Tvarkomas piliakalnis, kur stovėjo Gedimino tvirtovė – Lietuvos valstybės karinė bazė Žemaitijoje

Buvęs didingas, tačiau Jūros upės smarkiai apgraužtas ir toliau tebegriūvantis Padievaičio piliakalnis, ant kurio stovėjusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovo Gedimino pilis, ilgai laukė dėmesio ir pagalbos, pranešė Kultūros paveldo departamentas (KPD)prie Kultūros ministerijos.

 Jūros upė ardo Padievaičio piliakalnį.<br> KPD (J.Viršilienės) nuotrauka.
 Jūros upė ardo Padievaičio piliakalnį.<br> KPD (J.Viršilienės) nuotrauka.
 Padievaičio piliakalnio kompleksas iš oro, 2018 m.<br> KPD (G.Zabielos) nuotr.
 Padievaičio piliakalnio kompleksas iš oro, 2018 m.<br> KPD (G.Zabielos) nuotr.
 Padievaičio piliakalnio pylimas XX a. pradžioje. <br> L. Kšivickio nuotr. (Vytauto Didžiojo karo muziejus).
 Padievaičio piliakalnio pylimas XX a. pradžioje. <br> L. Kšivickio nuotr. (Vytauto Didžiojo karo muziejus).
 Piliakalnio pylimas 2020 m.<br> KPD (J.Viršilienės) nuotrauka.
 Piliakalnio pylimas 2020 m.<br> KPD (J.Viršilienės) nuotrauka.
Daugiau nuotraukų (4)

KPD inf.

2020-05-03 17:57

Šiuo metu prasideda šio piliakalnio tvarkomieji paveldosauginiai darbai. Kaip informavo Jurgita Viršilienė, Šilalės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus Kultūros paveldo apsaugos vyr.specialistė, ši unikali, Žemaitijos regiono ir Lietuvos žmonėms mažai pažįstama, vienintelė LDK kunigaikščio Gedimino dinastijos pradžią menanti vieta jau šių metų pabaigoje kvies lankytojus naujai atgimusi, pritaikyta lankymui bei pažinimui.

Piliakalnis svarbus ir tuo, kad ši Gedimino tvirtovė buvo savotiška Lietuvos valstybės „karinė bazė“ Žemaitijoje.

Istoriniai įvykiai, ypač kovos su Ordinu, formavo stiprų žemaitišką identitetą. Vieni iš stipriausių gynybinių centrų Žemaitijoje buvo Medininkų ir Karšuvos žemių pilys, stovėjusios tokiuose piliakalniuose, kaip Medvėgalis, Padievaitis (dabartinis Šilalės rajonas).

Istorikų mažai tyrinėta Karšuvos žemė XIII–XIV a. apėmė nemažą pietų Žemaitijos plotą, kuriame dabar yra didžioji Šilalės rajono dalis (išskyrus jo šiaurinę dalį), Tauragės rajonas (išskyrus pietvakarinę dalį), Jurbarko rajono šiaurinė dalis ir Šilutės rajono rytinis kraštas.

Karšuvos žemę gynė ne viena pilis. Bene stipriausia ir svarbiausia šiaurinėje Karšuvoje turėjo būti Gedimino tvirtovė. Daugumos istorikų sutarimu, ji turėjo būti pastatyta Pagraudės valsčiuje ant Padievaičio piliakalnio.

Karšuvos užkariavimas prasidėjo 1259 m. iš vakarų pusės. Karšuviai, kuriems talkino žemaičiai ir kitos iš Lietuvos atsiųstos pajėgos, tuomet Ordinui stengėsi priešpastatyti Jūros gynybinę sistemą.

Palei šią upę ir piečiau stovėjusių piliakalnių, buvo išdėstyta vientisa pilių ir pilaičių grandinė. Svarbiausia čia buvo minėta Gedimino pilis, kurioje rezidavo ir kovas koordinavo pats didžiojo kunigaikščio Vytenio brolis – Gediminas.

Jo pilį 1305 m. žiemą puolė kryžiuočiai. 1317 m. birželio 24 d. Ordino maršalo Henriko kariuomenė vėl niokojo Pagraudės valsčių.

Kronikininkas Petras Dusburgietis rašė: „antra kariuomenės dalis, būtent brolis Fridrichas iš Libencelės, Ragainės kontūras, turėjo su 150 vyrų prieiti slapta prie Gedimino pilies ir ją paimti, tačiau pilėnai – nežinia, kuriuo būdu apie tai iš anksto įspėti, – pilį apgynė, nors papilį broliams ir pavyko visiškai sudeginti“.

Remiantis Mikalojaus Jerošiniečio informacija, galima teigti, kad šį kraštą gynė didžiojo kunigaikščio Vytenio ar Lietuvos submonarcho Gedimino rinktiniai būriai. Kai kurių isorikų teigimu, ši Gedimino tvirtovė buvo tarsi Lietuvos valstybės „karinė bazė“ Žemaitijoje.

To paties P. Dusburgiečio liudijimu, 1324 m. gegužės 22 d. „brolis Ditrichas iš Altenburgo, Ragainės kontūras, ir 44 broliai su 400 Sembos ir Notangos vyrų apyaušryje netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį, sudegino jį ir išžudė visus žmones, kuriuos jame surado, išskyrus tuos, kuriems pavyko pasprukti į pilį. Broliai neteko trijų Notangos vyrų, kritusių kovoje, ir dviejų, kuriuos paėmė į nelaisvę. Pakliuvo į nelaisvę ir brolis Oteris, tačiau neilgai trukus jam pavyko stebuklingai išsigelbėti. Žinoma, jis dešimt dienų išbuvo kelyje be maisto.“

1329 m. žiemą didžiulio žygio į Medvėgalį metu pilį kryžiuočiai sunaikino. Neaišku, ar po to ji buvo atstatyta.

Padievaičio arba dar kitaip vadinamas Kvėdarnos piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje Jūros kairiajame krante, jos santakoje su Vėžos (Druskio) upeliu. Aikštelė dabar trikampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, šiuo metu tik 20 m ilgio ir 12 m pločio.

XVII ar XVIII a. ant Jūros pastačius vandens malūną, piliakalnis, plaunamas pakeistos upės tėkmės, pradėjo intensyviai griūti į upę, tad mūsų dienas pasiekė tik aikštelės rytinis kraštas ir 20 m ilgio jos pietinės dalies likutis, 2 m žemesnis už aikštelę – greičiausiai jau tik piliakalnio šlaitas.

1948 m. minima, kad aikštelė buvusi 55 m ilgio ir 35 m pločio. Šiaurinėje aikštelės pusėje supiltas masyvus 4,5 m aukščio nuo aikštelės pylimas, besileidžiantis į 2 m gylio griovį. Į šiaurę nuo piliakalnio yra papilys – įtvirtinta gyvenvietė prie pilies. Jo aikštelė trapecinė, 77 m ilgio, 53 m pločio pietiniame krašte, 90 m – šiauriniame. Aikštelės šiauriniame krašte supiltas 1 m aukščio, 15 m pločio pylimas, kurio išorinis 2 m aukščio šlaitas leidžiasi į 90 m ilgio, 20 m pločio, 2 m gylio griovį.

Papilio aikštelėje rasta lipdytos grublėtos keramikos. Į šiaurę nuo papilio, į pietvakarius ir į rytus nuo piliakalnio, kairiajame Vėžos (Druskio) krante 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasti bronziniai – kryžinis smeigtukas ir žvangutis, lygios, grublėtos bei žiestos keramikos, perdegusių akmenų, molio tinko (saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje).

Į pietryčius nuo piliakalnio, Vėžos (Druskio) kairiajame krante, slėnyje yra Velnio sostu vadinamas akmuo (tyrinėtas 1971 m.).

150 m į pietryčius nuo piliakalnio yra VI–XII a. senkapis XX a. vakarinis piliakalnio šlaitas ir papilio vakarinio šlaito dalis nuolat griuvo.

Erozijos procesai nėra pasibaigę ir dabar. Papilys ir ypač senovės gyvenvietė ir senkapis anksčiau apardyti arimų. Visoje piliakalnio teritorijoje stebimi paviršinės ir mechaninės erozijos židiniai, ypač ryškūs ant pylimo ir aikštelėje. Pats piliakalnis apaugęs tankia menkaverčių lapuočių augmenija, kuria po truputį užželia ir papilio šlaitai.

Piliakalnį tvarkyti reikėjo jau seniai. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje Kultūros paveldo departamentui vykdant griūvančių piliakalnių gelbėjimo programą, ruošiant piliakalnio tvarkymo projektą, jame atlikti žvalgomieji tyrimai (vadovė Elena Pranckėnaitė).

Piliakalnyje ir jo aplinkoje ištirtos 2 perkasos ir 8 šurfai – viso 32 kv. m. Atliekant tyrimus aikštelėje aptiktas 80 cm storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta lygia, grublėta bei apžiesta keramika, metalo lydymo atliekomis, molio tinku, gyvulių kaulais, perdegusiais akmenimis.

Bene įdomiausias radinys buvo geležinis pjautuvas. Tokio pat storio sluoksnis rastas ir papilyje. Tuomet Padievaičio piliakalnio tvarkymo darbus sustabdė prasidėjusi krizė, nutraukusi ir visos piliakalnių programos vykdymą.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.