Stribų žiaurumas netelpa galvoje: sadistas Rapolas net gyvą kūdikį keptuvėje kepė

Leidykla „Briedis“ išleido habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, profesoriaus Povilo Gaidelio knygą „Gyventi, negalima mirti!“. Įtraukiantis knygos siužetas apima daugiau nei 80-ies metų laikotarpį ir atskleidžia sunkios kelionės per epochų lūžius vingius.

Stribai. <br>Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.
Stribai. <br>Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.
Knygos viršelis. 
Knygos viršelis. 
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jun 15, 2021, 4:22 PM, atnaujinta Jun 15, 2021, 4:22 PM

Ši istorija, kurios didžioji dalis paremta dienoraščiais, nėra išskirtinė. Tokių istorijų yra daug ir visos jos skirtingos, nes ir žmonės labai skirtingi. Ši istorija – eilinio žmogaus, kuris nuėjo ilgą, nelengvą, tačiau labai įdomų gyvenimo kelią.

Gyvenimo, kuris prasidėjo tolimame Rytų Lietuvos užkampio kaime, lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Šiuolaikiniam jaunam skaitytojui sunku įsivaizduoti tą archajišką kaimo buitį, kurią autoriui teko patirti vaikystėje. Ankšta troba, audimo staklės, duonkepė krosnis, ant kurios žiemą miegama, šaltos, sniegingos žiemos... 

Savomis vaikystės „spalvomis“ autorius stengėsi perteikti ir to meto tragiškas istorijos perturbacijas. Iš pradžių – lenkų okupaciją, vėliau – pirmąjį bolševikų antplūdį ir „išvadavimą“ iš lenkų okupacijos. Galiausiai karą ir vokiečių okupaciją.

Knygos autoriaus šeimai buvo lemta klajoti iš vietos į vietą. Pradžioje ji kurį laiką gyveno gimtinėje, vėliau – gretimame dvarelyje, o karui prasidėjus nusidangino net į Stajėtiškio kaimą netoli Adutiškio. Ten ir praleido karą. 

Vėliau likimas nubloškė atgal į tėviškę, kur užklupo vienas karas po kito. Dėl to kilo pavojus „išvykti“ į Sibiro „kurortus“. Norėdami išvengti to „malonumo“, tėvai su krūva vaikų pabėgo į Vilnių.

Lengva pasakyti „pabėgo“. Vilniuje ne pyragai laukė, o pusbadis gyvenimas. Šį gyvenimą sąlyginai galima būtų pavadinti badmečiu. Kaime gyvendama šeima sunkiai dirbo, bet badauti beveik neteko. Tačiau reikėjo dirbti ir mokytis, nes knygos autorius ne visą laiką ganė karves. 

Šeimoje nebuvo griežtos, sistemingos tvarkos. Tėvai per daug nevertė mokytis. Dėl to jaunesni broliai ir sesuo per daug ir nesistengė šioje srityje. Nežinia, ar todėl, kad Povilas buvo vyriausias, ar dėl kitų charakterio savybių, jis tvirtai pasiryžo atkakliai siekti žinių.

Sulaukęs 7 metų ganė karves. Dėl to kaimo mokslai nuėjo šuniui ant uodegos. Kai Vilniuje pradėjo lankyti pradžios mokyklą, nuo klasės draugų buvo atsilikęs net 5 metais. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: buvo fiziškai daug stipresnis už bendraklasius, o tai nemažas privalumas. 

Nors ir pavyko pasprukti į miestą, partizaninio karo aidas nepaliko ramybėje. Bet karas netrukus baigėsi. Kaip ir visi Lietuvos žmonės, šeima patyrė visas sovietinio gyvenimo grimasas. Jos pasireiškė visose gyvenimo srityse. Totalinis gyventojų sekimas, buitinės problemos, kurias tada teko patirti, dabar prisimena tik vyresni žmonės. 

Autorius tęsė mokslus: miškininkystės studijos, Medicinos fakultetas, mokslinių darbų gynimas ir darbas Vilniaus universitete, kuriam teko atiduoti net 37 metus – beveik pusę gyvenimo.

Vėliau prasidėjo Lietuvos Atgimimas, kuriame jam teko aktyviai dalyvauti. Teko kurti naują valstybinę struktūrą. Dėl to nepavyko išvengti ir intrigų, kurios šių eilučių autoriui vos nesibaigė tragiškai.

Labai daug vietos knygoje skirta kelionėms ir stažuotėms užsienyje. Jungtinė Karalystė, Islandija, JAV, Indija, Izraelis... Ši atsiminimų knyga – ne romanas. Čia nieko nėra išgalvoto ar netikro. 

Pateikiame knygos ištrauką.

 * * * 

Anksčiau pateiktame straipsnyje skaitytojas susipažino su Rusijos paderme, kuriai svetimas atjautos ir gailesčio jausmas. Laisvės kovų metais ir mūsų Tėvynėje klestėjo panašios padermės, kurios kankino ir žudė nekaltus žmones. Tai – okupantų kolaborantai.

Kolaborantas (pranc. „collaborationniste“) – okupantų talkininkas, tėvynės išdavikas, okupuotos valstybės centrinės ir vietinės valdžios pareigūnas, valdininkas ar tarnautojas, vykdantis okupacinės valdžios nurodymus ir verčiantis savo piliečius paklusti okupantų valiai. Tai žmonės, kurie dėl politinių ar ideologinių įsitikinimų išdavė tėvynę, jos nepriklausomybę ir savanoriškai ėmė bendradarbiauti su okupacine valdžia. Kolaboravimas apima teisinį, politinį ir moralinį aspektus.

Kolaborantų buvo visais laikais ir visose tautose. Štai kai vokiečiai 1940 m. okupavo Prancūziją ir Norvegiją, tose šalyse atsirado nemažai piliečių, kurie talkino okupantams. Prancūzijoje kolaborantams vadovavo maršalas Petenas (Philippe Petain), o Norvegijoje – Kvislingas (Vidkun Quisling). Po karo abu nuteisti mirties bausme. Kvislingui nuosprendis įvykdytas 1945 metais. O 89-erių metų Petenui mirties bausmę prezidentas de Golis pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Kalinys mirė 1951 metais.

Kolaborantų netrūko ir mūsų Tėvynėje. Kai, frontui pasitraukus į vakarus, bolševikai antrą kartą okupavo Lietuvą, 1944 m. liepos 17 d. LKP(b) CK nutarimu pagrindinis Lietuvos kolaborantas Antanas Sniečkus, tik ką grįžęs iš Rusijos, pasirašė raštą dėl vadinamųjų naikintojų (stribų) būrių kūrimo Lietuvoje. Iš tam tikrų gyventojų sluoksnių (dažniausiai nepatenkintų buvusia valdžia, atsidūrusių žemiausiame socialiniame sluoksnyje tinginių ir alkoholikų) kolaborantus okupantai prisijaukino įvairiausiomis lengvatomis. Pirmiausia jie buvo atleidžiami nuo mobilizacijos ir siuntimo į fronto mėsmalę. 

Be to, jiems skyrė žemės, iš tremtinių konfiskuotų pastatų, gyvulių, inventoriaus. Dar daugiau tų gėrybių prisiplėšdavo patys pasisavindami visą ištremtųjų turtą. Net pagarsėjęs smogikų vadas Aleksejus Sokolovas pripažino, kad iš 18-os jo žinioje esančių stribų mažiausiai 12 – vagys. Jie vogė viską, kas pasitaikė po ranka, ypač brangesnius daiktus: laikrodžius, auksinius žiedus, rūbus. Atėję pas ūkininkus „ieškoti“ partizanų, pirmiausia iškraustydavo stalčius ir spintas, kur buvo laikomi vertingiausi daiktai. Nepamiršdavo „patikrinti“ ir kamarų, kuriose valstiečiai laikė kumpių ir dešrų atsargas...

Stribų būriai buvo kiekviename valsčiuje. Jiems vadovavo dažniausiai rusai. Stribai beveik nekovojo su partizanais, nes jų bijojo. Šie kolaborantai talkino rusams, kadangi anie nemokėjo kalbos ir nežinojo vietovių. Stribai buvo jų vertėjai ir vedliai. Be to, iš jų okupantai kėlė partinius darbuotojus, kolchozų pirmininkus ir sovchozų direktorius. Stribai vykdė kraupiausius okupantų nurodymus. Jie kovojo prieš savo tautos nepriklausomybę, dalyvavo tremiant į Sibirą Lietuvos žmones. 

Kaip žinoma, karas nužmogina žmogų, tačiau krikščioniškame pasaulyje įprasta, kad žuvęs priešas – nebe priešas, todėl su juo reikia elgtis pagarbiai. Bet okupantams iš Rytų ši taisyklė negaliojo. Jie kaip tikri aziatai elgėsi priešingai. Vieno svarbiausių okupantų talkininko NKVD komisaro J. Bartašiūno įsakymu buvo nurodyta žuvusių partizanų lavonus vežti į NKVD būstines atpažinti. Čekistai ir stribai tą „atpažinimą“ išplėtė. 

Jie rengė tiesiog makabriškus, klaikius spektaklius su išniekintais kovotojų lavonais. Išdarkyti, apnuoginti kovotojų (ypač moterų) kūnai naudoti ne tik atpažinti. Tyčiotasi ne tik iš žuvusių laisvės kovotojų, bet ir iš šventovių. 1949 metais prie Siesikų bažnyčios šventoriuje stribai žuvusio miško brolio kūną numetė skersai tako, kad einantys į bažnyčią tikintieji neišvengiamai jį peržengtų. 1947 m. balandžio 4 d. aikštėje prie bažnyčios buvo suguldyta 11 kovotojų kūnų. Prie Traupio bažnyčios paguldytam partizanui Vladui Žemaičiui stribai į rankas įspraudė žabą, o ant jo užkabino rožinį. 

Liudvinave po mišių žmonėms einant iš bažnyčios, stribai šaudė į aikštėje suguldytus žuvusius kovotojus. Trys partizanų ryšininkės, žuvusios per mūšį Labūnavos dvare 1946 m. Kūčių vakarą, gulėjo nuogos prie Kėdainių MVD būstinės. Joms į krūtis buvo įsegti medalikėliai. Aldonai Smailytei-Juškevičienei visam laikui įsiminė Veiveriuose matytas vaizdas: „Niekad nepamiršiu žuvusios partizanės Nastutės Kleizaitės: iškėtota, išdarkyta aikštėje ji tebestovi man akyse. Tada atrodė, kad miršta Lietuva.“ Prie numestų lavonų stovintys šnipai stebėdavo, kaip žmonės reaguoja į tą klaikų vaizdą. Vėliau kūnus stribai užkasdavo durpynuose, atmatų duobėse, sumesdavo į šulinius ar užkasdavo nežinomose vietose, kad artimieji negalėtų jų pagerbti ir lankyti kapų.

Lietuvoje jau nedaug likę žmonių, kurie prisimena stribų žiaurumus. Prieš ketvirtį amžiaus Vl. Pabikauskui (Vl. Pabikauskas. Raudonoji šmėkla, laisvės kovų archyvas. T. 8, 1993) pavyko užrašyti kai kurių Radviliškio r. gyventojų atsiminimus apie žiauriausią tų apylinkių stribą Rapolą, kuris vadovavo Grinkiškio stribams. Štai buvęs Grinkiškio stribas A (1985 m. pasikorė Kaune) prisiminė: „Kai buvau MGB komisaras Raseinių rajone, teko bendradarbiauti ir su partizanais. Jiems aš pateikdavau duomenų apie MGB šnipus. Susitikę su Beržu Bariūnų miške, sutarėm vienas kitam kelio nepastoti.“ 

„Rapolas buvo sadistas profesionalas. Mačiau, kaip jis tardė 14-os metų mergaitę prie degančios sodybos. Išsukinėjo rankų pirštus, išrengė nuogai ir liepė visiems stribams iš eilės bučiuoti lytinius organus. Paskui paklausė, gal kas nori, tačiau iš mūsų tokių neatsirado. Tada ilgai ją mušė, paskui liepė rankomis paliesti žemę ir į lytinius organus įgrūdo tvoros statinį. Tada kruviną ir leisgyvę įmetė į ugnį. „Kad nesiveistų banditų išperos“, – bambėjo sau panosėje.“

Grinkiškio gyventoja L. prisiminė: „Rapolas – tai mano skausmas, šeimos nelaimė, tragedija. Kaip jis kankino mano vyrą! Jeigu nebūčiau buvusi gudri, ir mane būtų kankinęs. Tačiau kartą ir aš jį nubaudžiau. Karolynės kaime gyveno Prakartienė su dukterimi. Jos du sūnūs buvo partizanai. Rapolas tai žinojo, todėl dažnai užsukdavo jos vaikų gaudyti. Ir taip moteris varganai gyveno, o šie suėsdavo viską. Palikdavo moterį ir mergaitę alkanas. Mes su vyru turėjome vandens malūną. Kartą pas mane atėjusi Prakartienė sako: „Žinai, tie stribai viską suėda ir reikalauja, kad kitą kartą gardžiau paruoščiau. O iš kur man mėsos gauti? Gal, Litvinien, gali man padėti? Pas tave malūne daug pelių.“ 

Aš jos paklausiau, gal pacų reikia prigaudyti? Prakartienė paprieštaravo, kad pacai nuodingi. Dar prisirijęs pacienos koks stribas nusikapanos, tai žinai kas bus? „Pelės mažos, sumalsiu su visais kailiukais, ir tegu sau ryja stribai besočiai.“ Ir mes ėmėmės darbo, statėm spąstus ir narvelius, gaudėm ir mušėm peles. Per dvi dienas didžiulę krūvą prigaudėm. Prakartienė pilną dubenį pelienos pritaisė. Pridėjo prieskonių ir privirė pyragaičių. Atvažiavo Rapolas su stribais: „O, kak vkusno! (o, kaip skanu!).“ 

Susėdę stribai kad kerta pelieną, net ausys kruta. Tik štai vienas stribas rado pelės uodegą pyragaičių įdare. Rado ir pats Rapolas. Kad pasiuto vemti stribai! Vaikšto po gryčią, kiša pirštus į burną ir vemia. Ot tai užėdė smakai nelaimingi, tai prisirijo pelienos! Bet ir Prakartienę jie kurvavojo! Rapolas ją durtuvu badė. Paskui nušovė vargšę moterį ir į šulinį įmetė. Dukterį prievartavo visi iš eilės, sako, gyvą į šulinį įmetė ir šulinį užlygino. Vėliau mes lavonus palaidojome.“

Prisimena Radviliškio rajono Etvilių kaimo gyventoja T. S.: „Bet ir žiaurus buvo tas Rapolas – nebėra žodžių kaip ir apsakyti! Ką jis su Mikucku padarė! Kažkas įskundė, kad anas turi ryšį su banditais. Tai atvažiavęs ėmė tardyti. Mato, kad nieko neišgaus, įsiuto. Tuo tarpu Mikuckienė blynus kepė. Rapolas ištraukė iš lovytės mėnesio vaiką, išvystė ir – ant keptuvės. Dieve, Dieve, Mikuckienės akyse ašaros. Per keletą minučių liko balta kaip popierius. 27 metų moteris pražilo akimirksniu. O Rapolas kūdikį varto klykiantį, riebaluose kepa. Mikuckas visai nesavas. Netrukus stribai jį vargšą sušaudė. Aš mačiau jo lavoną. Akys išbadytos, pirštai nukapoti, visas juodas. Kaip baisiai jį stribai nukūtavojo! O vaikutis tuoj pat mirė. Sako, kad ir Rapolą užmušė kalėjime – gerai žalčiui. Kiek jis žmonių kraujo prigėrė!“

Rapolas nebuvo išimtis. Tokių sadistų Lietuvoje buvo tūkstančiai. Štai 1947 m. liepos 27 d. Burniškių k., Lygumų vls., Pakruojo r., pas Vincą Švambarį stribų būrio politrukas Jonas Andrašiūnas nušovė Joną G. ir sunkiai sužeidė Stasį Bielskį. 1945 m. birželio 16 d. Marijampolės r. Sangrūdos stribai Gradickas, Pinkauskas, Šimulevičius ir kiti bei grupė rusų kareivių atėjo į Palnyčios kaimą pas Kubelską. Namuose buvo Vincas Kubelskas ir jo nėščia žmona Bronė. Atėjūnai padegė klojimą ir tvartą. Nurimus gaisrui, susirinkę kaimynai rado apanglėjusius abiejų sodybos šeimininkų lavonus. 

Inkvizitoriai jau buvo pasitraukę toliau. Netrukus ta šutvė pasirodė kaimynų Miliauskų sodybos kieme. Čia jie padegė Miliauskų sodybą, o Bronių Stepanauską, valdžios atleistą nuo karo tarnybos, išsivedė už keleto kilometrų ir Navinykų kaime nušovė. 1945 m. balandžio 19 d. Kalvarijos stribai ir enkavėdistai, atėję į Orijos kaimą, išsivedė iš namų Juozą Živilą ir, Trakėnų miškelyje pririšę prie pušies, iš jo tyčiojosi, kankino ir nušovė. 

1946 metų pavasarį į Menkupių kaimą Kalvarijos r. pas Rutelionis atėjo grupė stribų ir rusų kareivių. Jie griebė Vincą Rutelionį, nusivedė į klėtį ir ten kankino: kauptuku daužė nugarą, kraičių skrynios dangčiu traiškė pirštus. Vėliau leisgyvį nutempė prie tvenkinio ir įgrūdo į eketę. Tada vėl nuvilko į klėtį ir kankino toliau. Netrukus jie padegė tvartą ir klojimą, o vos gyvą šeimininką įmetė į mašinos kėbulą ir išvežė. Ryte jo lavoną žmonės rado netoli namų.

1945 m. gegužės 17 d. apie 20 stribų atėjo į Gaidžių sodybą Salinių kaime, Zarasų r. Netrukus pasigirdo šūviai, suliepsnojo namas. Stribai Kurakinas ir Konuševas nušovė šokančią pro langą Karoliną Gaidienę. Ugnyje žuvo nėščia Leopoldo Gaidžio žmona Verutė ir duktė Albinutė, rūsyje pasislėpęs Leopoldas Gaidys užduso. Vėliau tie patys sadistai sugavo iš miško einančią partizanų ryšininkę Valią Pupeikytę-Vaidilutę ir išrengę nuogai kankino, pririšę prie medžio, paeiliui prievartavo. Pasityčioję liepė bėgti, o bėgančią nušovė ir nuogą numetė Antazavės aikštelėje.

Stribai dažnai plėšikaudavo ir apsimesdami partizanais. Štai 1946 m. sausio 26 d. Betygalos stribai J. Rekštys ir P. Zvega Prielgausko ūkyje prisistatė partizanais. Jie sumušė ir apiplėšė šeimininką. Tų pačių metų kovo 27 d. Saldutiškio stribai Anikejevas ir Vaitkevičius, prisistatę partizanais, apiplėšė kelias Kirdeikių kaimo sodybas.

Kita vertus, ne visi stribai buvo patikimi okupantų tarnai. Dėl to juos skirstė į 4 grupes: 

1. Tie, kurie pereina pas partizanus. 

2. Išdavikai, teikiantys informaciją partizanams. 

3. Palaikantys ryšius su partizanais. 

4. Nepatikimi asmenys. 

1945 m. birželio 12 d. J. Bartašiūnas direktyvoje Nr. 3/s/1208 nurodė, kad tik keliose srityse Vilniaus zonoje pas partizanus perėjo 66 stribai. Kiek tokių buvo visoje Lietuvoje, niekas nežino. Partizanai taip pat infiltruodavo į stribų būrius savo žmonių, kurie jiems teikdavo informaciją, parūpindavo ginklų ir šaudmenų.

Čia pateikėme tik keletą liudijimų apie stribų piktadarybes. Šių kolaborantų nusikaltimams surašyti nepakaktų net didžiulės kaimenės jaučių odų. Kai 1959–1963 m., eidamas vyriausiojo jėgerio pareigas, vadovavau Širvintų specialios paskirties (nomenklatūros) medžioklės ūkiui, teko bendrauti su pagrindiniu Lietuvos kolaborantu Antanu Sniečkumi. Jis labai mėgo medžioti, todėl pas mus dažnai lankydavosi su sūnumi.  Sveikata jo tada jau buvo prasta. Išryškėjo širdies veiklos nepakankamumas. Dėl to vaikščioti  buvo sunku. Reikėjo parūpinti vežėčias.  Nežinau kodėl, ar dėl sveikatos problemų, ar dėl kitų priežasčių, jo veide nesijautė gyvenimo džiaugsmo. Gal šį žmogų kankino sąžinė dėl tūkstančių tautiečių žūties ne tik Lietuvos miškuose, bet ir tolimajame Sibire?

Likimas suvedė ir su Sniečkaus žmona Mira Bardonaite. Mano studijų metais ji universitete dėstė mokslinį komunizmą. Sovietmečiu egzistavo ir tokie „rimti mokslai“, kurie „ėdė“ ne tik studentų galvos smegenų neuronus. Tie „mokslai“ labai gaišino brangų laiką. Dabar neatsimenu, kas man pasakojo apie puotas Sniečkų namuose. Kai ten susirinkdavo pulkas Miros giminaičių, Sniečkus neapsikentęs išvažiuodavo į savo kabinetą Gedimino prospekte ir ten nakvodavo.

Man „pasisekė“, nes teko bendrauti ir su kitu pagarsėjusiu kolaborantu Juozu Markuliu-Ereliu. Markulis mums skaitė teismo medicinos ir kriminalistikos kursą. Buvo puikus oratorius. Dėl to jį vadino auksaburniu. Tas talentas, matyt, padėjo įsiskverbti į laisvės kovotojų gretas. Kai vėliau dirbau universitete, jis vadovavo Teismo medicinos katedrai, todėl darbo reikalais teko su juo daug bendrauti. Likus pusmečiui iki mirties (mirė 1987 metų rudenį nuo skrandžio vėžio), jis dalyvavo mano antrosios disertacijos tarpkatedriniame svarstyme. Apie jo praeitį tada mažai ką žinojome, tik įvairių gandų. Nors ant jo sąžinės daug laisvės kovotojų žūčių, bet jis manė  buvęs teisus, nes viską darė Lietuvos labui.

Be čia minėtų kolaborantų, per 50 okupacijos metų buvo daug ir kitų kolaboravimo rūšių. Partizaninio karo metais okupantų represinės struktūros įvairiais būdais (kankinimais, šantažu, papirkimais) verbavo slaptuosius agentus, kurie sekė partizanus bei jų rėmėjus. Išdavikus partizanai pradžioje įspėdavo. Jeigu šie nesiliaudavo talkinti okupantams, sunaikindavo.

Penktajame dešimtmetyje partizaninis karas baigėsi, tačiau okupantai negalėjo saugiau jaustis be kolaborantų ir slaptųjų agentų. Dėl to ir vėliau žmonių sekimas tapo masiniu reiškiniu. Tam tikslui buvo pasitelkta didžiulė armija kolaborantų savanorių. Yra duomenų, kad Lietuvoje buvo kelios dešimtys tūkstančių skundikų – bildukų (rusiškai „stukači“). Šie žmonės inkognito dirbo KGB naudai. 

Manoma, jog jie gaudavo tam tikrą atlygį, dėl to vadinti trisdešimtrubliniais. Jie informuodavo saugumą apie žmonių ryšius, politines pažiūras, lojalumą valdžiai ir t. t. Tokių buvo visuose kolektyvuose – nuo mokyklų iki didelių gamyklų ar žemės ūkio įmonių. Su jais teko susidurti, kai 7–8 dešimtmetyje važiavau į užsienį grupėse. Logiškai mąstančiam žmogui tokius asmenis nesunku identifikuoti. Ne tokia reikšminga buvo kita – karjeros kolaborantų grupė – Komunistų partijos nariai. Dauguma į partiją stojo dėl karjeros, nors jos idealais netikėjo. Kandidatai buvo gana kruopščiai atrenkami. Jų Lietuvoje buvo apie 200 000.

Labai taikliai tuos, apsistačiusius kolaborantais ir šnipais, „galingos“, neaprėpiamos imperijos valdovus apdainavo poetas Bernardas Brazdžionis: „Jie – nenugalimos armijos maršalai, generolai, politrukai, revoliucijos pirmūnai, apdovanoti už drąsą, kaip kiškis kopūsto lapo bijo Lietuvos Nežinomo Kareivio kapo. Jie bijo! Jie bijo! Jie bijo! Jie bijo žmogaus nužmoginto, bejėgio, nelaimingo. Jie bijo to, kurs dar yra, bijo to, kurs šią naktį paslaptingai dingo. Jie bijo! Jie bijo! Jie bijo! Jie bijo Berijos, Berija bijo Stalino, o Stalinas – Vorkutos vergo, kankinamo kalinio.“

Prancūzai ir norvegai pasmerkė ne tiktai tuos, kurie kolaboravo su vokiečiais: vadeivas nuteisė, moterims, tapusiomis okupantų meilužėmis, nukirpo plaukus ir visaip iš jų tyčiojosi. Buvo pasmerkti net jų vaikai, nors jie nekalti, kad gimė iš tų ryšių. O Lietuvoje įvykiai klostėsi visai kitaip. Čia kolaborantai buvo gerbiami ir naudojosi privilegijomis beveik pusę amžiaus. Dauguma jų jau iškeliavę į nebūtį. Kai kurie, esantys pakeliui į amžinybę, dar atvelkami į teismą. Kiti prasigėrė ir išėjo savo noru su kilpa ant kaklo, daug ir tokių, kuriuos išlydėjo pagarbiai. Po A. Sniečkaus mirties 1974 metais daugelis moterėlių net ašaras braukė. Paradoksas, tačiau kai kurie buvę kolaborantai ir nepriklausomoje Lietuvoje užėmė, o kai kas vis dar užima aukštas pareigas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.