1862 metais Zigmantas Sierakauskas ir jo jaunoji žmona Apolonija lankydamiesi Paryžiuje dairėsi lauktuvių ir nepastebėjo, kaip dingo piniginė, kurioje buvo Apolonijos sutuoktuvių žiedas. Nelinkusio tikėti bloga lemiančiais ženklais ir burtais Z.Sierakausko veidas akimirksniu pasikeitė.
Tuščiai baigėsi skelbimai policijoje bei laikraščiuose su pažadais gerai atsilyginti. Buvo užsakytas kitas žiedas, pora nuėjo į Šv.Magdalenos bažnyčią ir ten prisiekė priešais altorių ištikimybę jau ne iki mirties, bet ir po jos.
Tai aprašė A.Dalevskytė-Sierakauskienė savo atsiminimuose, kurie pirmą kartą buvo išleisti tik XXI amžiuje. Iš pradžių – lenkiškai, o šį rudenį – lietuviškai. Neseniai jie nelegaliai buvo paskelbti ir baltarusiškai.
Z.Sierakausko žmona ir sukilimo pogrindžio vyriausybės nario Tito Dalevskio sesuo ( jo palaikai po egzkucijos taip pat buvo užkasti ant Gedimino kalno) savo atsiminimus rašė praėjus pusei amžiaus po sukilimo, būdama 75-erių.
Dvi istorikės – lenkų ir lietuvių – po kruopštaus tiriamojo darbo parengė A.Dalevskytės-Sierakauskienės atsiminimus mūsų laikų skaitytojui. Istorikė Tamara Bairašauskaitė, parengusi ir išvertusi knygą į lietuvių kalbą, patikino, kad nors A.Dalevskytės-Sierauskienės atsiminimai buvo išspausdinti tik dabar, bet istorikams jie buvo žinomi. Juos citavo visi, kurie rašė apie sukilimą. Yra išlikę ir 7 šių atsiminimų rankraščių fragmentų variantai.
A.Dalevskytė-Sierkauskienė rašė ne tik apie savo patirtus išbandymus bei jausmus, bet ir įvykius, kuriuose nedalyvavo. Rašydama apie sukilimą ji greičiausiai naudojosi šaltiniais, bet daugelio jų istorikams nepavyko rasti.
T. Bairašauskaitė papasakojo apie dvi mįsles, kurių istorikai negalėjo įminti. Pirmoji – tai jos dukrelė Zigmantė, gimusi tremtyje ir mirusi ketverių metų nuo epilepsijos. Kai kuriuose atsiminimuose minima, kad Apolonija pagimdė berniuką, bet Vilniaus gubernatorius buvo nurodęs vaiką atimti, jei gims berniukas. Todėl esą ji užregistravusi vaiką kaip dukterį vardu Zigmantė ir rengusi kaip mergaitę.
Antroji mįslė – Apolonijos kapas. Ji palaidota Varšuvoje, Povonzkų kapinėse, taip užregistruota ir kapinių knygoje. Tačiau ant šeimos antkapio, kur įrašyti ir jame nepalaidoti šeimos nariai, užrašo apie Apoloniją nėra.
A.Dalevskytė-Sierakauskienė grįžusi iš tremties su seserimi Varšuvojeįsteigė mokyklėlę tremtinių vaikams, dirbo mokytoja ir pati išsilaikė. Amžininkai ją minėjo kaip orią, elegantišką ir be galo gražią moterį, kuriai „skirta puoštis perlais“.
Knygos lenkų kalba sudarytoja Varšuvos universiteto profesorė istorikė Jolanta Sikorska-Kulesza pabrėžė, kad A.Sierakauskienė atstovauja dviem kultūroms – lietuvių ir lenkų. Todėl dėsninga, kad jos atsiminimų knyga – tai lietuvių ir lenkų bedradarbiavimo rezultatas.
Beje, 1862 metais A.Sierakauskas ir jo žmona Paryžiuje grįžo iš Versalio traukiniu, į kurį įvažiavo priešais lėkęs greitasis traukinys. Šešiolikos vagonų su keleiviais buvo sutraiškyti ar sužeist, bet vagone, kuriuo važiavo Zigmantas ir Apolonija, visi išgyveno. Lipdamas į tą traukinį ir nė nenujausdamas būsimos tragedijos Zigmantas smagiai juokdamasis paskelbė, kad sės tik į tą kupė, kurioje visi veidai jam patiks, ir ilgai rinkosi.
„Vėliau sunkiomis, skausmingomis gyvenimo akimirkomis ne kartą pagalvodavau, kodėl tąsyk mes abu nežuvome. Kam ir kodėl buvo reikalinga mūsų abiejų būsimoji kančia?“– rašė A.Dalevskytė-Sierakauskienė.
Moteris knygoje aprašė ir pirmąjį bloga lemiantį ženklą – sutuoktuvių dieną Žemaitijoje, Kėdainių parapinėje bažnyčioje, po apeigų staiga nušvito saulė ir vėl greitai pasislėpė už debesų, o vėliau prapliupo lietus su saulės spindulių prošvaistėmis.
„Dievas laimina savo spinduliais, gyvens laimingai, bet trumpai“, – pasigirdo prietaringų žemaičių balsai.
