Čečėnijos karo kasdienybė: vienoje ruso rankoje – degtinės butelis, kitoje – netylantis automatas Rusijos kariuomenės majoro V. Izmailovo prisiminimai

Knyga „Karo įkaitai. Afganistanas ir Čečėnija“ – tai Sovietų Sąjungos ir Rusijos kariuomenės majoro Viačeslavo Izmailovo prisiminimai. 

Asociatyvi nuotrauka. <br>Scanpix nuotr. 
Asociatyvi nuotrauka. <br>Scanpix nuotr. 
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Sep 16, 2020, 5:28 PM, atnaujinta Sep 16, 2020, 5:29 PM

Grįžęs iš karo Afganistane jis svajoja nebepakliūti į dar vieną mėsmalę, bet nepraėjus nė šešeriems metams, 1994 m. gruodį, Rusijos valdžia pradeda dar vieną karą. Šįkart savo pajėgas ji siunčia „malšinti maišto“ nepriklausomybės siekiančioje Čečėnijoje, kuriai vadovauja generolas Džocharas Dudajevas. 

Afganistane patyręs, kad karas nėra didvyriškumas ir šlovingos pergalės, o kur kas dažniau – kraujas, kančios ir ašaros, karo prievolės tarnyboje dirbęs majoras Izmailovas ryžtasi stabdyti naująsias skerdynes. Jis puikiai žinojo apie kariauti neparengtus šauktinius, dažnai visiškai demoralizuotus, didžiavalstybinio imperinio kvaitulio apimtus vyresniuosius karininkus, vadinančius čečėnus beždžionėmis, prastą rusų kariuomenės aprūpinimą, neatsakingumą, visiškai bereikalingas patyčias iš civilių gyventojų, dažnai atvirą banditizmą. 

Viename iš savo interviu majoras Izmailovas minėjo, kad tokia kariuomenė tiesiog negalėjo efektyviai kariauti. Viskas, ką ji gebėjo, – tai spjaudytis įniršiu ir užversti priešą lavonais. Iš plačiosios tėvynės „vojenkomatų“ į karo veiksmų zoną būdavo siunčiami pusalkaniai ir išsekę, dažnai fiziškai ir protiškai ligoti šauktiniai. Kiekvieną dieną matydamas tokią betvarkę, majoras Izmailovas rašė straipsnius į Rusijos spaudą, bandydavo patekti į televiziją. Jis rūpinosi, kad tarnybai netinkami kareiviai būtų siunčiami namo, ragino nutraukti niekam nenaudingą karą.  

Žinoma, Rusijos gynybos ministerija negalėjo taikstytis su Izmailovo pareiškimais. Kur tai matyta, kad sistemai pavaldus karininkas per spaudą ragina nebesiųsti karių į Čečėniją? Kilo didžiulis skandalas. Isterijos ištikti generolai svaidėsi žaibais ir grasino patį majorą išsiųsti į „maištingąją respubliką“, bet jis nusprendė vykti pats. Ne kariauti, o gelbėti žmones nuo neapykantos. Gelbėti abi kariaujančias puses. 

Dagestane gimęs Izmailovas puikiai išmanė kalniečių, taip pat ir čečėnų papročius. Žmoniškas požiūris į čečėnus, jų vilčių ir lūkesčių supratimas padėjo randant bendrą kalbą ir su paprastais kaimiečiais, ir su ginkluotais kovotojais. Netrukus Izmailovas tapo neoficialiu, o nuo 1996 m. – oficialiu abiejų kovojančių pusių tarpininku. Būtent jo dėka šalys apsikeisdavo nukautųjų kūnais, belaisviais, kartais tardavosi dėl ugnies nutraukimo.   

Majoro Izmailovo pastangomis iš viso išgelbėti ar išvaduoti 177 žmonės – tiek rusai, tiek čečėnai. Ne tik kareiviai ir kovotojai, bet ir nelaisvėje laikomi civiliai, įskaitant paauglius ir senukus. Derybų būta sunkių ir lengvesnių, įtemptų ir neįtikėtinai pavojingų, kai derybininkas nežinojo, ar iš jų besugrįš. 

Bet majoras Izmailovas stengėsi savo misiją įvykdyti iki galo. Jis pagrįstai didžiuojasi, kad absoliuti dauguma belaisvių išlaisvinta pasiekus abi puses tenkinančius susitarimus, nemokant išpirkų ir nesigriebiant klastos. 

Niekšybė ir padorumas, žvėriškumas ir žmogiškumas, melas ir tiesa. Kaip išlikti žmogumi žiauriame ir negailestingame pasaulyje? 

Šis Viačeslavo Izmailovo dienoraštis – geriausias priešnuodis nuo visų rūšių karo. Pateikiame jo ištrauką.

* * *

Mane iškvietė iš Chankalos, kur buvau pagal brigados vadovybės įsakymą, į jos štabą oro uosto „Severnyj“ rajone. Ir pasitarime pranešė, kad kviečia į Gynybos ministeriją Maskvoje. Brigados vadas, generolas, pasakė:     

– Jį pastebėjo vadovybė, nes pasisako laidoje „Vzgliad“, o mūsų, artojų, nesimato. 

Kiti pasitarime dalyvavę karininkai irgi man pavydėjo.

– Pionieriaus garbės žodis, aš nekaltas, – pašmaikštavau, – tikriausiai, kaip visada, gausiu per sprandą.

Man ėjo 42-ieji metai, buvau amžinas ir galutinis majoras. Brigados vadas – trejais metais už mane jaunesnis – jau buvo generolas majoras. Bet jam nepavydėjau. Ko gero, esu tas prastas karys (tai yra majoras), kuris, kalbant Napoleono kalba, „nenorėjo tapti generolu“.

Karininkai kreipėsi į mane su prašymais, kad ten, „viršuje“, tarčiau už juos žodelį, „ypač dėl butų“.

Per pasitarimą budintis karininkas pranešė brigados vadui, kad atėjo Grozno kaimiškojo rajono administracijos vadovas. Kai baigėme posėdžiauti ir ėjome iš kabineto, priimamajame pamačiau du nejaunus gana liūdnus civilius.

Po dešimties minučių mane vėl pakvietė pas brigados vadą. Generolas supažindino mane su Grozno kaimiškojo rajono administracijos vadovu Elmurzajevu ir Prigorodnojės kaimo vyresniuoju Batukajevu.

– Važiuosi su jais. Išsiaiškinsi, kas bombardavo Prigorodnojės kaimą. Ką ten sugriovė. Ar yra nukentėjusių. Su tuo kaimu esame pasirašę taikos sutartį. Tai bus tavo, taip sakant, „dembelio akordas“ prieš kelionę į Maskvą.

Gal dėl tikrumo man davė dešimt ginkluotų karių ir du karininkus, kurių vienas buvo iš Federalinės saugumo tarnybos. Karininkai ir kariai sulipo į pėstininkų kovos mašiną, o aš važiavau žiguliu kartu su kaimų vadovais. Batukajevas prisiminė mane matęs laidoje „Vzgliad“ ir tarsi pradėjo manimi pasitikėti. 

Jis papasakojo, kad prieš kelias dienas brigados vadovybė pasirašė susitarimą su kaimo vadovybe. Pagal šią sutartį rusų kariškiai neturėjo bombarduoti kaimo, tik atlikti išminavimo darbus ir taip toliau. O gyventojai privalėjo būti lojalūs rusų kariškiams ir neįsileisti į kaimą smogikų. Lyg smogikai klaustų kaimiečių, gali ar negali įeiti į kaimą! 

Tokie susitarimai pasirašyti ir su kitomis Čečėnijos gyvenamosiomis vietovėmis. Visa tai buvo daroma po Rusijos prezidento balandžio pirmą dieną paskelbtos juokingos taikos Čečėnijoje. Vos pasirašius taikos susitarimą, kitą dieną Prigorodnojės kaimą apšaudė.

Įsakiau kariams ir karininkams likti kovos mašinoje prie įvažiavimo į kaimą, o pats nuėjau kalbėtis su gyventojais, susirinkusiais prie administracijos pastato. Tai buvo daugiausia moterys, seniai ir vaikai. Pamatę mane, rusų karininką, jie pradėjo dar labiau šaukti, mojuoti rankomis.  

Laimė, sugriauta nedaug: sudaužyta stogų, išmušta langų. Lengvai sužeista aštuoniolikmetė mergina.

Pagal sviedinių skeveldras nustačiau, kad jie paleisti įtaisu „Uragan“. Vienintelis „Uragano“ divizionas buvo Chankaloje. Jis atvyko iš Kabardos-Balkarijos mažo Prochladnojės miestelio.

Paprašiau, kad kiekvienas kaimo gyventojas parašytų pareiškimą dėl patirtų nuostolių. Parašė net ir tie, kurie nenukentėjo. Nuraminau žmones, kad tą pačią dieną pradėsiu tyrimą ir vieną jo egzempliorių perduosiu kaimo vadovybei, kad galėtų kreiptis į prokuratūrą. Žmonės tikrai nusiramino ir ėmė skirstytis.

Kaimo vadovas Nurdi Batukajevas pasakė: 

– Ačiū, Viačeslavai! Maniau, kad tu meluosi, girdi, sviediniai ne mūsų, atskrido kažkur iš kosmoso. O tu štai kaip geruoju pasikalbėjai ir nuraminai žmones. Mes į tavo gerumą irgi norime atsakyti gerumu. Prieš dvi dienas per mūsų kaimą ėjo girtas rusų karys. Vienoje rankoje nešėsi degtinės butelį, kitoje – automatą. Ir šaudė. O čia vaikai laksto. Mes jį surišome ir atėmėme ginklą. Perduodu tau tą karį ir jo ginklą.

Tai buvo Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės 101-osios brigados eilinis Aleksejus Mageras.

Kai grįžau su juo prie pavargusių manęs laukti kariškių šalia kovos mašinos, saugumo tarnybos karininkas perėmė tą Kaukazo belaisvį. Daugiau jo nemačiau.

...Gal 2000 metais mane pakvietė į rusų karių motinų suvažiavimą Sankt Peterburge. Moterys iš Tiumenės man papasakojo, kad Aleksejus Mageras vaikšto po savo kaimą ir giriasi, kaip jis kariavo Čečėnijoje.

...Tą pačią dieną parengiau tyrimą apie „Uraganų“ įvykdytą Prigorodnojės kaimo apšaudymą. Brigados vado pasirašytas ir mano akivaizdoje rikiuotės tarnyboje įregistruotas dokumentas turėjo iškeliauti pas rusų kariuomenės jungtinių pajėgų grupuotės Čečėnijoje vadą generolą Viačeslavą Tichomirovą. Bet tyrimas... buvo numuilintas.

Tada tyrimo kopiją atidaviau kaimo vadovui Nurdžiui Batukajevui ir jį išspausdinau „Novaja gazeta“ laikraštyje. Taip jis pasiekė kariuomenės jungtinių pajėgų grupuotės Čečėnijoje vadovybę ir Šiaurės Kaukazo karinės apygardos vadą Anatolijų Kvašniną.

Ar mes bombardavome Prigorodnojės kaimą specialiai? Ne.

Raketų divizionas „kėlė uraganą“ Goiskojės kaime (su juo taikos sutartis gal nebuvo sudaryta), bet trys deformuoti sviediniai iš Chankalos „spjovė“ į Prigorodnoję. Tokios klaidos ir Afganistane, ir Čečėnijoje buvo „įprastas dalykas“.

P.S. Taigi, maždaug 20 metų anksčiau nei Snoudenas aš jau buvau savas, namie išaugintas karinės vadovybės darbelių demaskuotojas... Bet tada mes to „neužpatentavome“, ir šlovė kaip visada atiteko Vakarams. 

* * *

Kai grįžau į Čečėniją, mane iškart išsiuntė į Šalį aiškintis jauno leitenanto – vieno bataliono maisto produktų tarnybos viršininko savižudybės priežasčių.

Tą nelaimingąjį leitenantėlį į armiją dvejiems metams pašaukė iš Buriatijos, kai jis baigė civilinę aukštąją mokyklą su karine katedra. Ir išsiuntė į Čečėniją – kadrinių kariškių gal jau stigo arba jie turėjo savų „plaukuotų gynėjų“. O tas nevedęs leitenantėlis turėjo tik motiną. O ką motina gali? Pagimdyti ir užauginti savo vaiką dorą, atiduoti jam paskutinį duonos kąsnį, kai šalyje parduotuvių lentynos šviečia tuštuma...

Beprotiška valstybė visada stipresnė už mamą. Taigi ji atėmė iš jos sūnų ir išsiuntė kariauti į Čečėniją, apie kurią jis girdėjo kažką baisaus per televizorių: „O žmonės ten blogi ir raguoti...“ Bet su „blogu čečėnu“ jis nesusidūrė, jį suėdė savi – „gerieji“.

Kuo užsiima bataliono maisto produktų tarnybos viršininkas? Teisingai, jis aprūpina batalioną maistu. O motorizuotų šaulių batalionas – tai daugiau negu 350 karių, seržantų, praporščikų ir karininkų.

Iš kur jis ima produktų? Rizikuodamas gyvybe iš Šalio važinėja į Chankalą, į Rusijos kariuomenės grupuotės Čečėnijoje maisto produktų sandėlį. Ką tame sandėlyje duodavo leitenantui, baigusiam civilinę aukštąją mokyklą, kuriam vaikų darželyje, mokykloje ir institute pasakojo, kad mūsų armijoje viskas teisinga? Teisingai, jam duodavo supuvusių bulvių, kapojų, sužiedėjusios duonos ir pasibaigusio galiojimo konservų.

Ne, sandėlyje buvo ir gerų. Bet tai – ant viršininkų stalo ir nesibaigiantiems tikrintojams iš Maskvos. Jie tik ir švaistosi Chankaloje ir vis užsuka į karių valgyklą. Todėl ten viskas turi būti kaip reikiant: pirmas, antras, trečias patiekalai ir salotos. O kas žiūrės Šalio mieste? Nebent kam nebrangi jo gyvybė?

Bataliono karininkai dėl tokio maitinimo pradėjo maištauti. O štai kariai į tai daugiausia žiūrėjo ramiai. Svarbu, kad apskritai maitina. Ir dar, daug jų juk budi viso Šalio rajono kelių kontrolės postuose, kur iš kaimo į kaimą važinėja čečėnų mašinos. O tu joms šast užkardą – ir neleidi. Kol nesumoka duoklės. Mūsų kareivėliai daug nereikalavo, kokie jie tau kyšininkai? Kelis kilogramus bulvelių, kopūstėlių, obuoliukų ir, žinoma, šviežios naminės duonelės. Čečėnai ir patys stodavo, gailėdami purvinų, alkanų vaikų apdriskusiais kareiviškais kamufliažais. Ypač čečėnų moterims buvo tiesiog motiniškai gaila.

Ech, kad visi tarnautų kelių kontrolės postuose – ir maisto produktų tarnybos viršininkų nereikėtų.

Bet ne visiems tekdavo laimė stovėti prie užkardų.

Taigi, karininkai pyko ant savo maisto produktų tarnybos viršininko. Dar ir kareiviai – tie, kurie ne kontrolės postuose.

Nuvažiavęs į „Šalinskij“ sandėlį Chankaloje maisto produktų tarnybos viršininkas tvirtai nutarė išpešti grikių ir ryžių. O čia sandėlininkas praporščiko laipsniu jam sako:

– Nori, leitenante, ryžių – pasirašyk, kad gavai penkis maišus, bet du palik man. Nori grikių – pasirašyk už septynis maišus, bet keturis palik man.

Leitenantėlis pasipiktino.

– Kaipgi taip, juk pas mane ir taip trūkumas.

– Ak, taip, – pasakė praporščikas, – tada vežkis savo kapojus.

Kam galėjo pasiskųsti dėl tokios tarnybos?

Vėl jis vežė į dalinį supuvusias bulves, kapojus ir pasenusius konservus... Žolė ten buvo aukšta. Leitenantas pasislėpė joje, parašė priešmirtinį raštelį apie visą tą siaubą ir įkišęs į burną pistoleto vamzdį paspaudė gaiduką.

...Mano tyrimo rezultatai viršininkams nepatiko. Jie būtų linkę suversti kaltę merginai, kuri ten, tolimame civilių pasaulyje, nelaukė... Bet ir to daryti nereikėjo: netrukus apie nelaimingąjį leitenantą išvis užmiršo – smogikai įėjo į Grozną, ir kariškiai ėmėsi kariauti...

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.