Tačiau 2019 metais pažymime ir kitų žygdarbių – kur kas ankstesnių ir labai skirtingų – 500 metų jubiliejų. Jie iš esmės pakeitė planetos istorijos raidą ir geografiją. Pirmasis įvykis siejamas su Hernanu Cortésu ir jo įvykdytu Meksikos užkariavimu (konkista), antrasis – su pirmąja kelione aplink pasaulį, kurią pradėjo Magelanas ir užbaigė Elcano.
Šįsyk aptarsiu pirmąjį įvykį.
Prieš pradėdamas turiu pripažinti, kad Meksikos užkariavimo tema kelia daug ugningų emocijų tarp aistringų jos šalininkų ir priešininkų. Šių metų pradžioje pats Meksikos prezidentas Lópezas Obradoras įžiebė aršią polemiką, pareikalavęs Ispanijos karaliaus Pilypo VI atsiprašyti už konkistą. Tokį reikalavimą pasmerkė dauguma istorikų ir intelektualų, tarp kurių galime paminėti Nobelio premijos laureatą Mario Vargas Llosą, kuris Meksikos prezidentui priminė apie tai, kad Ispanija į Ameriką atvežė Vakarų civilizaciją, Platoną ir kitus didžiuosius graikų filosofus, judaizmą ir krikščionybę, Romos teisę ir Ispanijos kolonijų įstatymus.
Tikra tiesa, kad teritorijos užkariavimas ir kolonizacija pareikalavo daugybės žmonių, taip pat ir pačių europiečių, gyvybių, kadangi Otumbos mūšis Corteso ekspedicijai galėjo baigtis sutriuškinimu, nes tik vos 400 ispanų ir tūkstantis sąjungininkų tlakskaltekų kovėsi prieš, kaip teigiama kronikose, 200 000 žmonių Meksikos kariuomenę, nors šiuolaikiniai istorikai šį skaičių sumažino iki 100 000.
Bet kokiu atveju dėl tokios didžiulės jėgų disproporcijos mūšis galėjo baigtis blogai, jei ne šaltas Hernano Corteso protas. Lemiamu mūšio momentu Cortesas ir artimiausi jo bendražygiai pralaužė actekų apgultį ir ietimi persmeigė jų lyderį, tad didžioji kariauna buvo priversta bėgti, o Meksikos imperija galiausiai žlugo.
Manau, kad šiek tiek rizikinga iš šių dienų perspektyvos vertinti ano meto įvykius. Be abejo, užkariaujant Ameriką buvo peržengta daug ribų, nors visuotinai pripažįstama, kad daugiausia vietinių mirė nuo ligų, kurias atnešė europiečiai. Nepaisant visko, būta ketinimų sumenkinti tų laikų imperiškosios Ispanijos pasiekimus.
Ispanijos kolonijų įstatymai buvo labai pažangūs, o katalikiškieji karaliai ir jų įpėdinis imperatorius Karolis I leido rasių maišymąsi bei saugojo vietinių gyventojų teises. Iš Salamankos universiteto, kuriame, beje, studijavo Cortesas, su tarptautinės teisės pradininko Francisco de Vitorios pagalba buvo ginamos indėnų teisės, net ir jų teisė į privačią nuosavybę.
Pirmosios ligoninės ir universitetai Amerikos žemyne buvo įsteigti kaip tik ispaniškoje Amerikoje, ir šiuo švietėjišku darbu buvo užtikrintas minėtų teritorijų suklestėjimas kolonijiniu laikotarpiu. Tiesą pasakius, XVIII amžiaus pradžioje vienam gyventojui tenkančių pajamų rodiklis Naujojoje Ispanijoje (kuriai priklausė dabartinių Jungtinių Valstijų dalis, Meksika ir Centrinė Amerika) buvo aukštesnis nei Britanijos kolonijų, t. y., žemyno šiaurės rytuose buvusios Naujosios Anglijos, rodiklis.
Kaip pažymėjo diplomatas ir rašytojas Martinezas Montesas, „nuo XVI amžiaus vidurio iki XVIII amžiaus pabaigos pagrindiniai ispaniškosios Amerikos miestai ir regionų centrai buvo kur kas daugiau išsivystę tiek kultūrine, tiek ekonomine prasme, ir, visų pirma, buvo kur kas labiau toleruojama žmonių įvairovė”.
Tiesa, Cortesas sunaikino actekų ar Meksikos civilizaciją, kuri vis dar apipinta mitais nepaisant to, kad ši kultūra kai kuriais atžvilgiais buvo žiauri ir vergovinė, nuolat praktikavusi žmonių aukas. Cortesas nebūtų to pasiekęs vien tik su 400 ispanų, kuriems uždraudė grįžti sudegindamas laivus, vien tik pažangiais europietiškais ginklais ar kovos technikomis; jis to nebūtų pasiekęs net ir pasinaudodamas mitu apie dievą Kecalkoatlį – Plunksnuotąją Gyvatę, – kuris vieną dieną turėjo sugrįžti ir vėl valdyti tas žemes ir kuriuo daugelis indėnų palaikė ispanų konkistadorą.
Jam pavyko dėl to, kad jis sugebėjo sudaryti aljansą su meksikiečių pavergtomis tautomis tlakskaltekais, totonakais, otomiais ir daugybe kitų, kurios laikė jį savo išvaduotoju.
Galima diskutuoti apie konkistos palikimą, jos šviesiąsias ir tamsiąsias puses, tačiau, mano manymu, negalima užginčyti to didžiulio žygdarbio, kurį atliko saujelė vyrų, pakeitusių Amerikos kontinento istoriją ir atvėrusių europiečiams Ramųjį vandenyną. Tačiau šioje vietoje prasideda kitas stulbinantis nuotykis – pirmoji kelionė aplink pasaulį, – apie kurį plačiau papasakosiu kitą kartą.
Bernardo López López-Rios yra patarėjas kultūros klausimais Ispanijos ambasadoje
