Vaisių ir uogų vardais pavadintų gatvių gyventojai, kaip ir dera kompoto sudedamosioms dalims, yra draugiški ir svetingi.
Kriaušių gatvės žmonės specialiai yra pasodinę įvairių rūšių šių vaismedžių. Kaunietė iš Obuolių gatvės gali pamokyti, kaip išvirti ypatingą obuolienę. Linksma istorija susijusi su Braškių gatve ir viena jos gyventoja. Na, o Vyšnių gatvės senbuvė papasakos, kas sugalvojo tokius gatvių pavadinimus.
Šio Žaliakalnyje esančio gyvenamojo rajono gatvės, išsidėsčiusios Pelėdų kalno pakraštyje, žavios ne tik dėl skanių pavadinimų, bet ir dėl planavimo. Vienos – labai trumpos, kitos – ilgesnės, bet labai siauros ir keistos U raidės formos.
Tik neseniai išasfaltuotuose takuose prasilenkti automobiliais vietos gyventojams neretai sudėtinga. Nepaprasta darbuotis ir įkalnėje besidriekiančiuose sklypuose. Vis dėlto Kompoto rajono gyventojai brangina šias ramias vietas, kurias tik dabar atranda turistai.
Architektūrologas Paulius Tautvydas Laurinaitis teigė, kad gatvių pavadinimai ir jų chaotiškas vaizdas – tai tarpukario laikų palikimas. Jis – žavingas ir dėl to vertingas.
Asfaltą paklojo neseniai
Žaliakalnyje yra gatvių, kurių pavadinimai nesikeitė nuo pat jų suformavimo laikų – tarpukario. Viena tokių – Vaisių gatvė ir aplink ją bei netoliese nusidriekusios gatvelės, kurių pavadinimai susiję su įvairiais vaisiais ir uogomis, iš kurių galima išvirti gardaus kompoto.
Tokiems pavadinimams nebuvo baisūs jokie politiniai vėjai, todėl visais laikais jų niekas ir nepakeitė.
Visose Kompoto gatvėse vaizdai panašūs – stovi tarpukariu pastatyti mediniai ar mūriniai namai. Vieni jų atnaujinti, kiti apšiurę. Tarp jų įterpta jau sovietmečiu pastatytų nuosavų, tam laikotarpiui būdingų pilaičių, yra ir vienas kitas naujas privatus pastatas.
„Šiose gatvėse šaligatvių nėra arba jie nutiesti tik prie kai kurių namų. Ilgus metus žvyrkeliai buvo neasfaltuoti, asfaltas paklotas tik prieš kelerius metus“, – pasakojo Vyšnių gatvės gyventoja Rosita Zinkevičienė.
Ilgokoje lenktoje gatvėje, kur pašalaičiai beveik neužklysta, gyventojai, kaip ir tarpukariu, puoselėja sodus – jie įveisti nedideliuose įkalnės sklypuose.
„Dirbti tokiuose sklypuose nėra paprasta. Bet kaip ir anksčiau, taip ir dabar auginame vyšnias. Jų derlius šiais metais neblogas“, – kasdieniais rūpesčiais ir džiaugsmais dalijosi R.Zinkevičienė.
Idėja priklauso dailininkui?
Iš visų Vyšnių gatvės namų išsiskiria 20-uoju numeriu pažymėtas medinis pastatas. Jis pripažintas gerai tvarkomu tarpukario medinuku, jo tipas – sodybinis namas.
Medinio statinio šeimininkė 80 metų Krista Žemelytė pasakojo, kad jos namo projektas lygiai toks pat, kaip greta Žaliojoje gatvėje gyvenusio dailininko Jono Šileikos namo. Abu dvyniai medinukai pastatyti nepanaudojus nė vienos vinies.
Todėl K.Žemelytė brangina savo tėvų palikimą ir stengiasi namą prižiūrėti taip, kad išliktų kuo daugiau autentiškų jo detalių.
„Dailininkas J.Šileika buvo Kauno patriotas, tarpukariu – Kauno meno mokyklos dėstytojas. Jis ir sugalvojo, kad siauros gražios Žaliakalnio gatvės, kuriose aplink namus buvo užveisti sodai, būtų pavadintos įvairių vaismedžių vardais“, – tvirtino moteris.
Randa ramybę netoli centro
Užsukus į trumpą Kriaušių gatvę pirmiausia galima pastebėti dailiai atnaujintą mūrinį namą. Ant jo fasado išmūryta pastatymo data – 1930 metai. Jame dabar šeimininkauja kaunietis Marius Matelionis su šeima.
Vyras pasakojo, kad dviejų aukštų mūrinį namą pastatė jo senelis, dirbęs Lietuvos banke. Lietuvą okupavus sovietams dalis namo buvo atimta, bet močiutė kažkaip sugebėjo jį atsiimti ir šios šeimos nariai Kriaušių gatvėje tebegyvena iki šiol.
„Daugelio šios gatvės namų savininkai jau pasikeitę, karta iš kartos čia gyvena tik mūsų šeima. Bet nauji gyventojai tęsia šios vietos tradicijas – kuriasi tie, kurie nori kaimiškos ramybės netoli pagrindinių Žaliakalnio gatvių ir miesto centro“, – sakė vyras.
Kriaušes augins ir toliau
Kad tradicijos Kriaušių gatvėje puoselėjamos, pastebėti nesunku. Viename sklype su keliais senais mediniais pastatais palei tvorą auga kriaušės.
„Tėvai čia atsikraustė prieš 21 metus. Sklype augo senų kriaušių. Kadangi toks gatvės pavadinimas, patys irgi pasodino dar 5 įvairių veislių vaismedžius. Įdomiausia – obuolinė kriaušė“, – pasakojo iš medinuko išėjęs Gytis Kašauskas.
Jaunas vyras sakė, kad mediniai trobesiai sklype buvo pastatyti tarpukariu.
„Sovietmečiu viename žaliai dažytame name buvo įkurtas vaikų darželis, šalia, geltoname pastate, – jo valgykla“, – istoriją pasakojo kaunietis.
G.Kašauskas prasitarė, kad vaizdas sename sklype netrukus pasikeis, vietoj medinukų iškils naujas namas.
„Anksčiau ši gatvelė buvo labai rami, dabar vis dažniau čia užsuka ekskursijos. Matyt, smalsuoliai nori apžiūrėti romantiškai pavadintas gatves ir suprasti, kodėl žmonės čia gyvena.
Todėl net tada, kai bus pastatytas naujas namas, seną tradiciją – auginti kriaušes – tęsime“, – patikino kaunietis.
Išdavė obuolienės receptą
Kiek platesnėje Obuolių gatvėje klausti gyventojų, kaip jie dar vadina savo vietovę, nė nereikia.
„Mes taip ir sakome, kad gyvename Kompoto rajone“, – šypsojosi Obuolių gatvės gyventoja Lilė Jankienė.
Moteris pasakojo, kad Obuolių gatvėje žmonės gyvena sėsliai iš kartos į kartą. Kiekvienos valdos kieme plyti sodai, o juose auga obelys.
„Šiais metais derlius geras. Kaip ir kasmet, virsiu obuolienę. Man nepatinka tokia, kuri būna tarsi košė, turiu savo receptą, kad obuolių gabaliukai nebūtų sutižę“, – tvirtino moteris.
Kaunietė, supjausčiusi obuolius, juos užpila cukrumi ir palieka pastovėti per naktį. Ryte masę pakaitina, kad cukrus visai ištirptų, ir tuojau pat nukelia nuo ugnies, palieka ją atvėsti. Taip kartoja kelis kartus. Tada, pasak Obuolių gatvės gyventojos, vaisių gabaliukai obuolienėje lieka traškūs ir skanūs.
Abu namai – išskirtiniai
Siaurutėje lenktoje Braškių gatvėje į akis krinta tarp senų pastatų įterptas labai modernus namas rūdinto metalo fasadu.
„Tai – architekto Gintauto Natkevičiaus kūrinys. Individualus namas čia pastatytas 2012 metais ir kaip originalus modernios architektūros pavyzdys buvo pristatomas įvairiose interneto svetainėse. Projektas pelnė geriausius Lietuvos architektų įvertinimus. Turime tikrą įžymybę“, – pasakojo Braškių gatvės gyventoja Jūratė Dabrilienė.
Moteris gyvena prie išskirtinio namo, bet ir jos paprastas namukas dėl vienos detalės daugelį priverčia sustoti ir domėtis, kas tai.
Ant J.Dabrilienės namo sienos kabo paveikslas, vaizduojantis besišypsančią braškę, yra užrašas – „Linksmabraškis“.
Kaimynai švenčia drauge
Moteris pasakojo, kad su paveikslu, kurį visi pastebi, susijusi linksma istorija.
Prieš 5 metus jos gimimo dieną kažkas paskambino telefonu ir pasakė, kad į Kauną atvyksta vokiečių turistų grupė.
„Gal galėtumėte juos pavedžioti po Braškių gatvę, parodyti, kas pas jus įdomaus“, – paprašė.
Už tai moteriai pažadėjo padovanoti originalų paveikslą.
J.Dabrilienė sakė iš pradžių sutrikusi, pagalvojusi, kaipgi ji tuos turistus vedžios po siaurą gatvę, kurioje net šaligatvių nėra.
„Tačiau po akimirkos man skambinęs žmogus pasakė, kad jis dirba vienoje radijo stotyje, o taip originaliai mane pasveikinti nori bičiulė. Pokštas pavyko, bet vėliau aš draugei vis primindavau pažadą padovanoti paveikslą“, – sakė kaunietė.
Taip ji nuo to laiko kiekvienais metais gauna dovanų vis kitokį paveikslą su braškėmis. Ant vieno net buvo vokiškai parašyta „Was ist das – Braškė?“ („Kas tai yra – Braškė?“ – Red.)
J.Dabrilienė apgailestavo, kad šios gatvės gyventojų sklypai maži, todėl auginti braškių nėra kur.
„Bet mes puoselėjame kitą tradiciją – kiekvienais metais švenčiame kaimynų dieną. Smagu, kad nesipykstame, bendraujame, padedame vieni kitiems. Manau, tai retas atvejis“, – sakė Kompoto, kuriame nesipykdamos dera įvairios sodo gėrybės, gyventoja J.Dabrilienė.
Kreivos Kompoto gyvenamojo rajono gatvės – tarpukario palikimas
Paulius Tautvydas Laurinaitis
Architektūrologas
„Tarpukariu Kaune vyravo tradicija tame pačiame gyvenamajame rajone esančioms gatvėms suteikti giminingus pavadinimus. Pavyzdžiui, Žemuosiuose Šančiuose yra Rusų, Ukrainiečių, Vokiečių, Švedų, Danų ir kitų valstybių piliečių tautybių pavadinimais pavadintos gatvės. Aleksote turime Erdvės, Žvaigždžių, Kometų, Planetų, Sietyno, Meteorų gatves. Žaliakalnyje, greta Kauno apskrities viešosios bibliotekos, yra nemažai gatvių su įvairių gėlių pavadinimais, o dabartinio Pelėdų kalno pakraštyje – įvairiais vaisių ir uogų pavadinimais įvardytos gatvės.
Gyventojų pasakojimai, kad prie to prisidėjo dailininkas J.Šileika, gali būti neišgalvoti.
Besiplečiantis Kauno miestas XIX amžiaus pabaigoje pasiekė Žaliakalnį, tada vadintą Ąžuolų kalnu, kuriame įsikūrė to meto inteligentai – dailininkai Vladas Didžiokas, Barbora Didžiokienė, J.Šileika, skulptorius Juozas Zikaras.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę Ąžuolų kalne 1922 metais pradėta statyti Kauno meno mokykla. 1924 metais skulptorius Vincas Grybas mokyklos sklypą juosiančiai tvorai papuošti sukūrė pelėdų skulptūras, dėl kurių vėliau ir visas kalnas imtas vadinti Pelėdų kalnu.
Šiame gyvenamajame rajone gyventojams įvairaus dydžio ir formų sklypai buvo dalijami, gatvės formuojamos chaotiškai, nes griežtesnis miesto planas atsirado tik 1939 metais. Tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo, vėliau dėl sovietų okupacijos jis taip ir liko neįgyvendintas.
Todėl ir dabar Žaliakalnyje, Pelėdų kalne ir aplink jį turime siaurutes gatveles, daugelio jų gyventojai įsikūrę ant šlaitų. Jiems dabar tai kelia nemažai nepatogumų, bet pasivaikščioti po šią vietą įdomu, nes tai žavingas tarpukario palikimas.“
