Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. nusikaltimų, susijusių su smurtu artimoje aplinkoje, palyginti su 2017-aisiais sumažėjo 13 proc., vis dėlto jų skaičius buvo didžiulis – net 9 529, o tai sudarė 17,8 proc. visų užregistruotų nusikaltimų.*1
Dauguma smurto artimoje aplinkoje atvejų (8,7 tūkst., 91,5 proc.) priskiriami nesunkiems sveikatos sutrikdymams, tačiau buvo 38 sunkūs sveikatos sutrikdymai, net 13 nužudymų. Apkaltinta 5 611 smurtautojų, iš jų 90 proc. sudarė vyrai. Didžioji įtariamųjų dalis (96 proc.) buvo kaltinami fiziniu smurtu, iš jų 63 proc. to griebėsi, apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų.*2
Šie duomenys nedviprasmiškai rodo, kad būtent vyrų smurtinis elgesys šeimoje yra rimta Lietuvos visuomenės problema.
Vykdydamas stažuotės po doktorantūros projektą, rinkdamas medžiagą temai „Nužudymai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. antrojoje pusėje (teisinis ir sociologinis aspektai)“ teismų knygose radau informaciją apie vienuolika sutuoktinio nužudymų (aštuonios moterys ir trys vyrai).
Šie duomenys neleidžia kalbėti apie smurto lygį ir mastą, tačiau jie gana iškalbingi – visos nužudymo aukos moterys ilgai kęsdavo fizinį savo vyrų, dažniausiai apsvaigusių nuo alkoholio, smurtą. Smurtaudavo ne tik miestiečiai ir valstiečiai, kuriems kūno bausmės taikytos dažniausiai, bet ir bajorai.*3
Čia apžvelgsiu sutuoktinio nužudymo bylas, kurias XVIII a. antrojoje pusėje nagrinėjo LDK teismai, aptarsiu, kokias bausmes jie skirdavo, atsižvelgdami į nusikaltimo pobūdį, motyvus ir nužudymo būdą.
Tyrinėti smurtą šeimoje pradėta XX a. 7-ajame dešimtmetyje, bet šio reiškinio šaknys ir priežastys iki šiol aiškinamos skirtingai.*4
Vis dėlto sutariama, kad ankstyvuoju Naujųjų laikų periodu smurtas – Europos visuomenei būdingas bruožas. Patriarchalinis krikščioniškos šeimos modelis suteikė vyrui beveik neribotą valdžią, leido drausminti ir bausti jos narius. Daugelyje šalių buvo pripažįstama vyro teisė mušti žmoną. Drausta tai daryti tik pernelyg žiauriai, kai sukeliami vidiniai sužalojimai arba praliejamas kraujas.*5
Vilniuje 1787 m. buvo išleista kunigo Juozapo Legovičiaus patarimų knyga, kaip gyventi santuokoje: žmonos pareiga būti vyro tarnaite ir verge, ji turi „klausyti, leistis vyro mokoma, baudžiama ir vadovaujama, būti jam paklusni ir jo bijoti“. Moteris privalanti pakęsti netgi tokį sutuoktinį, kuris yra „šiurkštus ir laukinis“.*6
Ir iš tikrųjų smurto prieš moteris faktai dažnai paaiškėdavo tik teismui gilinantis į visai kito nusikaltimo aplinkybes.
Dauguma sutuoktinės nužudymų LDK XVIII a. antrojoje pusėje buvo ilgalaikio buitinio smurto pasekmė. Antai 1754 m. balandžio 12 d. nuolat girtaujantis Mozyriaus pavieto bajoras Liudvikas Ivanickis, pagautas įsiūčio, savo žmoną Eufroziną mušė kažkokiomis „rykštelėmis“.
Vienas iš smūgių į galvą, dėl kurio „labai ištino veidas ir akių vokai“, buvo lemtingas. Žmonos mirtis vyrui didelio įspūdžio nepadarė. Moters kūną, aprengtą vienais marškiniais, gulintį kamaraitėje veidu į žemę, po keleto dienų pamatė kaimynas ir pranešė velionės sūnui iš pirmosios santuokos.*7
Vilniaus magdeburginiame teisme 1788 m. buvo apklausiamas valstietis Pranciškus Sidorčikas *8, gyvenęs Krėvos seniūnijoje. Jis pasielgė panašiai – būdamas girtas, troboje kirviu skaldė malkas (norėjo pakurti krosnį), o supykęs dėl žmonos priekaištų ir barnių, sviedė į ją kirvuką. Moteris, pasruvusi kraujais, pargriuvo. Vyras, kad nuslėptų nusikaltimą, padegė trobą.
Smurtine mirtimi mirė ir valstietė Avdotija Čarneikytė, gyvenusi Rečicos paviete. Kai ištekėjo už Taraso Miseikos, šeimos gyvenimas prastai klostėsi nuo pat pradžių. Atsikraustęs į uošvių namus, Miseika nesutarė su žmonos tėvais, galiausiai grįžo pas savo tėvus į Horvolį. Po kurio laiko susitaikė su Čarneikomis, šie sutiko išleisti savo dukrą pas jį, bet su sąlyga, kad sutuoktiniai gyvens pas dėdę.
Deja, šeimos laimė truko neilgai. Avdotija, neva sukurstyta motinos, 1787 m. lapkričio 17 d. slapčia bandė pasprukti pas tėvus. Vyras žmoną vijosi, o pavijęs mušė beržiniu pagaliu „stovinčią ir gulinčią“, galiausiai paliko sukniubusią ant kelio, o pats grįžo namo. Tą pačią dieną moteris buvo rasta negyva, apžiūrint kūną, konstatuoti žiaurūs galvos ir nugaros sumušimai, iššokusi viena akis.
Kaltinamieji smurtą paprastai neigė arba prisiekinėjo, neva jis buvęs atsitiktinis. Oršos pilies teisme 1755 m. Aniska Lukašovas iš Osipiščovo kaimo pasakojo gyvenęs santuokoje 15 metų, niekada anksčiau žmonos nemušęs, bet 1754 m. lapkričio 1 d., kai grįžo namo, sutuoktinė pradėjusi jį barti dėl girtumo.*9 Supykęs griebė moteriai už krūtinės, pastūmė, o ši griūdama prasiskėlė galvą į suolą. Vyras išėjęs į kažkokias vestuves, o kai švintant sugrįžo namo, žmoną rado jau nebegyvą.
Telšių pilies teismas 1767 m. sprendė bajoro Antano Kozerovskio, kaltinamo Pranciškos Micevičiūtės nužudymu, bylą. *10 Teisiamasis įrodinėjo, neva jo žmona, nusilpusi nuo ją kamavusių ligų, lipdama iš lovos nukrito ant skrynios ir mirtinai susižeidė. Tačiau liudytojai pasakojo, kad Antanas ne tik bardavo Prancišką „negražiais žodžiais“, bet ir nuolat kankino, mušdavo, plakdavo rimbu.
Apie tai moteris pasakojo įvairiems pažįstamiems, rodydavo prievartos ženklus ant kūno, sakydama: „Turėsiu šį pasaulį apleisti dėl vyro kankinimų.“ Tikėtina, Kozerovskis vedė iš išskaičiavimo, privertęs žmoną, kuriai ši santuoka buvo trečioji, kad perrašytų jam Arvydiškių Kaltinėnų valdą Karšuvoje.
Dar viena panaši istorija atsitiko Vilkmergės paviete 1773 m. gegužės 6 d., kai bajoras Petras Šadzevičius savo namuose, kamaroje, pasmaugė Prancišką Mackevičiūtę. *11 Teisme jis aiškino, atseit moteris mirė dėl persileidimo, o klausiamas apie smurtavimą dievagojosi žmoną kelis kartus mušęs tik jų santuokos pradžioje, bet vėliau aštuonerius metus jiedu gražiai sugyvenę. Tiesa, prieš Pranciškos mirtį jis griebęs šautuvą, tačiau juo nei taikęsis, nei mušęs.
Visai kitaip pasakojo liudytojai. Petrašiūnuose gyvenęs kaimynas Antanas Bilinskis teigė žinojęs, kad Šadzevičius muša žmoną, daro jai „visokias blogybes“, o ant velionės kaklo matęs smaugimo žymių. Esą vyras stengėsi nužudytą žmoną kuo greičiau palaidoti, bet kaimynai nutarė jį suimti ir kartu su aukos kūnu pristatė į teismą.
Liudytojas Jonas Repnikas pasakojo, esą Šadzevičius dažnai svečiuodavosi Jono Šablevičiaus namuose, kur leisdavo laiką su jo dukterimis. Apie tai pranešus vietos klebonui, įtūžęs Šadzevičius ėmė dar aršiau persekioti savo žmoną. Prieš mirtį moteris Repnikui pasakojusi, kad vyras, grįžęs iš Šablevičiaus namų, žiauriai elgėsi, vos spėjusi pabėgti nuo sutuoktinio, apsiginklavusio šautuvu.
Moteris prašė kaimyno ją apginti, bet pripažino nieko gero jau nebesitikinti: „Matomės su jumis paskutinį kartą, daugiau manęs nepamatysite, nes vyras jau tvirtai apsisprendė su manimi susidoroti“.
Dar vienoje sutuoktinės nužudymo byloje motyvas (kaip teigta, seksualinis pavydas ir kerštas) bei nužudymo būdas visai kitokie. Miestietis iš Minsko Antanas Kernožickis 1790 m. gruodžio 17 d. savo žmoną Barborą nužudė peilio dūriu į krūtinę. *12 Jo advokatas teisme pasakojo, esą sutuoktiniai daugiau kaip šešerius metus gyveno „meilėje“, tačiau vėliau moteris susidėjo su jų namuose apsistojusiu LDK kariuomenės 4-ojo pėstininkų pulko kareiviu.
Vieną dieną vyras, grįžęs namo, užtiko juos „elgiantis nepadoriai“. Tą matant, „jam pasimaišęs protas“, todėl žmoną užmušė. Tačiau atliktas tyrimas parodė, kad jokios „draugystės su kareiviu“ nebuvo, vaidai šeimoje prasidėjo prieš metus, kai Antanas pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu: „Tarp sutuoktinių atsirado abipusė neapykanta, o iš jos – dažni barniai ir muštynės.“
Dvi dienos prieš nusikaltimą Kernožickis namuose smurtavo, tad kareivis, žmonos prašymu, jį surišo. Nužudymo vakarą vyras lyg ir norėjo susitaikyti – liepęs į namus atnešti degtinės ir alaus, vaišino kareivį, savo žmoną ir uošvį. Pats su jais negėrė, ketvirtadalį litro svaigalų nusinešė į atskirą kambarį. Apie dešimtą valandą, kai visi ruošėsi miegoti, pasikvietė žmoną į tvartelį, esantį šalia namų, neva dėl paršiukų. Ten pasiklojo žalią savo bekešą (paltą su klostėmis nuo juosmens), „apsimetęs, kad nori šeimyninės meilės aktą atlikti“, privertė ją atsigulti ir nužudė didelio peilio dūriu į krūtinę.
Trečiasis Lietuvos Statutas sutuoktinio nužudymą prilygino tėvažudystei, t. y. nuteistajam numatė skirti vadinamąją maišo bausmę – jis turėjo būti vežiojamas po turgų, plėšant kūną įkaitintomis žnyplėmis, vėliau įkišamas į odinį maišą kartu su šunimi, gaidžiu, žalčiu ir kate, tas maišas užsiuvamas ir paskandinamas vandenyje.
Tačiau teismas dažniausiai skirdavo paprastą mirties bausmę, sutuoktinio žudikams nukertant galvą kalaviju.
Būtent nukirsdinimą Mozyriaus pilies teismas 1755 m. vasario 10 d. skyrė Ivanickiui, Vilkmergės pilies teismas 1773 m. gegužės 22 d. – Šadzevičiui, o Minsko magistrato teismas 1791 m. sausio 25 d. – Kernožickiui, nurodęs į velionio karstą įdėti ir nusikaltimo įrankį.
Telšių pilies teismas Kozerovskiui skyrė mirties bausmę sušaudant, nes miestas neturėjo budelio, todėl egzekuciją liepta atlikti kariams, tačiau jiems to daryti neteko – nuteistasis pateikė apeliaciją Lietuvos Vyriausiajam Tribunolui, o šiam nagrinėjant bylą, ten nebepasirodė.
Pabėgusiems į kitą pavietą ar dar toliau – į Lenkiją – mirties bausmės kartais pavykdavo išvengti. Liko nenubaustas ir bajoras Vladislovas Podskočimas, kuris 1768 m. pasmaugė savo žmoną Oną Dvareckytę ir iš Vilkmergės pavieto pabėgo su meiluže, su kuria jau buvo susilaukęs vaiko. *13
Rečicos pilies teismas, 1790 m. rugsėjo 25 d. sprendimu konstatavęs, kad už žmonos nužudymą įstatymai reikalauja bausti mirtimi, Miseiką nuo tokios bausmės atleido, atsižvelgdamas į teisiamojo amžių – šis vedė, būdamas vos 15 metų, o nusikaltimo dieną neturėjo nė 17-os.
Vis dėlto teismas nenorėjo, kad kraujo praliejimas liktų nenubaustas, o „žmogiškas pyktis įgautų įžūlumo“, todėl nurodė žudiką du kartus plakti rykštėmis – rugsėjo 27 d. Rečicoje, 29 d. Horvolyje, suduodant po 600 kirčių. *14 Skirta kūno bausmė buvo labai griežta, net prašyta teismo, kad antrąją egzekucijos dalį nukeltų dviem savaitėms, nes nuogąstauta, kad plakimas baigsis valstiečio mirtimi (teismas leido atidėti iki spalio 13 d.).
Viena iš priežasčių, kodėl moterys ryždavosi nužudyti sutuoktinį, irgi buvo vyro smurtavimas. Vilkmergės pilies teisme 1788 m. vasario 25 d. vyko jaunos („20 metų“) valstietės Onos Rukuižytės kvota. *15 Moteris pasakojo ėmusi neapkęsti savo vyro Juozapo Labunskio, nes šis dažnai girtavo ir ją mušdavo. Nuo smurto ji savaitę arba dvi slėpdavosi tėvų namuose.
Galiausiai nusprendė skriaudiką nunuodyti. Jonavoje už 12 grašių nusipirko arseno miltelių, o po savaitės, kai vyras rengėsi vykti į Šatus, iškepė du pyragaičius, į vieną įmaišiusi arseno. Užnuodytą kepinį padavė Juozapui, šis jį suvalgė ir išvyko. Šatuose pasijutęs blogai, iškart grįžo namo, bet vis labiau silpo ir trečią dieną mirė.
Greičiausiai moteriai pavyko išvengti bausmės, nes teismas šios bylos iš esmės nenagrinėjo. Atrodo, nunuodijimas buvo vienas dažniausių būdų, kuriais mėginta fiziškai atsikratyti sutuoktinio. Arsenu, naudotu kenkėjams (žiurkėms, musėms) naikinti, prekiauta ne tik didesniuose miestuose, bet ir miesteliuose.
Esama ir daugiau bylų, kur moterys kaltintos nunuodijusios vyrą, bet jeigu pačios neprisipažindavo, įrodyti nunuodijimo faktą būdavo sunku, nes iki XVIII a. pabaigos medikų paslaugomis, nustatant mirties priežastį, beveik nesinaudota. Teismo pareigūnas vaznys atlikdavo paprasčiausią lavono apžiūrą, registruodavo matomus kūno sužeidimus.
Išvengti mirties bausmės pavyko ir valstietei Magdalenai Babičienei, gyvenusiai Gardino paviete. 1790 m. iš spalio 12 į 13 d. jos vyras Blažys užtiko žmoną klojime su meilužiu. Meilužiai Babičių pasmaugė. Netrukus abu buvo įkalinti ir teisiami. Tiek Gardino pilies teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas kaltinamiesiems skyrė mirties bausmę nukirsdinant, kuri Gardino turguje turėjo būti įvykdyta 1791 m. liepos 1 d. Tačiau tądien Babičiaus giminaičiai iš viešojo kaltintojo nuosprendį atsiėmė, o nuteistiesiems dovanojo gyvybę. *16
Istoriografijoje nurodoma, kad moteris, ryždamasi nužudyti sutuoktinį, dažniausiai veikdavo ne viena, į pagalbą pasitelkdavo meilužį, giminaičius, tarnus arba samdomus žudikus. *17
Vieną iš tokių istorijų nagrinėjo Šiaulių pilies teismas. 1778 m. birželio 25 d. valstiečiai Motiejus ir Antanas Pociai iš pradžių mušė lazdomis, o vėliau užkapojo kirviu bajorą Juozapą Kryževičių. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad savo vyro nužudymą suorganizavo Elena Parčevskytė. Nors sutuoktiniai susilaukė šešeto vaikų, tačiau gyvenimas kaime moterį slėgė, ji nuolat lankydavosi aplinkiniuose miesteliuose. Visiems pasakodavo, kad nemyli savo vyro ypač ėmusi nekęsti, kai 1776 m. šis papriekaištavo, esą žmona pernelyg užtrukusi, grįždama iš kelionės į Varnius.
Planuodama vyro nužudymą, įkalbino prisidėti prie nusikaltimo savo tarnaitės Mortos Serapinienės brolius, žadėdama dosniai atsilyginti, o jei reikės, ir atgailą atlikti. 1778 m. birželį ruošdamasi per Jonines vykti į Viekšnius, paprašė tarnaitės, kad planą įvykdytų, o velionio kūną paslėptų kaimyno Adomo Rimgailos žemėje. Viekšniuose Kryževičienė visiems pasakojo, neva Rimgaila, su kuriuo šeima bylinėjasi, grasinęs nužudyti jos vyrą.
Šiaulių pilies teismas, 1780 m. gegužės mėnesį sprendęs šią bylą, Elenai Parčevskytei (jau spėjusiai ištekėti už Targonskio) ir Mortai Serapinienei skyrė mirties bausmę nukirsdinant. Motiejus Pocius po nukirsdinimo dar turėjo būti ketvirčiuojamas, kūno dalis liepta iškabinti ant medinių stulpų palei vieškelius, vedančius į Šiaulius, bet jo brolis Antanas liko nenubaustas, nes pabėgo ir pasislėpė. *18
Taigi, sutuoktinės nužudymai dažniausiai būdavo buitinio smurto pasekmė, nors tarp motyvų minimas ir vyro pavydas, kerštas arba noras kurti naują santuoką. Aukas dažniausiai pasmaugdavo, mirtinai sumušdavo botagais, rykštėmis, lazdomis, rečiau sužalodavo kirviais, peiliais.
Nustatyti sutuoktinio nužudymo motyvus buvo daug sunkiau, atrodo, tam paskatindavo nuolatinis vyro smurtas, užsimezgę santykiai su meilužiu, troškimas kitaip gyventi...
Tarp nužudymo būdų ypač dažnas nunuodijimas, kartais pasitelkiami tretieji asmenys. Tiek vyrams, tiek moterims bausmė už sutuoktinių nužudymą numatyta vienoda – nukirsdinimas. Tuo LDK pozityviai skyrėsi nuo kitų to meto valstybių, pavyzdžiui, Rusijos, kur už vyro nužudymą būdavo baudžiama griežčiau negu už moters, nes tai laikyta nusikaltimu prieš valdžią. *19
*1 https://osp.stat.gov.lt/informaciniai–pranesimai?articleId=6104470
*2 Ten pat.
*3 Domininkas Burba. Smurtas bajorų šeimose XVIII amžiaus Vilniuje. Šiaurės Atėnai. 2014 m. sausio 17 d., p. 10–11.
*4 Marianna Muravyeva. „A king in his own household“: domestic discipline and family violence in early modern Europe reconsidered. The History of the Family. 2013, vol. 18, no. 3, p. 227–237.
*5 Jean–Louis Flandrin. Historia rodziny, przełożyła Agnieszka Kuryś. Warszawa: Oficyna Wydawnicza Volumen. 1998, s. 149–157; Tomasz Wiślicz. Upodobanie. Małżeństwo i związki nieformalne na wsi polskiej XVII–XVIII wieku. wyobrażenia społeczne i jednostkowe doświadczenia. Wrocław: Wydawnictwo chronicon. 2012, s. 155–156.
*6 Bogdan Rok. Poradnik Józefa Legowicza o pożyciu małżeńskim z XVIII wieku. Acta Universitatis Wratislawiensis. No. 2054. Z podstaw poradoznawstwa, z. 2. Wrocław, 1998. pod red. B. Wojtasik, s. 90–91.
*7 Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas (toliau – BNIA), f. 1728, ap. 1, b. 34, l. 12v–14v.
*8 Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. Senieji Aktai (toliau – SA), b. 5234, l. 193–194.
*9 BNIA, f. 1731, ap. 1, b. 82, l. 66v.
*10 LVIA, f. SA, b. 14856, l. 22–31 (1767 m. gegužės 13 d. Telšių pilies teismo nuosprendis).
*11 LVIA, f. SA, b. 14017, l. 11v–18v (Vilkmergės pilies teismo nuosprendis).
*12 BNIA, f. 1816, ap. 1, b. 30, l. 72v–75v (1791 m. sausio 25 d. Minsko magistrato teismo nuosprendis).
*13 LVIA, f. SA, b. 13928, l. 185–186v, 504–505v (1769 m. kovo 21 d. ir rugsėjo 14 d. Vilkmergės pilies teismo nuosprendžiai už akių).
*14 BNIA, f. 1736, ap. 1, b. 44, l. 26v–29.
*15 LVIA, f. SA, b. 14022, l. 58v–59v.
*16 LVIA, f. SA, b. 184, l. 131–132 (1791 m. birželio 24 d. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nuosprendis).
*17 Paweł Klint. Sprawy o mężobójstwo w księgach grodzkich wielkopolskich z XVII w., Przestępczość kryminalna w Europie Środkowej i Wschodniej w XVI–XVIII w., pod red. P. Klinta i D. Wojtuckiego, Łódź–Wrocław: Dom Wydawniczy Księży Młyn. 2017, s. 135.
*18 LVIA, f. SA, b. 14856, l. 113–121 (1780 m. gegužės 12 d. Šiaulių pilies teismo nuosprendis).
*19 Marianna Muravyeva. Till Death Us Do Part: spousal homicide in early modern Russia. The History of the Family. 2013, vol. 18, no. 3, p. 322–323.
* Projektas finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3–LMT–K–712–02–0084) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT). [1]
