R. Požerskis prisimindamas sausio 13-ąją: „Jausmas toks, kad minia kaukia kaip sužeistas žvėris“

Fotomenininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto profesorius Romualdas Požerskis lemtingus sausio 13-osios įvykius stebėjo ir fiksavo slapta įsprukęs į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Jo teigimu, tą naktį buvo lemiamas Lietuvos likimas.

Aplinkui Aukščiausiąją Tarybą.<br> R.Požerskio nuotr.
Aplinkui Aukščiausiąją Tarybą.<br> R.Požerskio nuotr.
 Aukščiausiosios Tarybos gynėjai.<br> R.Požerskio nuotr.
 Aukščiausiosios Tarybos gynėjai.<br> R.Požerskio nuotr.
 Aukščiausiosios Tarybos gynėjai.<br> R.Požerskio nuotr.
 Aukščiausiosios Tarybos gynėjai.<br> R.Požerskio nuotr.
 Aukščiausiosios Tarybos gynėjai.<br> R.Požerskio nuotr.
 Aukščiausiosios Tarybos gynėjai.<br> R.Požerskio nuotr.
 Aukščiausiosios Tarybos gynėjai.<br> R.Požerskio nuotr.
 Aukščiausiosios Tarybos gynėjai.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kauno televizija.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kauno televizija.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kauno televizija.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kauno televizija.<br> R.Požerskio nuotr.
Morgas.<br> R.Požerskio nuotr.
Morgas.<br> R.Požerskio nuotr.
Morgas.<br> R.Požerskio nuotr.
Morgas.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Naktis Aukščiausiojoe Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Rytas Aukščiausiojoje Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Rytas Aukščiausiojoje Taryboje.<br> R.Požerskio nuotr.
Rytas prie Aukščiausiosios Tarybos.<br> R.Požerskio nuotr.
Rytas prie Aukščiausiosios Tarybos.<br> R.Požerskio nuotr.
Rytas prie Aukščiausiosios Tarybos.<br> R.Požerskio nuotr.
Rytas prie Aukščiausiosios Tarybos.<br> R.Požerskio nuotr.
Rytas prie Aukščiausiosios Tarybos.<br> R.Požerskio nuotr.
Rytas prie Aukščiausiosios Tarybos.<br> R.Požerskio nuotr.
 Laidotuvės Vilniuje.<br> R.Požerskio nuotr.
 Laidotuvės Vilniuje.<br> R.Požerskio nuotr.
 T.Masiulio laidotuvės Kaune.<br> R.Požerskio nuotr.
 T.Masiulio laidotuvės Kaune.<br> R.Požerskio nuotr.
Aplinkui Aukščiausiąją Tarybą.<br> R.Požerskio nuotr.
Aplinkui Aukščiausiąją Tarybą.<br> R.Požerskio nuotr.
 Televizijos bokštas..<br> R.Požerskio nuotr.
 Televizijos bokštas..<br> R.Požerskio nuotr.
 Televizijos bokštas..<br> R.Požerskio nuotr.
 Televizijos bokštas..<br> R.Požerskio nuotr.
 Televizijos redakcija.<br> R.Požerskio nuotr.
 Televizijos redakcija.<br> R.Požerskio nuotr.
 Televizijos redakcija.<br> R.Požerskio nuotr.
 Televizijos redakcija.<br> R.Požerskio nuotr.
Daugiau nuotraukų (28)

Rimgailė Dikšaitė

2020-01-10 11:50

„Jeigu ne Lietuvos žmonių masiškas išėjimas į gatves, budėjimas prie strateginių objektų, būtų prarasta ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos – nepriklausomybė“, – įsitikinęs R.Požerskis.

Pasak VDU profesoriaus, sovietai nesiryžo pulti toliau, nes būtų buvę per daug aukų ir tai būtų nuskambėję per pasaulį per daug plačiai. „Per didelio dėmesio Maskva tikrai nenorėjo. Juk ir pati puolimo data pasirinkta neatsitiktinai – tą pačią naktį amerikiečiai pradėjo bombarduoti Iraką, kuris tuo metu buvo okupavęs Kuveitą, ir vyko tarsi Kuveito išlaisvinimas. Visas pasaulio dėmesys buvo nukreiptas ten, o ne į mažos šalies, t. y. Lietuvos, bėdas“, – pasakojo R.Požerskis. Fotomenininkas įsitikinęs – tautos vienybė ir drąsa išgelbėjo Lietuvą.

Pokalbyje R.Požerskis pasidalijo savo prisiminimais ir išgyvenimais, kurie, kaip pats sako, iki šiol labai stipriai įsirėžę ne tik į atmintį, bet ir į širdį.

– Kaip prisiminate 1990–1991 metų žiemą?

– Pamenu, kad tą žiemą jau buvo panaikinta ekonominė blokada, viskas buvo aprimę, žmonės ruošėsi šventėms. Vyravo rami nuotaika. Bet, kaip dabar suprantu, tai tebuvo uždanga. Jau sausio 6 dieną Vilniuje prasidėjo labai agresyvūs Sovietų Sąjungos kariuomenės veiksmai – važiavau fotografuoti, kaip rusų kareiviai okupuoja Spaudos rūmus, ir tada pajutau, kad išsvajota Lietuvos laisvė yra labai trapi ir negalutinė.

– Kur buvote sausio 13-osios naktį?

– Vakare buvau svečiuose pas kolegą fotografą Evaldą Butkevičių, su kuriuo kartu fotografavome Sąjūdį, ir tą vakarą dirbome su nuotraukomis. Grįžęs namo ir įsijungęs televizorių pamačiau kariuomenės atvažiavimą prie televizijos bokšto, vėliau – kaip sovietų desantininkai šturmuoja radiją ir televiziją S.Konarskio gatvėje, pamenu nutrūkusią Eglės Bučelytės transliaciją...

Tuomet Kaune, kur gyvenu, pradėjo kaukti gamyklų sirenos, pradėjo skambėti visų bažnyčių varpai, visa tai pažadino iš pirminio šoko ir sutrikimo būsenos. Šokau ir pradėjau krautis daiktus – pirmiausia dėjausi savo fotoaparatus, fotojuosteles. Jausmas buvo toks, kad esu kaip kareivis, besiruošiantis į karo mūšį, fotoaparato objektyvas – tarsi ginklas, fotojuostelės – mano kulkos.

Vaikai jau miegojo, o žmona Virginija labai išgyveno, kad išeinu, verkė.

– Kur važiavote, ką matėte?

– Pirmiausia važiavau į K.Donelaičio gatvę, kur buvo įsikūręs ir dabar yra Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) bei Lietuvos radijo ir televizijos būstinė Kaune. Ten masė studentų (ir ne tik) jau nešiojo metalines tvoras, stumdė kioskus ir statė kitokias užtvaras siekdami apsaugoti radiją ir televiziją bei jų transliacijas iš Kauno. Vėliau patraukiau į Kaune esantį Taikos prospektą, kuriame buvo pagrindinė telefonų stotis. Šalia jos jau buvo susirinkę daug žmonių su vėliavomis. Galiausiai pats sau vienas automobiliu išvažiavau į Vilnių. Buvo labai keista, nes autostrada buvo visiškai tuščia. Automobilyje klausiau radijo, transliacijos jau vyko iš Kauno. Pasipylė pirmosios žinios, kad yra sužeistų žmonių, apie žuvusius dar niekas nekalbėjo.

– Kur ėjote Vilniuje?

– Iš karto patraukiau į Aukščiausios Tarybos rūmus (dabartiniai Seimo rūmai. – Red.), tačiau ten jau durys buvo užrakintos, nieko neįleisdavo į vidų, nebent išleisdavo tuos, kurie norėdavo „pabėgti“. Buvo prašoma išeiti ir žurnalistų, kad nebūtų pašalinių aukų.

Vis dėlto, apėjęs visą pastatą, pastebėjau vyrų tualeto langelį, už kurio išgirdau, kad kažkas šneka. Pabarškinau, vyrai atidarė ir aš su visa „amunicija“, t. y. fotografo krepšiu, įsprukau į vidų.

– Kiek laiko išbuvote Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, ką matėte savo akimis ir per objektyvą?

– Su trumpomis pertraukomis ten išbuvau 3 paras. Taip vis ir landžiojau – pirmyn, atgal per vyrų tualeto langelį. Patekęs į Aukščiausios Tarybos rūmus sutikau savo kolegą fotografą V.Jesinevičių. Su juo buvome nuvykę fotografuoti ir į morgą žuvusiųjų.

Aukščiausios Tarybos rūmuose buvo tikrai slogi nuotaika, sakyčiau vyravo pesimistinės nuotaikos. Buvo klausomasi „Amerikos balso“, Europos radijo. Tačiau buvo daug maisto, veikė telefono ryšys – nuėjęs į kokį nors kabinetą galėdavau paskambinti žmonai ir pranešti kad „viskas gerai“. Kada pasiekė pirmieji pranešimai, kad yra žuvusiųjų, nesumeluosiu, visus sukaustė šaltis, persmelkė baimė. Visi salėje sėdėjo su paltais, sustingę ir įsitempę.

Paryčiais, lydimas trijų ginkluotų apsauginių ir su neperšaunama liemene, atėjo Vytautas Landsbergis ir trumpai pranešė, kad bando prisiskambinti Michailui Gorbačiovui, bet vis nepavyksta.

– Ką tarpusavyje kalbėjo ir kaip elgėsi patys Aukščiausios Tarybos nariai?

– Buvo svarstoma, kur dingo Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas, jam neatsiradus į jo vietą buvo paskirtas Gediminas Vagnorius. Pamenu stiprų konfliktą atėjus Kazimierai Prunskienei – Algirdas Patackas ir kiti ją puolė kaltinti, kad „čia tavo darbas, tu taip padarei“. Kaltino, kad ji „vedė“ blogą politiką, važinėjo į Maskvą, nesuderinusi su V.Landsbergiu. Tačiau K.Prunskienė buvo stipri, atsikirto ir sėdėjo visą laiką salėje.

Rūmų apsauga pranešė, kad evakuacijos atveju buvo nuspręsta daužti šalia esančiame koridoriuje vitražus, šokti į lauke esantį vidinį kiemelį ir per jį pabėgti. Koridoriuose buvo sustatyti benzino kanistrai, kurie evakuacijos atveju turėjo būti išpilti ir padegta didžioji salė – kad Aukščiausios Tarybos rūmų neperimtų kolaborantai. Visiems buvo dalijamos dujokaukės.

– Kas jums asmeniškai labiausiai įsirėžė atmintyje?

– Per langą fotografavau naktį ir dieną vykstančias šv.mišias šalia Aukščiausios Tarybos rūmų. Tai užeidavo pūga, kuri paskandindavo minią horizonte, tai minia vėl pasimatydavo. Bet visą laiką buvo giedamos giesmės. Tokia susakralinta aplinka buvo, o jausmas toks, kad ta minia kaukia kaip sužeistas žvėris. Kai paskelbė, kad artėja rusų kariniai daliniai, lietuviai gynybai gaminosi Molotovo kokteilius, kuriuos kunigai pašventindavo. Tada tai neatrodė keista...

Apskritai visi ginklavosi tuo, ką turėjo: metaliniais strypais, keli turėjo medžioklinius šautuvus, pavyzdžiui, mano klasiokas Virgis Lankas Aukščiausiąją Tarybą saugojo apsiginklavęs kirviu. Jį sutikęs klausiu: „Virgi, ką čia darai, namuose trys vaikai...“, o jis man atsako: „Aš čia ir esu dėl vaikų.“

Išaušęs sausio 13-osios rytas buvo labai skausmingas.

– Ar pats nebuvote išsigandęs, nenorėjote bėgti?

– Buvau. Per tą patį langelį buvau ir pabėgęs. Grįžau į automobilį ir jau ruošiausi važiuoti, pro mane kaip tik pravažiavo kokios 8–9 karinės mašinos. Ir tada nežinau kas suveikė, gal fotografo azartas – grįžti ir fotografuoti, kas bus, nors kaustė didelė baimė.

Tuo metu ruošdavau fotografijas vokiečių žurnalui „Stern“. Jų žurnalistas buvo atvykęs į Vilnių fiksuoti šių įvykių, o aš buvau atsakingas už nuotraukas. Nufotografavęs kelias nuotraukas, parvažiavau į Kauną, jas išryškinau ir vėl važiavau į Vilnių jas perduoti žurnalistui. Jis fotografijas per Maskvą išsiuntė į Hamburgą. Tačiau mano nuotraukos neatsidūrė ant viršelio, o tik pačiame žurnalo viduje, nes mūsų Lietuvos kruvinus įvykius nustelbė Amerikos ataka prieš Iraką. Galima sakyti, kad Maskva bijojo pasaulio dėmesio, nes manė, kad tai gali sutrukdyti okupacijai. O sutrukdė paprasti žmonės, jų drąsa ir vienybė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.