Knygoje nušviečiami kraupūs istoriniai įvykiai – masiniai 1944–1945 m. vokiečių moterų ir mergaičių prievartavimai, kurie yra vienas didžiausių nusikaltimų, įvykdytų per Antrąjį pasaulinį karą. Nepaisant to, jis iki šiol nesulaukė prideramo dėmesio – bent jau platesnėje visuomenėje.
Daugelis nukentėjusiųjų jaučiasi paliktos vienos. Jos su niekuo negali pasikalbėti apie savo baisius išgyvenimus arba kiekvienos likimas nuasmeninamas kaip dalis neva „kolektyvinio išgyvenimo“ ar „kolektyvinio likimo“. Daugelyje pabėgėlių ar perkeltųjų šeimų egzistuoja garsiai neištartas klausimas apie galimą šeimos nario išprievartavimą, į kurį nėra atsakymo: viltis, kad to nebuvo, tylėjimas, neklausinėjimas ar išstūmimas lemia giminaičių jausmus; dauguma jų – vaikai motinų, kurios pagal tuometines vietos ir laiko aplinkybes galbūt, tikriausiai ar net tikrai patyrė tokį psichologinį ir fizinį smurtą.
Įsiveržus į kraštą sovietų kariuomenei, daugybė Vokietijos moterų liko vienos prieš keršto ir naikinimo troškimo pritvinkusias raudonąsias bestijas. „Ateik, moterie!“ (vok. „Frau, komm!“) – taip skambėjo aiškus, jokių prieštaravimų nepakenčiantis sovietų karių įsakymas toms vokiečių moterims ir mergaitėms, kurių jie norėjo, kurių laukė seksualinė prievarta. Nepaklususias nušaudavo.
Remiantis pačiais kukliausiais skaičiavimais, sovietų kariai išprievartavo maždaug 1,4 milijono vokiečių moterų ir mergaičių.
Šią knygą parašė ne psichoanalitikas ar istorikas (nors šie tuo klausimu turėtų daug ką pasakyti), bet teisininkas. Kadangi masiniai 1944–1945 m. prievartavimai neabejotinai yra karinis nusikaltimas, šios temos turėjo imtis tarptautinis teisininkas.
Galiausiai autoriui vyrui kilo klausimas, ar sugebės ir kaip jautriai bei tinkamai jis galės priartėti prie temos, kuri liečia intymiausią nukentėjusių moterų sferą. Šio keblaus uždavinio sprendimas buvo pateikti kuo daugiau autentiškų pažodinių nukentėjusiųjų ar liudininkų parodymų, todėl atskiros šios knygos dalys sudaro savotišką koliažą.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Iš tiesų anonimės užrašai perteikia nepaprastai ryškią ir įspūdingą baimės ir siaubo nuotaiką tais mėnesiais Berlyne. Anonimės patirtos seksualinės prievartos aprašymas beveik užleidžia vietą pasakojimui apie daugybę to meto moterų rūpesčių, sunkumų ir skausmų, nors jis irgi yra gana ryškus:
Aš rėkiu, rėkiu... Už nugaros dusliai trinkteli rūsio durys. Vienas tempia mane už riešų tolyn, koridoriumi į viršų. Tada prisijungia ir kitas, delnu suima už gerklės taip, kad nebegaliu, nebenoriu rėkti, iš baimės, kad pasmaugs. Abu pargriauna mane, guliu ant grindų.
Kažkas barkšteli iš mano švarko kišenės. Turbūt tai raktai nuo namų, mano raktų ryšulėlis. Mano galva atsiduria ant apatinės rūsio laiptų pakopos, nugara jaučiu drėgną plytelių vėsą. Vienas vyras budi viršuje, prie durų plyšio, pro kurį prasiskverbia šiek tiek šviesos, tuo metu kitas plėšia mano apatinius ir jėga ieško kelio. Kairiąja ranka graibau grindis, kol pagaliau užčiuopiu raktų ryšulėlį. Tvirtai sugniaužiu jį kairiosios rankos pirštais.
Bandymo apsiginti, kaip įprasta tuo metu, nelydi sėkmė:
Dešiniąja ginuosi, bet viskas veltui, keliaraiščius jis paprasčiausiai perplėšia. Kai svirduliuodama pamėginu atsistoti, antrasis užgriūva ant manęs, kumščiais ir keliais prispaudžia atgal prie grindų. Dabar pirmasis stovi sargyboje, šnabžda:
– Greičiau, greičiau...
Išgirstu garsiai rusiškai kalbančius balsus. Pasidaro šviesu. Kažkas atidarė duris. Vienas po kito į vidų įžengia trys rusai. Trečiasis – uniformuota moteris. Jie juokiasi. Antras vyrukas sutrukdytas pašoka. Abu išeina su kitais trimis, palikę mane gulėti.
Tolesnis pasakojimas iliustruoja, kad prievartautojams tai nebuvo tik „išsikrovimas“. Kankindami vokiečių moteris jie pirmiausia norėjo pažeminti:
[...] Vienas sugriebia mane ir, nustūmęs našlę iš kelio, nugina į priekinį kambarį. Antrasis atsistoja prie durų, nebyliai grasindamas našlei šautuvu, tačiau jos neliečia. Mane tempiantis pagyvenęs vyras pražilusia, neskusta barzda dvokia degtine ir arkliais. Rūpestingai uždaro paskui save duris ir, neradęs spynoje rakto, užstumia jas krėslu.
Atrodo, lyg jis nematytų grobio. Tuo labiau išgąsdina stumtelėjimas lovos link. Užsimerkiu, smarkiai sukandu dantis. Jokio garso. Tik kai plyšta apatiniai, nevalingai sugriežiu dantimis. Paskutiniai sveiki drabužiai. Staiga – pirštai prie mano burnos, arklių ir tabako smarvė. Atplėšiu akis. Svetimos rankos meistriškai praveria mano žandikaulius. Akis į akį.
Tada jis lėtai paleidžia sukauptas seiles man į burną. Nustyru. Jokio pasišlykštėjimo, tik šaltis. Nugarkaulis sustingsta, ledinis svaigulys sukasi aplink pakaušį. Jaučiuosi, lyg slystu ir krentu gilyn, per pagalves ir grindų lentas. Štai ką reiškia skradžiai žemę prasmegti. Vėl akis į akį. Svetimos lūpos prasiveria, matosi geltoni dantys, priekinis nulūžęs. Lūpų kampučiai pasikelia, aplink akis susimeta raukšlelės. Jis šypsosi.
Pažeminęs prievartautojas nepamiršta palikti „atlygio“, kuris galutinai perpildo paniekinimo taurę:
Prieš išeidamas jis pasirausia kelnių kišenėje, tyliai numeta kažką ant naktinio stalelio, pastumia krėslą ir užtrenkia paskui save duris. Paliko suglamžytą dėžutę su keliais papirosais. Atlygis man. Kai atsikėliau, svaigo galva, pykino...
Stulbinamai atviras siaubingų asmeninių išgyvenimų perteikimas ir liudininkų pasakojimai apie kitų moterų prievartavimus daro šį anonimės dienoraštį, kaip taikliai įvertina Felicitasė von Lovenberg, „išskirtinės istorinės ir literatūrinės vertės dokumentu“.
Tai, kad moteris, kuri pasakoja, kaip daugybę kartų buvo prievartaujama, nori išlikti anonimė, nėra būtina, bet visgi visiškai suprantama. Anonimės atveju dar reikia pridurti, kad savo dienoraščio užrašuose ji labai atvirai (norisi beveik pasakyti – išdidžiai) prisipažįsta, kad, norėdama apsisaugoti nuo tolesnės besitęsiančios prievartos, tarp rusų karininkų ieško užtarėjo, siūlydama mainais savo kūną.
Iš žinomo posakio, kad žmogus žmogui yra vilkas (homo homini lupus), anonimė – seksualinės prievartos auka – daro išvadą: „Reikia vilko, kad kiti vilkai laikytųsi atokiau nuo manęs. Karininko, kuo aukštesnio rango, vado, generolo, ką pavyks nusičiupti.“
Tokio prieglobsčio pas rusų karininkus paieška, siekiant išvengti kareivių prievartavimų, anuomet nebuvo retenybe. Ingeborga Jacobs cituoja moterį, kurios motina, bijodama dėl dukters ir norėdama apsaugoti save, susidėjo su rusų karininku, kuris ja labai rūpinosi: Mama žinojo, kad vyriausiųjų kariuomenės vadų drauges palikdavo ramybėje. Be to, jai buvo geriau, kad kiekvieną naktį ateitų vienas ir tas pats vyras, o ne kasnakt trys nauji.
Galiausiai po keleto tarpinių „stotelių“, tarp kurių buvo ir oberleitenantas („Jaučiuosi šlykščiai, keliaudama iš rankų į rankas, pažeminta ir įskaudinta, degradavusi iki sekso objekto“), anonimė „nusičiumpa“ rusų majorą, kuris, jos nustebimui, sako: „Atleiskit. Seniai neturėjau moters.“
Tokia priverstinės prostitucijos forma ne tik saugo anonimę nuo prievartavimų, bet ir parūpina jai maisto produktų. Kaip ji pati lakoniškai sako – „išsanguliauja maisto“. Šis ir kiti atviri anonimės pasisakymai apie elgesį, kuris to meto aplinkybėmis turėtų būti suprantamas, pasirodžius pirmam dienoraščio leidimui vokiečių kalba sukėlė didžiulį pasipiktinimą: autorei buvo prikaišiojama suteršus „vokiečių moterų garbę“; nuo čia nebetoli ir iki apšmeižimo „rusų kekše“.
