorių su karaliaus teisėmis. Pasak Gudavičiaus, nors Mindaugo krikštas laikytas jo aplinkos – šalies – apkrikštijimu, išplėšiant ją iš pagonybės ir be išlygų taikant Apaštalų sosto jurisdikciją, nemažai Europos karalių pripažino ne tik religinę, bet ir politinę popiežiaus viršenybę kaip jo vasalai [...], turėję pasižadėti, kad paklus Šv. sostui. [...] Teisiniu požiūriu nuo Inocento IV prasidėjo vadinamasis „dekretalijų teisės klestėjimo laikotarpis“. [...] Dekretalijos traktavo imperiją kaip Bažnyčios dalį, pasaulietinė valdžia turėjo paremti dvasinę ten, kur pastarajai to prireiks.(19) Vertinant valstybės savarankiškumą, akivaizdus jo nykimas.
Kartu su politine nepriklausomybe netenkama ir dalies ekonominės krašto gerovės. Apkrikštyta Lietuva įsipareigojo kasmet perduoti Bažnyčiai dešimtąją bendro nacionalinio turto dalį, kaip numatyta Šventajame Rašte: „Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javų iš dirvos, ar medžių vaisių, priklauso Viešpačiui“ (20) [Kun 27: 30]. Be to, reikėjo išlaikyti kraštą užplūdusius elgetaujančius vienuolius.
Nepamirškime, kad tuo metu Europoje kūrėsi universitetai. Atrodytų, tai pažangos rodiklis, kurio netekome, tačiau ko tuo metu buvo mokomi studentai? Tikėjimo filosofijos ir teologijos, scholastikos ir kitų su tuo siejamų dalykų.(21) Šią netektį galime prilyginti netekčiai, kai atsisakėme mokslinio komunizmo disciplinos ir kai uždarėme Aukštąją partinę mokyklą. Todėl prie teiginio, kad „pagoniškoji Lietuva buvo toli nuo šio XIII a. vidurio Vakarų Europos intelektualinio vidurkio“,(22) vertėtų pridurti „ačiū Dievui“.
Pridurkime dar ir tai, kad Lietuva išvengė Trisdešimties metų karo, Baltramiejaus nakties, čia mažai pasireiškė ir šventoji inkvizicija.(23)
Mindaugą atpagonino popiežius
Laisvė ir atsakomybė nėra duotybės savaime. Nesugebėjimą ar nenorą siekti laisvės, pripažinti savo atsakomybę Erichas Frommas laiko viena iš agresyvaus destruktyvumo priežasčių. Atsisakantys savarankiškai viską spręsti, klusniai pasirenkantys tarnystę yra apimti baimės, viliasi, kad jais pasirūpins popiežiai ar kiti galingieji. Tačiau svetimai valiai paklūstantys žmonės praranda ir galimybę geriau atskleisti savo gebėjimus, siekti saviraiškos, o galiausiai patiria egzistencinę beprasmybę.(24)
Mindaugas po krikšto jautė pavojų netekti savosios vertybių sistemos, tačiau vylėsi, kad dar bus galima susigrąžinti baltiškąją dvasią. Kaip vieną iš Mindaugo atsimetimo priežasčių Rimvydas Petrauskas nurodo Ordino brolių žiaurumą, kurį raštuose popiežiui 1299 m. mini Rygos arkivyskupas Jonas.(25) Vėliau Mindaugas atsisakė krikščionybės, atkūrė tikrą, tvirtą, stabilų gyvensenos pamatą, paremtą savais papročiais, kurie grindžiami gamtos ir visatos dėsniais, nes asmeniškai patyrė, kad blogis atsiranda ten, kur suyra darna.
Vatikano archyvuose Ivinskio rastus popiežių laiškus, rašytus anais laikais, prelatas Paulius Jatulis komentuoja taip: „Popiežius tačiau nustebo, gavęs Mindaugo pranešimą, kad Rygos ganytojas, konsekravęs vyskupą Kristijoną, iš jo priėmė priesaiką savo vardu, tuo būdu Lietuvos vyskupiją priskirdamas kaip sufraganiją Rygos arkivyskupijai. Vadinasi, buvo peržengti popiežiaus duoti įgaliojimai. [Beje, popiežius irgi pažeidė karalių vainikavimo formuliarą, nes] Mindaugą karūnavo ne arkivyskupas, o popiežiaus įgaliotas vyskupas.“(26)
Aišku, tiek Rygos arkivyskupui, tiek Livonijos ordinui rūpėjo užvaldyti Lietuvos žemes. [...] Mindaugas, sužinojęs apie vokiečių kėslus, greitai pasiskundė popiežiui. Inocentas IV tučtuojau įsakė Neuenburgo [Naumburgo] vyskupui Saksonijoje, kad Šventojo Sosto vardu naujai priimtų iš vyskupo Kristijono priesaiką, panaikindamas aną, Rygos arkivyskupo priimtą.(27)
1254 m. rugsėjo 3 d. popiežius Inocentas IV rašė Naumburgo vyskupui: [Rygos] „arkivyskupas [...] paskyrė tave minėtos bažnyčios vyskupu ir priėmė tavo [krikščioniškosios] ištikimybės priesaiką savo ir savo bažnyčios vardu, nors tai nieku būdu nesiderino su mūsų valia. [...] Kadangi minėtas karalius vėliau nuolankiu raštu paprašė mūsų, kad šiuo reikalu pasirūpintumėme Apaštalų Sosto valia, mes, pritardami jo prašymams, nusprendžiame, kad tu nieku būdu nesi įpareigotas laikytis minėtos duotos priesaikos.“(28)
Suprantama, perkrikštijimas neįvyko. Iš to išeina, kad Mindaugo krikštas, atliktas asmens, neturėjusio tam įgaliojimų, buvo eilinė apgaulė, siekiant gauti dovanų tiek žemių, tiek brangenybių pavidalu. Taigi oficialiai pats popiežius Inocentas IV, neatimdamas karūnos, 1254 m. rugsėjo 3 d. raštu atpagonino karalių Mindaugą, jam nebereikėjo net skelbti, kad atsisako krikščionybės.
Kodėl Mindaugą pakrikštijo neturintis tokių įgaliojimų šventikas, atsako pirmojo Liono arba tryliktojo Visuotinio Bažnyčios susirinkimo, įvykusio Lione 1245 m., nutartis dėl turtų, liudijanti, kad krikšto ceremonijos atlikimas suteikia krikštytojams teisę pretenduoti į naujai atsivertusių krikščionių gyvenamas teritorijas.(29) Livonijos ordino kunigas Kristijonas, pakrikštijęs Mindaugą, teoriškai aplenkė kitus turtų ištroškusius vyskupus ir Ordino riterius.
Šaltinai ir literatūra:
1 Vladimiras Pašuta. Lietuvos valstybės susidarymas. Autoriaus rankraštį vertė Rita Strazdūnaitė. Vilnius: Mintis. 1971, p. 276.
2 Zigmas Zinkevičius. Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Lietuvių kalbos institutas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 2013, p. 162.
3 Zenonas Ivinskis. Mindaugas ir jo karūna. Kritiškos pastabos septynių šimtmečių (1253–1953) perspektyvoje. Mindaugas karalius. Sudarė Vytautas Ališauskas. [Vilnius]: Aidai. 2008, p. 70.
4 Lietuvos istorija: iliustruota enciklopedija. Teksto autoriai: Evaldas Bakonis et al. Kaunas: Šviesa. 2012, p. 117.
5 Edvardas Gudavičius. Mindaugas. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas; Žara. 1998, p. 84.
6 Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos: monografija. Vilnius: Vaga. 2000, p. 210.
7 Ten pat, p. 210, 217.
8 Juozapas Stakauskas. Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje / Lietuvių katalikų mokslo akademija. Vilnius: Aidai. 2004, p. 256.
9 Zigmantas Kiaupa; Jūratė Kiaupienė; Albinas Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Lietuvos istorijos institutas. Vilnius: Varnas. 2000, p. 68.
10 Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Parengė ir į lietuvių kalbą išvertė Darius Antanavičius, Darius Baronas, Artūras Dubonis (atsakomasis redaktorius), Rimvydas Petrauskas. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 2005, p. 111.
11 Liudas Jovaiša. Bažnyčia Mindaugo krikšto laikais. Mindaugas karalius, p. 10–15.
12 Darius Baronas. Karalius krikščionis Mindaugas popiežių akimis. Mindaugas karalius, p. 25.
13 Zenonas Ivinskis. Mindaugas ir jo karūna. Kritiškos pastabos septynių šimtmečių (1253–1953) perspektyvoje. Mindaugas karalius, p. 81, 82.
14 Edvardas Gudavičius. Lietuvos krikščionėjimas Vidurio Europos kontekste = Die Christianisierung Litauens im mitteleuropäischen Kontext: straipsnių rinkinys: tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto 750-iems jubiliejiniams metams, medžiaga. Sudarė Vydas Dolinskas; vertė: Klaus Berthel et al. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus: Dizaino studija Savas takas. 2005, p. 144.
15 Zigmantas Kiaupa; Jūratė Kiaupienė; Albinas Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų, p. 55.
16 Liudas Jovaiša. Bažnyčia Mindaugo krikšto laikais. Mindaugas karalius, p. 9.
17 Edvardas Gudavičius. Mindaugas ir Morta – pirmoji krikščionių šeima Lietuvoje. Mindaugas karalius, p. 38–39.
18 Darius Baronas. Karalius krikščionis Mindaugas popiežių akimis. Mindaugas karalius, p. 25.
19 Edvardas Gudavičius. Mindaugas ir Morta – pirmoji krikščionių šeima Lietuvoje. Mindaugas karalius, p. 35–37.
20 Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas. Vilnius, 2-asis papild. leid. Katalikų pasaulis. 1999, p. 169.
21 Liudas Jovaiša. Bažnyčia Mindaugo krikšto laikais. Mindaugas karalius, p. 16.
22 Ten pat, p. 16.
23 Marius Kundrotas. Netimero ir Zebedeno genai lietuviškojo tautiškumo istorijoje. Mokslinės konferencijos, skirtos Lietuvos paminėjimo Kvedlinburgo metraštyje 1010-osioms metinėms medžiaga. Kaunas. 2019–03–09. Rankraštis.
24 Gediminas Navaitis. Politinė psichologija. Mykolo Romerio universitetas. Vilnius: Registrų centras. 2016, p. 256.
25 Rimvydas Petrauskas. Užmirštas karalius: Mindaugas LDK visuomenės savimonėje XIV a. pabaigoje–XVI a. Mindaugas karalius, p. 54.
26 Edvardas Gudavičius. Mindaugas ir Morta – pirmoji krikščionių šeima Lietuvoje. Mindaugas karalius, p. 42–43.
27 Jonas Boruta. Lietuva ir Šventasis sostas: istorinė perspektyva. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 23. 2009, p. 261, 262.
28 Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, p. 74.
29 Juozapas Stakauskas. Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje. Lietuvių katalikų mokslo akademija. Vilnius: Aidai. 2004, p. 79.
