B.Shirin – išskirtinė asmenybė. Kaune gimusi ir po 40 metų gyvenimo Izraelyje į gimtąjį Kauną grįžusi moteris prisipažino, jog tik čia jaučiasi laisva. Ji savo darbais siekia, kad Kaunas garsėtų visame pasaulyje, o žydai ir lietuviai labiau suprastų vieni kitus ir gyventų santarvėje.
Garsinti Kauną moteris stengiasi įvairiais būdas. Jos – vienintelės Lietuvos atstovės – portretas ir gyvenimo istorija dabar keliauja po visą pasaulį.
Kaunietė yra ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė.
B.Shirin įsitikinusi, kad meilė žmonėms ir meno kalba yra galingesnė už visus pasaulio ginklus ir nesantarves. Ji stengiasi į Kauną privilioti kuo daugiau savo tautybės žmonių, kad jie tai pajustų.
Portretas vis dar keliauja
– Neseniai sulaukėte labai malonios žinios. Jūsų nuotrauka eksponuojama ir gyvenimo istorija pristatoma parodoje „Negalima pamiršti“. Joje – holokaustą išgyvenusių žmonių veidai. Kaip nutiko, kad ir jūs atsidūrėte tarp šių herojų? – „Laikinoji sostinė“ paklausė B.Shirin.
– Man tai buvo didžiulis netikėtumas. Prieš pusantrų metų į Kauną tvarkyti žydų kapinių buvo atvykę savanoriai iš organizacijos AFS. Tai Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo įkurta organizacija, kurios nariai savanoriai dirba įvairiose šalyse, kur reikia pagalbos.
Drauge su jais darbavosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentai, prisijungiau ir aš.
Po šios pažinties buvau pakviesta į Berlyną. Pernai ten vyko AFS įkūrimo 60-ųjų metinių minėjimas. Į renginį buvo pakviesti holokaustą išgyvenę asmenys iš įvairių Europos šalių.
Vienintelė aš buvau pakviesta kaip antrosios holokaustą išgyvenusių žmonių kartos atstovė ir vienintelė susitikimo dalyvė iš Lietuvos.
Renginio metu buvo įvairios veiklos. Garsus Vokietijoje gyvenantis fotografas Luigi Toscano fotografavo susitikimo dalyvius. Fotosesijai pasiryžau ir aš.
Tada neklausiau, kur bus naudojamos nuotraukos. Todėl kai praėjus pusmečiui netikėtai gavau žinią, kad mano portretas drauge su kitų žmonių atvaizdais ir gyvenimo istorijomis eksponuojamas Vienoje, tuo ir stebėjausi, ir džiaugiausi.
– Ar pati nevykote pamatyti parodos? Ar ją aplankė kas nors iš pažįstamų žmonių?
– Pati į Austriją nevažiavau. Žinojau, kad mano bičiulės duktė stiuardesė Justė Žarnauskaitė yra Vienoje. Paprašiau, kad ji aplankytų parodą po atviru dangumi ir papasakotų man, kaip ten viskas atrodo ir kodėl.
Taip sužinojau, kad fotografas L.Toscano surengė parodą „Negalima pamiršti“. Austrijoje paroda buvo populiari, bet fotografijas suniokojo vandalai. Kažkas išniekino portretus, išpjovė fotografijose užfiksuotų žmonių veidus, akis.
Tai sužinoję kiti žmonės plūdo prie portretų, padėjo juos sulopyti, paskui naktimis nakvojo prie jų, saugojo. Tai mane labai sukrėtė ir sujaudino.
Dabar paroda keliauja po pasaulį. Neseniai buvo eksponuojama JAV, Kanzas Sityje, šiuo metu yra Pitsberge. Man svarbu, kad žmonės sužino ne tik mano istoriją, bet ir apie Kauną.
Pačiam fotografui taip pat papasakojau ne tik apie save, bet ir apie mūsų miestą. Sužinojęs, kad tapsime Europos kultūros sostine, tuo labai susidomėjo ir norėtų pas mus atvykti.
Negalėjo pakęsti režimo
– Tad kokią istoriją apie kaunietę, kuri liko ištikima gimtajam miestui, sužino pasaulis?
– Mano tėvai Antrojo pasaulinio karo metais per stebuklą liko gyvi koncentracijos stovykloje. Jie su kitais žmonėmis jau buvo nurengti nuogai ir laukė savo eilės prie dujų kamerų. Netikėtai atskridę ir bombarduoti pradėję amerikiečių lėktuvai išgelbėjo tėvus. Po karo jie įsikūrė Kaune. Čia gimiau ir aš.
Kai man sukako 17 metų, tėvams atsirado galimybė išvykti į Izraelį.
Tėvas, gyvendamas sovietų režime, negalėjo pakęsti amžino melo ir baimės kalbėti laisvai. Sakydavo, kad ištvėrė vienoje koncentracijos stovykloje, bet pateko į antrąją. Todėl mūsų šeima buvo viena pirmųjų, išvykusių iš Lietuvos.
Įsikūrus Tel Avive man buvo sunku, kalbos beveik nemokėjau, ilgėjausi Kauno, draugų. Buvome nusivežę fortepijoną, todėl rengdavau pamokas vietiniams žmonėms, taip pramokau kalbą ir užsidirbdavau pinigų.
Mano svajonė buvo tapti aktore, studijavau Muzikos ir teatro akademijoje. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad vaidinti taip ir neteko.
Paskui ištekėjau. Vyras žadėjo, kad galėsiu vaidinti, bet vėliau eiti į sceną uždraudė. Išsiskyrus vėl buvo atsiradusi galimybė vaidinti, bet tada sužinojau, kad sūnus serga širdies yda. Laimei, atlikus operaciją dabar jam viskas gerai. Norint išlaikyti šeimą, teko dirbti banke.
Tačiau svajonė grįžti į Kauną nugalėjo ir dabar čia jaučiuosi laimingiausia.
Išliejo nemažai ilgesio ašarų
– Izraelyje išgyvenote 40 metų, susikūrėte gerovę, užauginote sūnų, turite dvi anūkes. Kas paskatino viską palikti ir grįžti į gimtąjį miestą?
– Izraelį myliu, bet grįžti į Kauną norėjau visada, iš ilgesio išliejau nemažai ašarų. Pirmą kartą į gimtąjį miestą grįžau 2004 metais. Buvo ruduo, Laisvės alėja – tuščia. Bet pasijutau nepaprastai laiminga ir laisva.
Įdomu tai, kad iš pradžių trumpam grįžusi į Kauną ieškojau buto nuomai. Įvyko stebuklas – išsinuomojau butą Vasario 16-osios gatvėje virš tuo metu dar veikusios „Rambyno“ aludės, kuriame ir augau.
Sugrįžimas nebuvo paprastas. Vis laukiau, kada man suteiks Lietuvos pilietybę. Procedūros užtruko ilgai, iki 2016 metų. Reikėjo įrodyti, kad tikrai tam turiu teisę. Padėjo tai, kad 2015 metais archyvuose pavyko aptikti dokumentus, jog tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
– Ar nebaisu buvo visam laikui grįžti į Kauną, ar buvo susiformavę kokie nors gąsdinantys stereotipai?
– Nors jau buvo 2004 metai, bijojau, kad Lietuvoje vis dar negalima laisvai kalbėti, reikšti savo nuomonės. Atvykusi klausiau pažįstamų, ar mes tikrai laisvi.
Taip pat bičiuliai Izraelyje man sakė, kad Lietuvoje mes, žydai, nelaukiami. Aš su tokiu požiūriu nesusidūriau. Pastebiu, kad lietuviai išgyvena, kai yra vis dar vadinami žydšaudžių tauta.
Aš manau, kad pamiršti istorijos negalima, bet praeitimi gyventi nereikia, ji trukdo eiti į priekį. Atvirkščiai, praeities pamokos turėtų vienyti visas tautas.
Pavyzdžiui, po koncentracijos stovyklos mano tėvas sunkiai sirgo. Būtų miręs, bet jį visą mėnesį slaugė vokiečių šeima ir išgelbėjo. Lietuviai, kai tėvai buvo išvežti, saugojo jų namą. Lietuviai išgelbėjo ir mano pusseserę.
Mano tėvas, kai gyvenome Kaune, dirbo laikrodininku. Pinigų pragyvenimui stigo, todėl vertėsi tada nelegaliu verslu – pirko ir pardavinėjo įvairius daiktus. Uždirbtus pinigus leido ne tik mūsų šeimai, bet rėmė ir kaimynus lietuvius. Jis visada sakė, kad turime gyventi ne tik sau, dalytis su tais, kuriems reikia pagalbos. Taip ir aš esu išauklėta.
Išvykstant iš Kauno susirinkę kaimynai sakė, kad be mūsų šeimos Kaunas jau bus ne toks, koks buvo.
Beje, tėvas, kai gyvenome Kaune, kalbėdavo tik apie tarpukarį, gatves vadino ne sovietinio laikotarpio, o tarpukario laikų pavadinimais. Grįžusi į Kauną vėl radau Vytauto prospektą, Laisvės alėją, Vasario 16-osios gatvę ir priprasti prie ko nors naujo nereikėjo.
Kaunas – pasaulio centras
– Kaip pasikeitė Kaunas nuo to laiko, kai čia atvykote pirmą kartą?
– Man jis visada buvo ir yra mielas. Kai kiti sako, kad pasaulio ašis yra Niujorkas, aš tam prieštarauju. Man Kaunas yra pasaulio centras.
Per 15 metų miestas tapo dar gražesnis, švaresnis. Žmonės daugiau šypsosi ir yra paslaugesni.
Tai pastebi ir mano svečiai, kai atvyksta į Kauną. Jiems imponuoja, kad kauniečiai labai tvarkingi, mandagūs ir išprusę žmonės. Beje, kai svečiai iš Izraelio pamato mūsų prekybos centrus, negali patikėti tokia prekių gausa, pasirinkimu ir parduotuvių grožiu.
– Sugrįžusi į pasaulio centrą – Kauną iš karto pasinėrėte į kultūrinį gyvenimą, susibičiuliavote su menininkais. Ar kauniečiai jus mielai priėmė?
– Kai tik pradėjau važinėti į Kauną, kartą iš bičiulio gavau laišką, kad kaunietis menininkas Vytenis Jakas nori nupiešti mano šeimos portretą. Jis pas mano pažįstamą pamatė fotografiją. Joje įamžinti mano tėvas ir manęs trečią mėnesį besilaukianti motina. Nuotrauka daryta prie namo Šv.Gertrūdos gatvės pradžioje, kur laikrodininko dirbtuvę turėjo tėtis.
Aš parašiau V.Jakui, jog sutinku, kad jis nuotrauką ant to namo sienos perpieštų. Šalia taip pat parašyta mano šeimos istorija: tame name dirbo laikrodininkas Iseris Šifris, kuriam šis amatas padėjo ištverti holokaustą.
Paskui, kai jau visam laikui ruošiausi įsikurti Kaune, pamačiau, ką V.Jakas daro savo namo „Kiemo galerijoje“. Lietuvis savo darbais įamžina žydų tautybės žmones. Negalėjo būti kitaip, pati taip pat apsigyvenau V.Jako kaimynystėje.
Dabar aš jaučiuosi visos Kauno bendruomenės nare.
Grįžusi rado idealų miestą
– Esate „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė. Kokius tikslus sau keliate?
– Svarbiausias mano tikslas – skatinti ir didinti bendrystę tarp lietuvių ir žydų bei pakviesti į Kauną kuo daugiau žmonių.
Gyvendama tarp Izraelio ir Lietuvos svajojau, kad gimtinėje galėtų atsirasti taikos ir tolerancijos miestas, kuriame klestėtų menas, menininkai, tautų bendrystė. Tokį idealų miestą įsivaizdavau prie jūros. Bandžiau kreiptis į turtingus žmones, kurti projektus, gauti paramą tokiai idėjai įgyvendinti, bet to padaryti nepavyko.
Kaune susipažinau su menininkais, akademinės bendruomenės nariais. Sužinojau, kad čia kaip tik jau ir įgyvendinamas projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kad jo projektai, renginiai jau prasidėjo, vyksta ir kad Kaune kuriamas tas idealusis mano svajonių miestas.
Svečių iš Izraelio daugėja
– Bendradarbiaujate ne tik su Europos kultūros sostinės koordinatoriais, bet ir su turizmo atstovais. Ar Kaunu pavyksta sudominti Izraelio gyventojus?
– Visur, kur važiuoju, vežuosi 2017 metais išleistą lankstinuką. Jį parengti padėjo Sugiharos namų direktorius Simas Dovidavičius. Jame pažymėtos Kauno vietos, susijusios su žydų istorija ir kultūra. Leidinys išleistas hebrajų kalba.
Kai lankiausi Berlyne, visiems šį lankstinuką dalijau. Sakiau, štai, pažvelkite, kaip dirba Kaunas. Tai turbūt pirmasis pasaulyje toks leidinys. Kas tik pamato šį leidinį, stebisi ir džiaugiasi.
Bendradarbiaudama su organizacija „Kaunas In“, atsakinga už miesto turizmą, stengiuosi, kad į Kauną atvyktų kuo daugiau svečių iš Izraelio.
Per pastaruosius kelerius metus jų apsilankymai padažnėjo. Šiemet jau apsilankė beveik 500 tokių turistų. Būtent svečiai iš Izraelio kelionių metu Kaune praleidžia daugiausia naktų.
Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kad jie pamato mano gimtąjį Kauną.
Ambasadorė – tikra Kauno patriotė
Daiva Citvarienė
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programų koordinatorė
„Bella yra viena aktyviausių Kauno kultūros sostinės ambasadorių, į savo pareigas žiūri labai rimtai, tuo gyvena. Jos dėka mes užmezgėme ir tebemezgame ryšius su Izraelyje gyvenančiais žmonėmis, nes ji ten turi daugybę draugų ir pažįstamų žmonių.
Ši moteris yra tikra Kauno patriotė, nuostabu matyti, kaip ji pyksta, kai kas nors ką nors blogai pasako apie jos gimtąjį miestą. Kai kurie kiti kultūros sostinės ambasadoriai labiau linkę padėti žodžiais, B.Shirin – konkrečiais darbais. Ji yra tikra gerųjų ryšių tarp žmonių mezgėja.“
