1946 m. Tarybų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime LKP CK sekretorius K.Preikšas apkaltino B.Sruogą, kad jis knygoje „Dievų miškas“ netinkamai pavaizdavo tikrovę: „Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra iš esmės pasityčiojimas iš tų žmonių, ciniškas pasišaipymas iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo kovą, kuri, kaip mes puikiai žinome, buvo vedama ir pačiose stovyklose, jis neparodo tų didvyrių, kurie ir vokiečių stovyklose nenusiminė ir kovojo toliau, kol žūdavo didvyrio mirtimi. (...) Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga „Dievų miškas“ ir štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi tebūtų naudinga mūsų priešams.“
Kita vertus, B.Sruoga, savo stiliumi parašęs knygą šiais laikais, pvz., apie Sibiro tremtį, ko gero, sulauktų lygiai tokių pat, gal dar baisesnių priekaištų. Štai kaip anuomet teisinosi rašytojas: „Mano psichinė būsena buvo tokia, kad aš savo užrašuose negalėjau tarybiniam skaitytojui duoti tai, ko jam reikia. Čia didžiausia mano klaida buvo ta, kad aš labai svarbią, gyvą, aktualią medžiagą paverčiau neaktualia ir tuo būdu – nereikalinga, – tokiu būdu pražudžiau veikalą, pagrįstą savo prakaitu, krauju ir ašarom. (...) Aš tikiuos, man pavyks išsivaduoti iš mano klaidakelių, pavyks sukurti tarybinio heroizmo veikalus, – bent duoti tokius veikalus, kokių yra reikalingas tarybinis skaitytojas.“
Tai tik ištraukos, B.Sruoga daug teisinasi ir karštai smerkia save, gėda ir skaudu skaityti. Beje, rašytojas knygos nesulaukė – ji išleista praėjus dešimčiai metų po jo mirties.
Ar galėčiau B.Sruogai priekaištauti? Ne. Neturiu tokios patirties, rimtos, realios patirties, nežinau, ką reiškia bijoti dėl šeimos, dėl gyvybės, dėl ateities, ką reiškia iš tiesų bijoti. Tokių tipų kaip K.Preikšas žodžiai anuomet nebuvo tik pabarimas, tai galėjo virsti nuosprendžiu: paskelbs liaudies priešu, uždraus spausdinti, o baigsis tremtimi ar mirtimi.
Tame pat susirinkime tarkuojami ir A.Miškinis, J.Paukštelis, E.Mieželaitis, A.Vengris, J.Graičiūnas, S.Anglickis ir t.t. Paskui daugelis jų teisinasi, atsiprašinėja, žeminasi.
Šiame kontekste įdomi V.Mykolaičio-Putino pozicija: „... po 2 metų tarybinio gyvenimo, jei kas nors manęs paklaustų ir aš pats jei nuoširdžiai paklausčiau, ar šiandien aš esu tarybinis žmogus, turiu atvirai pasakyti, kad ne. (...) Tamstos dėl savo ideologijos, idealų esate sėdėję kalėjimuose, esate buvę ištrėmime, esate kovoję frontuose. Kodėl aš dėl savo idealų negalėčiau žūti?
Ką tai reiškia žūti šitoje epochoje, kuomet tiek milijonų žmonių yra žuvę? Ką tai reiškia žūti? Man lieka 5, daugiausia 10 metų. Kas tai yra? Bet visą šitą pūstą heroizmą kaip yla perveria aštri mintis: už ką gi tu žūsti? Ar verta? Kas yra tie idealai? Ar jie iš tiesų amžini, pastovūs? Kas tai yra ateitis? Kur ateitis mus veda? Kaip eina gyvenimas ir jo raida? Kas yra anapus, kas šiapus?
Galbūt iš tiesų ateina nauja era, naujas pasaulis, kyla naujas žmogus, pilkas žmogus, papūstas iš kažkur iš požemių. Vakar jis galbūt ėjo kaip barbaras, ėjo jis nieko nepaisydamas, viskas aplink jį degė ir liepsnojo. Šiandien jis yra karys, apsišarvavęs mokslu, naujausiais kultūros laimėjimais. Kas bus toliau?“
Daugelis šių klausimų aktualūs ir šiandien.
Jau trisdešimt metų gyvename demokratinėje Lietuvoje, bet toks įspūdis, kad iš tiesų nežinome, kas esame, kad vis dar tęsiasi kažkoks teismo procesas, kuriame nacionalistai-komunistai-onanistai rėžia kaltinamąsias kalbas vieni kitų adresu, kad dalis šios šalies gyventojų įstrigę praeityje, gyvena dar iki 1945 metų, iki 1990 metų, o kai kurie į šį pasaulį žvelgia dar iš viduramžių.
Įdomi būtų statistika, kiekgi mūsų piliečių gyvena dabartyje, kiek iš jų žino, kad yra tokia smegenų funkcija kaip mąstymas.
