Taip amžininkai prisimena pasiruošimą Karalienės Viktorijos karūnavimo iškilmėms. Vos pilnametystės sulaukusi Viktorija tapo Britanijos valdove ir iš pirmų dienų patraukė tiek Britanijos įtakingųjų, tiek eilinių piliečių dėmesį. Tiesa, kiek truko šis medaus mėnuo?
Ką tik pasirodžiusi britų istorikės Lucy Worsley knyga „Karalienė Viktorija“ – intriguojantis vienos garsiausių visų laikų lyderių portretas. Į lietuvių kalbą šią knygą vertė Vilija Vitkūnienė. Tai dramatiška istorija moters, kuri praktiškai prieš savo valią, labai jauna tapo karaliene, o vėliau – viena įtakingiausių valdovų vyrų pasidalytame pasaulyje.
Tačiau ji buvo ne tik karalienė, bet ir dukra, žmona, motina. Ir kiekvieną kartą iš monarchės buvo tikimasi, kad atlikdama šiuos vaidmenis ji elgsis taip, kaip iš moters reikalavo visuomenė. Pažiūrėjus įdėmiau akivaizdu, kad Viktorija buvo reformatorė, kurios valdymo laiku keitėsi daugybė politinio, visuomeninio ir socialinio gyvenimo normų.
Jūsų dėmesiui knygos „Karalienė Viktorija“ ištrauka, nukelianti į 1838 m. birželio 28 d. Karūnavimo iškilmes.
* * *
„Ketvirtadienis, birželio 28-oji!“ – užrašė ji ir pabraukė datą. Toji diena ilgai išliks atmintyje.
„Pabudau ketvirtą valandą, – tęsia savo karūnavimo dienoraštį Viktorija, – pažadinta šūvių parke, ir paskui jau ne kiek temiegojau, nes žmonės, orkestrai kėlė triukšmą ir panašiai.“
Šią neramią naktį ji praleido Bakingamo rūmuose, didingame ir elegantiškame Jurgio IV name iš tamsgeltonio akmens.
Tuo metu pastatas buvo gerokai grakštesnis nei dabar, nes vėlesniais viešpatavimo metais Viktorija pristatė gremėzdišką rytinį sparną, – dabar rūmai stovi juo atsigręžę į Londoną. Visoje sostinėje žmonės irgi budo anksti, ruošėsi vienai iš didžiausių švenčių, kokios miestas dar nebuvo regėjęs.
Viktorija iš lovos atsikėlė septintą ir kaupdama jėgas ilgai dienai dukart papusryčiavo – vieną sykį prieš apsirengdama, antrą sykį apsirengusi. Pusę dešimtos išėjo iš savo apartamentų pasimatyti su sau svarbiausiais žmonėmis: dėde Ernestu, Koburgo kunigaikščiu, ir savo netikru broliu bei seserimi – Charlesu ir Feodore. Motinos ji nemini. Nors Viktorijai trūko miego, juodu manė, kad ji atrodanti „visiškai susikaupusi“.
Kelionei į abatiją Viktorija buvo apsitaisiusi raudona mantija, gaubiančia standžią, baltą, atlasinę, auksu išsiuvinėtą suknią. Galva buvo papuošta „nuostabių deimantų vainiku“.
Ilgas tamsraudonis aksominis apsiaustas, padabintas aukso nėriniais ir šermuonėlių kailiais, driekėsi taip toli už jos mažos figūrėlės, kad virto „itin gremėzdišku priedu“.
Harrieta, gražioji ir didingoji Saderlando hercogienė, karalienės drabužininkė, buvo atsakinga už Viktorijos išvaizdą. „Gremėzdiška“ mantija veikiausiai kėlė jai nerimą, ir išties – ji visą dieną painiojosi po kojų ir kėlė sąmyšį.
Didingo stoto hercogienė šiek tiek gožė karalienę jiedviem stovint šalia, ir Viktorija truputį pavyduliavo Harrietai, turėjusiai įprotį flirtuoti su Melbourne’u. Bet ji pasikliovė šios moters patikima nuojauta, kaip rengtis. Mažutės Viktorijos kojos buvo apautos plokščiapadėmis balto atlaso laivutėmis, užrištomis kaspinėliais.
Dešimtą valandą Viktorija buvo pasiruošusi važiuoti. Ji įlipo į auksinę seneliui Jurgiui III padirbdintą valstybinę karietą; visuose keturiuose kampuose ją saugojo paauksuoti, tridančiais užsimoję tritonai. Po XVIII šimtmečio karinio jūrų laivyno pergalių Britanija viešpatavo jūrose, tad jos monarchai keliaudavo teisėtai saugomi jūros būtybių. Aštuoni balti žirgai įsiręžę trūktelėjo karietą ir ši, kaip įprastai, ėmė nemaloniai „be perstojo siūbuoti“.
Pro Marmuro arką, kuri anuomet stovėjo priešais pat pastatą, karieta sunkiai išriedėjo iš Bakingamo rūmų. Prasidėjo stulbinamiausia ir naujoviškiausia istorijoje karūnavimo procesija.
Viktorija pergalingai perplaukė pirmuosius savo karaliavimo metus, veik nepadariusi nė vieno neteisingo žingsnio. „Džonas Bulas, – įsivaizduojama tipiško anglo personifikacija, – buvo toks patenkintas valdomas merginos, – tvirtino vienas laikraštis, – kad būtų nusipjovęs ausis, jei mažoji Didenybė būtų jų pareikalavusi.“ Anot škotų laikraščio Caledonian Mercury, mergelė karalienė buvo „vaivorykštė, šventojo pažado ženklas“.
Tai buvo puikiausi Viktorijos gyvenimo mėnesiai. „Vakar užbaigiau parlamento sesiją, – rašė ji 1837 metų liepą, – ir šiandien nė kiek nesijaučiu pavargusi, netgi esu žvali.“ „Vakar vėl būta labai puikaus priėmimo“, – gyrėsi kiek vėliau.
„Šokau iki ketvirtos ryto; pokylis buvo žavus“, – džiaugėsi kitą dieną po savo devynioliktojo gimtadienio. Buvo taip malonu šokti, rinktis kompanionus ir nejausti nepalankių tiriančių Johno Conroy’aus, dabar jau sero, ir motinos žvilgsnių. „Ak, viskas visai kitaip nei pernai! – rašė ji. – Visi man tokie malonūs ir draugiški.“
Jei Britanija su niekuo nekariavo ir jei monarchas buvo jaunas ir puikios sveikatos, niekas nesistebėjo, kad nuo sosto paveldėjimo iki karūnavimo prabėgdavo ištisi metai, leidžiantys suruošti didingą ceremoniją. 1837 metų kovą, po devynių Viktorijos viešpatavimo mėnesių, ministrų kabinetas pradėjo diskutuoti šiuo klausimu.
Iškart kilo ginčas. Londono pirkliai susivieniję paprašė dieną paskirti rugpjūtį, kad turėtų daugiau laiko prekėms užsakyti. Kiti piktinosi, jog bus atsisakyta tradicinio prašmatnaus banketo Vestminsterio salėje svarbiausiems ir galingiausiems, mat jį pakeis procesija gatvėmis miniai pradžiuginti.
Galiausiai kabinetas nusprendė, kad karūnavimas turėtų įvykti birželį, parlamento sesijos pabaigoje. Balandžio 7 dieną išėjo įsakymas, ir didžiulis mechanizmas pajudėjo.
Visi diskusijų rūke ryškėjantys galutiniai Viktorijos karūnavimo planai buvo atidžiai tikrinami, kad ceremonija platesniam sluoksniui žmonių patiktų labiau nei bet kuri kita anksčiau vykusi. Jai buvo skirta 70 000 svarų sterlingų, vadinasi, turėjo atsieiti nebrangiai, bet ne mažiausiomis kainomis, kaip pirmiau Vilhelmo IV, Viktorijos dėdės, karūnavimas.
Pastarasis, kainavęs tik 30 000 svarų, sukėlė nusivylimą ir vėliau imtas vadinti „pusiau karūnavimu“. Vis dėlto Viktorijos ceremonija nė iš tolo nepriartės prie 240 000 svarų atsiėjusio dar seniau vykusio dėdės Jurgio IV karūnavimo, kuris buvo laikomas perdėm išpūstu.
Viktorijos karūnavimas, balansavęs tarp šykštumo ir manieringumo, buvo dar ir išmoningas seno bei naujo derinys. Ceremonija Vestminsterio abatijoje patiks visuomenės elitui. Dalyvauti bus pakviesti perų luomo nariai, bet brangius bilietus galės įsigyti ne tik perai.
Iš savo vietų specialiai – ir nepatikimai – pastatytose tribūnose jie galės žiūrėti į mažutę mergišką figūrėlę, apačioje dalyvaujančią senovinėje apeigoje. Pritariamai apžiūrinėdama liauną naujosios karalienės siluetą aristokratija galės nusiraminti, kad nedidukė mergina nekels jiems jokių rūpesčių. Tačiau renginį turėjo stebėti ne tik diduomenė, bet ir kokie penki šimtai Bendruomenių Rūmų narių.
Tai buvo pirmas karūnavimas po 1832 metų rinkimų reformos ir įstatymo, suteikusio balsavimo teisę žmonėms, kuriuos šiais laikais priskirtume vidurinei klasei. Tad Viktorijai teko pasirašinėti ir ant kvietimų, siunčiamų Britanijos parlamento nariams, prašant „asmeniškai dalyvauti“ „mūsų karališkojo karūnavimo iškilmėse“. Paskui, kad įtiktų galybei džonų bulų, kurie fiziškai negalėjo įsisprausti į abatiją, gatvėmis turėjo pravažiuoti didelė procesija.
Taip buvo atgaivintas prieš šimtmečius kilęs sumanymas. Kadaise karūnavimo procesijos traukdavo nuo Londono Tauerio, monarchijos senosios tvirtovės, iki Vestminsterio, bet nuo 1660 metų maršrutas buvo gerokai trumpesnis nei numatytas Viktorijai.
Be to, Viktorijos procesija įtvirtins faktą, kad pasikeitė monarcho buveinės vieta: Tauerio tvirtovė iškeista į elegantiškus Bakingamo rūmus prašmatniame Vest Ende. Viktorijos procesija pirmoji prasidėjo nuo Bakingamo rūmų, taigi nuo tada atsirado maršrutas, šiandien taip puikiai pažįstamas iš televizijos rodomų karališkų vestuvių ir kitų ceremonijų.
Galiausiai Haid Parke turėjo įvykti mugė – minios labiausiai mėgstama dalis. Iš pradžių manyta, kad ji truks dvi dienas, bet žmonėms pageidaujant buvo pratęsta iki keturių.
„Didžiulis šio karūnavimo nuopelnas, – manė Niurneklis Greville’is, – kad buvo tiek daug padaryta žmonėms.“ Jis turėjo omenyje tuos, kurie anuomet buvo vadinami žemesniaisiais sluoksniais, – fizinį darbą dirbančius žmones, sudarančius procentus gyventojų.
Oficialiu skaičiavimu specialiai į Londoną pažiūrėti karališkojo reginio jų atvyko 400 000 tūkstančių. Likus savaitei iki ceremonijos šis atvykėlių antplūdis paralyžiavo miestą. Net asmeninė Viktorijos karieta keturiasdešimt penkias minutes stovėjo įstrigusi Pikadilyje, mat į Haid Parką vežimais buvo gabenamos mugės prekės. Jų buvo taip tiršta, kad niekas neįstengė nė krustelėti.
Kalbėta, kad „už jokius pinigus nebūtum gavęs nei fiakro, nei ekipažo“, o samdomų karietų vežikai „nuo užsieniečių lupo dvigubai!“
Palei visą procesijos maršrutą žiūrovams buvo įrengtos sėdimos vietos. Viename pranešime buvo rašoma, jog „nuo Haid Parko Kampo iki abatijos visame ruože nebuvo nė vieno namo ar tuščios vietelės, kurioje nestūksotų galerijos ar pastoliai“.
Birželio 28-osios rytą, Viktorijai ruošiantis išvykti iš Bakingamo rūmų, tos tribūnos jau buvo pilnos žmonių, o spūstis gatvėje tokia didelė, kad miniai stabdyti prireikė šautuvais ginkluotų kareivių.
„Sykiais sunerimdavau, – pripažino Viktorija, – iš baimės, kad ką nors sutryps ir suspaus, mat skuba ir grūstis buvo siaubinga.“
Tai nebuvo nei visiškai saugu, nei patogu. Tebesitęsė minios ir viešų neramumų amžius – vos prieš keletą metų tokius neramumus savo kailiu patyrė Velingtono hercogas, kai londoniečių minia puolė jo namus Haid ParkoKampe, mat jis pasisakė prieš rinkimų reformos įstatymą.
Dešimtą valandą nuaidėjus šūviui prasidėjo Viktorijos procesija. Po žemę sudrebinusio patrankos pasveikinimo virš Marmuro arkos lėtai pakilo milžiniška devynių metrų pločio karališkoji vėliava, rodanti, kad Viktorija leidosi į kelią.
Jos kavalkados priekinę dalį sudarė užsienio ambasadoriai, karališkoji kavalerija, karietos su daugybe karališkosios šeimos narių ir keturiasdešimt aštuoni karalienės irklininkai, žygiuojantys greta. Reginys buvo spalvingas. „Livrėjos tokios įmantrios, o jau kiek aukso“, – rašė vienas laimingas žiūrovas.
Rusijos pasiuntinį Aleksandrą Stroganovą vežusi karieta ypač traukė akį „karūnomis išpuoštu stogu“, nors, deja, ne „visai cariškos formos“. Kunigaikščio Esterhazy’o karieta taip pat visiems atrodė labai puiki, nors pats kunigaikštis „kraipėsi joje it įkalintas kirminas“. Dar buvo Meksikos ambasadoriaus karieta, besipuikuojanti žavingais „odiniais mazgais“.
Tačiau labiausiai visi laukė pasirodant karalienės kinkinio. Palengva, sunkiai svyruodama, pro Marmuro arką išniro „gremėzdiška valstybinė karieta“, ir minia ją pasitiko „entuziastingai sveikindama“. Pasak ją regėjusio kompozitoriaus Felixo Mendelssohno, tai buvo „auksinė pasakiška“ karieta su langais, o pro juos galima buvo įžvelgti „grakščią merginą“, o ši atsakydama į sveikinimo šūksnius lankstėsi tai į kairę, tai į dešinę.
Vos karieta pasirodė, „žmonių minias visai paslėpė mojuojamos nosinaitės ir pakeltos kepurės, o pratisai griaudėjantys džiaugsmo šūkiai kone užgožė varpų gaudesį, trimitų skardenimą ir patrankų dundesį“. „Reikėjo įsižnybti, – užbaigė Mendelssohnas, – kad įsitikintum, jog nesapnuoji.“
Pati Viktorija buvo priblokšta. „Jų geras ūpas ir perdėta ištikimybė pranoko viską, – brūkštelėjo ji, – ir išties negaliu apsakyti, kaip didžiuojuosi būdama tokios šalies karalienė.“
<...>
Viktorija veikiausiai nutarė, kad būti karaliene smagu ir jai patinka. Karūnavimo dieną atrodė, kad ji nieko negali padaryti netinkamai. Vis dėlto pasaulyje nebuvo tiek imbierinio alaus ir šampano, kad pavyktų palenkti visus ja nepasitikinčius, ir jos medaus mėnuo neužsitęsė.
