Per apgultį Konstantinopolio gatvės pasidarė slidžios nuo kraujo: žmonės arba žudė, arba buvo žudomi

Leidykla „Briedis“ išleido Rogerio Crowley knygą „Konstantinopolis. Paskutinė didžioji apgultis 1453 m.“ 1453 m. pavasarį didžiulė osmanų kariuomenė pajudėjo link Konstantinopolio. Jie siekė senos islamiškojo pasaulio svajonės – užimti tūkstantmečio senumo krikščioniškosios Bizantijos sostinę. 

Mechmedas – estetas ir mokslo žmogus. Pusiau stilizuota otomanų miniatiūra, vaizduojanti sultoną vėlesniaisiais jo gyvenimo metais.
Mechmedas – estetas ir mokslo žmogus. Pusiau stilizuota otomanų miniatiūra, vaizduojanti sultoną vėlesniaisiais jo gyvenimo metais.
XVI a. piešinys, kuriame pavaizduota Šv. Sofijos bažnyčia, pertvarkyta į Aya Sofya mečetę. Ji papildyta minaretais, kuriuos suprojektavo žymusis otomanų architektas Sinanas.
XVI a. piešinys, kuriame pavaizduota Šv. Sofijos bažnyčia, pertvarkyta į Aya Sofya mečetę. Ji papildyta minaretais, kuriuos suprojektavo žymusis otomanų architektas Sinanas.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Mar 1, 2021, 7:12 PM, atnaujinta Mar 1, 2021, 7:16 PM

Prasidėjo legendinė Konstantinopolio apgultis, kurios mastui nėra lygių visoje vėlyvųjų viduramžių istorijoje. Vienas priešais kitą stojo du puikūs karvedžiai – sultonas Mechmedas II ir imperatorius Konstantinas XI. 

Septynias savaites maždaug aštuoni tūkstančiai miesto gynėjų desperatiškai kovėsi su daugiau nei dešimt kartų gausesnėmis priešo pajėgomis. Kovos vyko sausumoje, jūroje ir po žeme. Po daugiau nei mėnesį trukusios apgulties į Mechmedo II reikalavimą perduoti Konstantinopolio miestą osmanams paskutinis Bizantijos imperatorius Konstantinas XI atsakė: „Jei kris mano imperija, aš krisiu su ja. Tie, kurie nori pasitraukti, tegul traukiasi, jei gali, o tie, kurie pasiruošė sutikti mirtį, tegul seka paskui mane.“

Nepaisant beveik du mėnesius trukusių nuožmių kovų, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės nulėmė Konstantinopolio žlugimą vos per kelias valandas. Kritus Konstantinopoliui, žlugo ir Bizantijos imperija, o buvęs krikščionybės centras tapo islamiškas.

Tai pasakojimas apie žmogaus drąsą ir žiaurumą, techninį sumanumą, sėkmę ir bailumą, karo taktiką ir religinį fanatizmą.

Knygos autorius Rogeris Crowley gimė 1951 m. Didžiojoje Britanijoje, įgijo išsilavinimą Kembridžo universitete. Parašė tris knygas apie Viduržemio regiono istoriją. Jo knygos paremtos originaliais šaltiniais, liudininkų pasakojimais bei kruopščiais tyrimais. 

Pateikiame knygos ištrauką.

* * *

Otomanų kariuomenei veržiantis į miestą ir jų vėliavoms plevėsuojant ant bokštų, tarp civilių gyventojų ėmė sklisti panika. Gatvėmis aidėjo šūksniai: „Miestas prarastas!“ Žmonės ėmė bėgti. Ant sienų netoli Cirko vartų broliai Bokiardžiai pamatė, kad kareiviai palieka savo pozicijas. Jie sėdo ant žirgų ir puolė priešus, laikinai priversdami juos atsitraukti. Tačiau visai netrukus ir jie suvokė, kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūrė. Otomanų kariai į juos šaudė ir svaidė akmenis nuo įtvirtinimų – Paolui pataikė į galvą. Ir Bokiardžiai suprato, kad jiems kilo grėsmė tuoj būti apsuptiems. 

Paolas buvo sučiuptas ir nužudytas, bet jo broliams vis dėlto pavyko prasibrauti ir su savo vyrais pasiekti Aukso Ragą. O uoste tuo metu buvęs sužeistas Džiustinianis sužinojo apie žlugusią gynybą ir „įsakė savo trimitininkams duoti jo žmonėms signalą atsitraukti“. 

Tačiau kitiems jau buvo per vėlu. Otomanai netoli Blachernės rūmų apsuko ir suėmė venecijiečių valdytoją Minotą bei daugelį kitų svarbių venecijiečių ir jūreivių, išsilaipinusių iš galerų, kad padėtų kautis. O tuo metu toliau palei sausumos sieną, Marmuro jūros link, kur gynyba vis dar išliko tvirta, kareivius priešai užpuolė iš užnugario. Dauguma jų buvo nužudyti, o kiti, įskaitant ir jų vadus Filipą Kontarinį bei Demetriją Kantakuziną, – apsupti ir suimti.

Mieste neįtikėtinai sparčiai sklido sumaištis. Fronto linija buvo pralaužta taip dramatiškai ir taip netikėtai, kad daugelis tiesiog apstulbo. Ir kol dalis tų, kuriems pavyko pasprukti nuo sausumos pusės sienų, dabar bėgo Rago link, tikėdamiesi patekti į laivus, kiti skubėjo į mūšio vietą. Kai kurie civiliai, girdėdami kovos triukšmą, sunerimo ir keliavo ant sienų, norėdami pasiūlyti pagalbos kariams, kai susidūrė su į miestą besiveržiančiais pirmaisiais otomanų kariuomenės marodierių būriais, kurie „puolė juos su didžiu pykčiu ir įniršiu“ ir išžudė. 

Būtent baimės ir neapykantos mišinys ir įžiebė pradines mieste įvykusias žudynes. Netikėtai atsidūrę siaurų gatvelių labirinte, otomanų kariai pasimetė ir sunerimo. Jie tikėjosi susiremti su didele ir valinga armija – sunku patikėti, kad 2 tūkstančiai prie užtvaros susirinkusių kareivių ir buvo visi miesto kariniai ištekliai. Be to, savaites trukusios kančios ir patyčios, kuriomis graikai nuo įtvirtinimų apipylė priešus, šį konfliktą perpynė kartėliu, sukėlusiu užpuolikų žiaurumą. 

Dabar miestui buvo lemta susimokėti už atsisakymą kapituliuoti derybų pagrindu. Pradžioje jie žudė tam, kad „pasėtų visuotinę baimę“: kurį laiką „jie jataganų ašmenimis pjaustė visus aptiktus žmones: moteris ir vyrus, jaunus ir senus, bet kokios būklės“. Tokį negailestingumą turbūt dar labiau įaudrino ir tai, kad kai kur miestiečiai vis dar energingai priešinosi – jie „iš aukštai mėtė į juos plytas ir grindinio akmenis <...> ir apipylė ugnimi“. Gatvės pasidarė slidžios nuo kraujo.

Ant didžiųjų sausumos sienos bokštų iškeltos sultono vėliavos leido žiniai apie miesto užėmimą greitai išplisti tarp otomanų karių. Osmanų imperijos laivynas dar sustiprino puolimą ties Aukso Ragu, o besiginantiesiems sprunkant, jūreiviai ėmė vienus po kitų jėga atidarinėti jūrų vartus. Netrukus atverti ir Platėjos vartai, buvę netoli venecijiečių kvartalo, ir užpuolikų būriai ėmė veržtis į pačią miesto širdį. O žinia sklido toliau palei pakrantę ir greitai pasiekė Hamzą Bėjų ir jo laivyną Marmuro jūroje. Trokšdami pasinaudoti galimybe susikrauti grobio, jūreiviai priartino laivus prie kranto ir pradėjo prie sienų statyti apgulos kopėčias.

Kurį laiką ir toliau siautėjo visuotinės žudynės: „Visas miestas prisipildė žmonių, kurie žudė arba buvo žudomi, spruko arba vijosi,“ – rašė Chalkokondilas. Apimti panikos, visi dabar žiūrėjo tik to, kas jiems svarbiausia. Kol italai skubėjo į Aukso Ragą, ieškodami išsigelbėjimo savo laivuose, graikai bėgo namo ginti savo žmonų ir vaikų. Kai kurie buvo sučiupti pakeliui, o kiti pasiekė namus ir pamatė, kad „jų žmonos ir vaikai pagrobti, o turtas išvogtas“. Dar kiti, pasiekę savo namus, „patys buvo surišti ir supančioti su savo artimiausiais draugais bei žmonomis“. Dauguma tų, kurie atvyko į namus dar prieš įsibrovėlius, suvokė, kokių padarinių galėjo sulaukti pasidavę, ir nusprendė žūti gindami savo šeimas. Žmonės slėpėsi rūsiuose bei cisternose ar pasimetę klaidžiojo mieste, bejėgiškai laukdami, kol juos sučiups arba nužudys. 

Prie Teodosijos bažnyčios netoli Aukso Rago išsirutuliojo graudi scena. Tądien minėta šios šventosios diena, jau šimtus garbinimo metų uoliai ir dievobaimingai švęsta laikantis kruopščiai išsaugotų ritualų. Pastato fasadas buvo papuoštas ankstyvosiomis vasaros rožėmis. O viduje, prie šventojo kapo, vyko įprasta visą naktį trukusi vigilija ir visą trumpą vasaros naktį blėsčiojo uždegtos žvakės. 

Anksti ryte bažnyčios link žingsniavo vyrų ir moterų procesija – žmonės aklai tikėjo stebuklinga maldų galia. Jie nešėsi įprastines dovanas, „dailiai išpuoštas ir pagražintas žvakes bei smilkalus“, kai kelią jiems užkirto priešų kariai: visi parapijiečiai paimti į nelaisvę, o bažnyčia, kuri buvo turtinga tikinčiųjų aukų, apiplėšta. Šv. Teodosijos kaulai atiduoti šunims. O visame mieste moterys, pabudusios savo lovose, matė pro duris besilaužiančius nekviestus svečius.

Rytas iš lėto aušo, ir otomanai suprato tiesą – daugiau nebeliko jokio organizuoto pasipriešinimo, – todėl žudymo principai tapo šiek tiek išrankesni. Pasak Sadudino, otomanų kareiviai vadovavosi tokiu priesaku: „Žudyti senuosius ir grobti jaunus.“

Dabar buvo labiau akcentuojamas gyvų žmonių, kaip grobio, ėmimas į nelaisvę. Prasidėjo vertingų vergų – jaunų moterų, gražių vaikų – medžioklė, o nereguliarioji kariuomenė, kurią sudarė daugelio skirtingų „tautybių, papročių ir kalbų“ žmonės, įskaitant ir krikščionis, buvo pirmosiose gretose: jie „plėšikavo, naikino, grobė, žudė, įžeidinėjo, savinosi ir į vergiją ėmė vyrus, moteris, vaikus, jaunus ir senus, kunigus ir vienuolius – bet kokio amžiaus ir rango žmones“. Šiuos šiurpius įvykius daugiausia aprašė krikščionys, o otomanų kronikininkai juos minėjo daug rečiau, tačiau neabejotina tai, kad tą rytą vyko siaubingi dalykai. Jie paliko daugybę vaizdingų „kadrų“, kurie, anot Kritobulo, iš esmės už otomanus pasisakiusio graikų rašytojo, buvo „klaikūs ir apgailėtini, ir baisesni už bet kokią tragediją“. 

Moterys buvo „per prievartą tempiamos iš savo miegamųjų kambarių“. Otomanai iš tėvų atiminėjo vaikus, o senyvo amžiaus vyrai ir moterys, nesugebėję pasprukti iš namų, buvo „negailestingai išžudyti“, kaip ir „silpnapročiai, seniai, raupsuotieji bei silpnieji“. „Naujagimiai buvo mėtomi į aikštes.“ Moteris ir berniukus priešai išprievartavo, tada surišo padrikas belaisvių grupes ir „žvėriškai ištempė juos, varė juos, draskė, stumdė, gėdingai ir negailestingai gynė juos į kryžkeles, įžeidinėdami ir siaubingai su jais elgdamiesi“. 

Kam visgi pavyko išgyventi, buvo dvasiškai traumuoti iki gyvenimo galo, ypač jei tai buvo „jaunos, drovios moterys iš žymių ir turtingų šeimų, pripratusios nuolat būti namie“. Norėdamos išvengti tokio likimo, kai kurios mergaitės ir ištekėjusios moterys pasirinko geriau šokti į šulinius. O tarp plėšikų įsiplieskė ne viena kova dėl gražiausių merginų – neretai jos baigdavosi vieno iš jų mirtimi.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas bažnyčių ir vienuolynų paieškoms. Tie statiniai, kurie stovėjo netoli sausumos pusės sienų – karinė Šv. Jurgio bažnyčia prie Charisijo vartų, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Petroje ir Choros vienuolynas, – buvo greitai apiplėšti. Stebuklingoji Hodegentrijos ikona sukapota į keturias dalis ir išdalinta kareiviams dėl jos vertingo rėmo. Nuo bažnyčių stogų nudaužyti kryžiai, šventųjų kapai išlaužti ieškant brangenybių, o juose buvęs turinys suplėšytas į gabalus ir išmestas į gatves. Bažnyčiose laikyti turtai – taurės, puodeliai ir „šventi artefaktai bei vertingi ir prabangūs apdarai, gausiai išsiuvinėti auksu bei žibantys brangakmeniais ir perlais“ – buvo vežimais išgabenti ir išlydyti. Altoriai nuversti, o „bažnyčių ir šventovių sienos išplėštos <...> ieškant aukso“. 

„Pašventinti Dievo šventųjų atvaizdai“, pasak Leonardo, tapo prievartos scenų liudininkais. Įsiveržę į vienuolynus, užpuolikai vienuoles „tempė į savo laivus ir žagino“, o vienuoliai buvo žudomi savo celėse arba „išmetami iš bažnyčių, kur ieškojo saugaus prieglobsčio, ir išvejami gėdingai įžeidinėjant“. Ieškodami paslėpto aukso, įsibrovėliai metaliniais strypais išlaužė ir imperatorių kapus. Kritobulas graudžiai rašė, kad ne tik šie, bet „ir dar dešimt tūkstančių kitų siaubingų dalykų padaryta“. Per keletą valandų tūkstantis metų krikščioniškojo Konstantinopolio istorijos praktiškai išnyko.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.