Kai pirmasis pasaulyje kosmonautas J.Gagarinas išlipo iš lėktuvo ir peržygiavęs raudonuoju kilimu raportavo SSRS vyriausybės nariams, kad užduotis įvykdyta ir visos kosminio laivo sistemos dirbo tiksliai ir be priekaištų, sakė neteisybę. Iš tikro buvo 12 sutrikimų, kurie galėjo kainuoti jam gyvybę.
Jau pačioje pradžioje, kai 2 val. prieš startą, J.Gagarinas įsirangė į kosminio laivo „Vostok“ kapsulę, sugedo uždaromojo liuko signalizaciją.
Tai patvirtina ištrauka iš išslaptintos pokalbių stenogramos tarp konstruktoriaus Sergejaus Koroliovo komandiniame punkte ir J.Gagarino kosminiame laive:
<strong>Koroliovas:</strong> „Kedrai“, aš „Aušra-1“. Jurijau Aleksejevičiau, pas mus taip susiklostė, kad, uždarius liuką, vienas kontaktas nedega. Todėl mes greičiausiai liuką nuimsime, o po to vėl pastatysime. Kaip mane supratot?
<strong>Gagarinas:</strong> Supratau. Liukas atidarytas. Tikrinu signalizaciją.
Esant tokiam sutrikimui, grėsė nukelti starto laiką, bet mechanikai pademonstravo virtuoziškus sugebėjimus, kuriems pavydėtų šiuolaikinis „Formulės-1“ aptarnaujantis personalas: per kelias minutes atsuko 30 veržlių, pataisė liuko daviklį ir vėl uždarė.
Raketa nešėja turėjo pakelti palydovą į 180 km aukštį, todėl specialistai apskaičiavo, kad jei „Vostok“ leidžiantis neįsijungtų pagrindinė stabdymo sistemą (dubliuojančios nebuvo), aparatas su žmogumi dėl trinties į retus atmosferos sluoksnius savaime nukristų į Žemę po 10 parų.
Todėl kosmonautas buvo aprūpintas deguonimi, vandeniu ir maistu 10-čiai parų. Tačiau raketa nešėja dirbo ilgiau ir palydovas nuo jos atsiskyrė ne 180 km, o 300 km aukštyje. Tada nusileidimo aparatas savaime nusileistų tik po 20–30 parų, o tai grėsė, kad kosmonautas žūtų. Ačiū Dievui, stabdymo variklis 40 sekundžių dirbo be priekaištų.
Prieš pradedant leistis nuo nusileidimo aparato (2,4 t) turėjo atsijungti instrumentinis modulis (2,3 t), tačiau iki galo tai neįvyko ir prasidėjo sukimo momentas. J.Gagariną suko lyg skalbiamąja mašinoje, jo kūnas patyrė net 12 kartų perkrovą (kai nusileido, liudytojai tvirtino, jog veidas nuo patirtų perkrovų buvo taip ištinęs, kad, rodės, jei prisiliesi – ištikš kraujas).
Tankesniuose atmosferos sluoksniuose jungiamieji kabeliai nudegė ir instrumentinis modulis galutinai atsiskyrė.
Kai nusileidimo modulis paniro į atmosferą ir J.Gagarinas per iliuminatorių matė plazmos čiurkšles (tuo metu išorėje temperatūra siekė 3–5 tūkst. laipsnių C) ir girdėjo kabinos braškėjimą, jį krėtė šiurpas.
Likus iki Žemės 7000 m, iššovė katapulta, kosmonautas su krėslu atsiskyrė nuo kapsulės ir leidosi su stabdomuojuu parašiutu. Kai liko 4000 m, atsilaisvino nuo krėslo ir išsiskleidė pagrindinis parašiutas.
Apskridęs vieną kartą aplink Žemę per 106 minutes (ne 108 min.), nusileido Saratovo rajone šalia Engelso miesto, prie Smelovkos kaimo, visai netoli Volgos upės (planuota maždaug 600 km į pietus nuo Stalingrado (Volgogrado) r.). Įamžinant šią vietą pastatytas paminklas.
Kapsulė nusileido maždaug už 3 km (sovietai ilgą laiką tai slėpė, sakydami, kad kosmonautas nusileido kartu kapsule).
Pagal instrukciją J.Gagarinas su visa ekipuote turėjo laukti, kol jį suras paieškos grupė, bet buvo sugedusi išorės oro tiekimo įranga, todėl nusiėmė hermetišką šalmą, pakišo po pažastimi ir nuėjo ieškoti žmonių.
J.Gagarino pirmi sutikti žmonės buvo 5 metų mergaitė ir jos močiutė, sodinusios bulves. Dabar mergaitė, tapusi solidi 65 metų moteris, pasakojo: „Apsidairiau ir pamačiau į mus einantį žmogų oranžiniu kombinezonu. Senelė išsigando, paėmė mane už rankos ir norėjo bėgti į namus.
Pasigirdo balsas: „Mamule, sustokit, aš savas!“ Tada močiutei pasakiau: „Sustok, juk kalba rusiškai!“ Labiausiai man įsiminė jo šypsena ir balsas.
Močiutė jo paklausė: „Tu iš kur ir kaip čia pakliuvai?“ Jis atsakė: „Aš iš laivo“.
Tada močiutė tarė: „Taigi čia vandens nėra?“ (Volga tekėjo už 5 km). Jis ištarė: „Aš iš dangaus!“
Mechanizatoriai, kurie arė žemę, pastebėjo du besileidžiančius parašiutus. Po vienu kabojo žmogus, o po kitu „didelis katilas“. Pamanė, kad leidžiasi dar vienas šnipas (prieš metus virš Sverdlovsko srities buvo numuštas JAV žvalgybinis lėktuvas U-2, kurį pilotavo Francisas Powersas), tačiau greitai suvokė, kad tai per radiją praneštas iš kosmoso sugrįžęs žmogus.
Netoli buvo karinis dalinys, kuris irgi pastebėjo besileidžiančius du parašiutus.
Tuo metu Gžato mieste (dabar Gagarinas) pas J.Gagarino motina atėjo vyriausiojo sūnaus žmona ir verkdama paprašė, kad įjungtų radiją, nes šneka apie Jurijų. Motina pagalvojo, kad Jura su lėktuvų užsimušė, bet kai sužinojo, kad jis kosmose, ir ji kartu pradėjo verkti.
Nusileidusį J.Gagariną po kelių valandų nuskraidino į Kuibyševa (Samara). Viloje, kurioje jis ilsėjosi, buvo griežta KGB darbuotojų apsauga, net konstruktoriaus S.Koroliovo nenorėjo įleisti.
Apsauga naudojosi pirmumo teisėmis ir nepraleisdavo progos J.Gagarino paprašyti autografo. Eilinį kartą jis ruošėsi pasirašyti, kai nuo rašiklio ant biliardo stalo užštiško keli rašalo lašai. Ilgainiui dėmės „išliekamoji vertė“ vis didėjo!
„Vostok“ vyriausiojo konstruktoriaus S.Koroliovo anūkas pasakojo, kad jo senelis iš pradžių buvo raketų mokslinio tyrimo instituto, kurį kuravo maršalas Michailas Tuchačevskis, direktorius pavaduotojas. Jis seniai suprato raketų svarbą, o maršalas Semionas Budionas pirmumą teikė kavalerijai. Tarp jų vyko kova.
S.Koroliovas buvo aikštingo charakterio, todėl buvo pažemintas pareigose ir tapo skyriaus vadovu. Paradoksas, bet tai jam išgelbėjo gyvybę - nesušaudė, 1938 m. „tik“ areštavo ir po ilgos kelionės gyvuliniuose vagonuose jis atsidūrė Kolymos aukso kasyklose, tapo areštantu Nr. 1442. Jį kamavo skorbutas, iškrito visi dantys, nuo išsekimo merdėjo.
Nuo neišvengiamos mirties jį išgelbėjo M.Usačiovas. Jis buvo aviacijos gamyklos, pagaminusios lėktuvą I-180, kurį bandydamas užsimušė Valerijus Čkalovas, direktorius, todėl atsidūrė lageryje.
M.Usačiovas pažinojo S.Koroliovą ir privertė visus kriminalinius kalinius atiduoti jam maisto davinį. Po to raketų konstruktorius M.Usačiovui visą gyvenimą buvo dėkingas.
Kai visuotinių represijų metu valdžia pajuto, kad sovietų aviacija nesusitvarko, surado aviakonstruktorių Andrejų Tupolevą ir liepė suburti aviacijos specialistus. Tada jis ir prisiminė S.Koroliovą. Paskutinius 6 metus iki 1945 m. jis dirbo šaraškėje (šaraškė – tai kalėjimo tipo NKVD priklausiusi mokslinė įstaiga, konstravimo biuras ar gamykla, naudota kariniais tikslais) pas lėktuvų konstruktorių A.Tupolevą, kuris irgi buvo kalinys.
Nobelio premijos komitetas du kartus kreipėsi į SSRS norėdami raketų konstruktoriui S.Koroliovui už pirmąjį pasaulyje palydovą ir pirmąjį žmogaus skrydį į kosmosą suteikti Nobelio premijas, bet Nikita Chruščiovas nenorėjo jo išslaptinti ir sakė, kad tai visos sovietų liaudies laimėjimas. S.Koroliovas savo memuaruose rašė, kad dėl to labai išgyveno.
Iš pradžių visi suko galvą, kokios specialybės žmogus turi skristi į kosmosą. Vieni manė, kad tai turi būti kosminės medicinos specialistas, kiti – kad povandenininkas ir t.t. Vis dėlto S.Koroliovas nusprendė, kad tai turi būti jaunas karinis lakūnas, skraidantis naikintuvais.
1959–1960 m. Sovietų Sąjungoje ypač kruopštų medicininį patikrinimą perėjo 3461 kariškiai. Norintieji patekti į pirmą kosmonautų būrį privalėjo būti idealios sveikatos ir atitikti tokius reikalavimus: amžius iki 35 metų, ūgis ne daugiau nei 170 cm (J.Gagarinas buvo 157 cm ūgio), svoris iki 70–72 kg.
Taip 1960 m. Sovietų Sąjungoje buvo suformuotas 20-ies būsimųjų kosmonautų grupės branduolys. (Iki šiol neaišku, kaip J.Gagarinui pavyko pakliūti į superslaptą kosmonautų rengimo būrį. Reikėjo užpildyti begalę anketų, tarp jų – ir ar teko karo metu gyventi okupuotoje teritorijoje. Gagarinų šeima okupacijoje gyveno beveik 2 metus. Jo biografiją „teršė“ ir tai, kad Jurijaus vyresnieji brolis ir sesuo buvo vokiečių išvežti dirbti į Vokietiją.)
Kosmonautas Viktoras Gorbatko pasakojo, kad medicininiai patikrinimai buvo ne tik sunkūs, bet ir žiaurūs. Pavyzdžiui, trofėjinėje centrifugoje sukdavo tol, kol žmogaus kūną perkrova slėgdavo net 12,1 karto! Rodėsi, kad uždusi arba girgždanti centrifugą nutrūks.
Amerika lipo ant kulnų, todėl norėdami pagreitinti kosmonautų paruošimą rugpjūčio mėnesį pirmiems skrydžiams pasirinko 6 žmones: J.Gagariną, Germaną Titovą, Grigorijų Neliubovą, Andrianą Nikolajevą, Pavelą Popovičių ir Valerijų Bykovskį.
Konstruktorius Borisas Čertokas pasakojo, kai būsimi kosmonautai gamykloje buvo supažindinami su kosminiu laivu „Vostok“, vienintelis J.Gagarinas, prieš lipdamas į jo vidų, nusiavė batus.
1961 m. kovo mėnesį, t. y. likus iki starto mėnesiui, išskyrė tris: J.Gagariną, G.Titovą ir G.Neliubovą. Kas iš jų pirmas skris į kosmosą, yra daug versijų. S.Koroliovas neva simpatizavo J.Gagarinui, bet SSRS Komunistų partijos generaliniam sekretoriui reikėjo pateikti dvi kandidatūras, todėl pateikė ir G.Titovo.
N.Chruščiovas iš karto susidomėjo, kodėl Titovo vardas Germanas? Nors aiškino, kad tėvai, kurie buvo padagogai, suteikė vardą pagal Puškino apsakymą „Pikų dama“, kurioje pagrindinis herojus yra Germanas, jam neįtiko.
Kosmonautų biografas A.Čerkasovas įsitikinęs, kad G.Titovas dar ir todėl negalėjo būti pirmas, kad, kitaip nei J.Gagarinas, nebuvo Komunistų partijos narys (N.Chruščiovas G.Titovą priėmė į partija, kai jis buvo kosmose).
Kiti teigia, kad daug šansų turėjo ir G.Neliubovas (nesulaukęs savo eilės skristi, 1963 m. pažeidė discipliną ir buvo išmestas iš kosmonautų būrio. Po kelerių metų negalėdamas susitaikyti su lemtimi palindo po traukiniu).
1961 metų balandžio 8 dieną, kai liko keturios dienos iki skrydžio, oficialiai buvo patvirtinta J.Gagarino kandidatūra. Ne paslaptis, kad sovietų valdžiai reikėjo kosmonauto, kuris po skrydžio tinkamai propaguotų SSRS santvarkos privalumus. Sakoma, kad komisija galutinį sprendimą priėmė ant Syrdarjos upės kranto – ir dabar ten stūkso įžymioji pavėsinė.
Kosminių laivų konstruktorius B.Čertokas sakė: „Jeigu dabar į bandymų poligoną atvežtų erdvėlaivį „Vostok“ ir šių dienų konstruktoriai jį apžiūrėtų, nė vienas jų tikrai nebalsuotų už tokio nepatikimo kosminio laivo skrydį su žmogumi. Tik daug metų padirbėjęs šioje srityje supratau, kaip daug mes rizikavome.“
Kosmonautas V.Gorbatko tvirtino, kad tikimybė, jog skrydis sėkmingai pasibaigs, nesudarė nė 60 proc.
Prieš pat startą buvo nustatyta, kad J.Gagarino svoris viršija 13 kg (net norėta pakeisti G.Titovu, kuris svėrė 3 kg mažiau). Specialistai, norėdami sumažinti kosminio aparato svorį, per naktį pašalino „nebūtiną“ įrangą. Amerika apie skrydį sužinojo 25 min. po starto, t. y. anksčiau nei TASS pranešė!
Visiems žinomi „dokumentinio“ filmo kadrai, kaip J.Gagarinas autobusu su palyda važiuoja prie raketos, išlipęs iš autobuso ir su visais atsisveikinęs pakyla liftu į kosminį laivą.
S.Koroliovas komandiniame punkte per radiją jam palinki laimingos kelionės ir raketa pakyla. Visa tai nufilmuota atbuline data, t. y. dar kartą suvaidinta po skrydžio!
Raketos pakilimas sumontuotas iš atskirų dalių: danguje tolsta ne „Vostok“, o R5 (pirma sovietų atominė raketa). Tikrą skridimo eigą žinojo tik tie, kurie ruošė kosminį skrydį, ir SSRS vadovybė.
Sovietų Sąjungos lyderio N.Chruščiovo sūnus Sergejus Chruščiovas, buvęs sovietų raketų mokslininkas, 1991 m. persikėlęs gyventi į JAV (2020 m. nusišovė), sakė, kad liaudžiai viską pranešdavo atbuline data.
Jis pasakojo: „J.Gagarino kosminio skrydžio metu N.Chruščiovas buvo valstybinėje viloje Picundoje ir ruošė pranešimą būsimam komunistų partijos suvažiavimui. Tačiau jam nesisekė, nervinosi, laukė žinių iš Baikonuro. Pagaliau suskambo telefonas, kitame laido gale pasigirdo S.Koroliovo balsas, kuris informavo, kad raketa „Vostok“ paleista ir maždaug po 1,5 val. turėtų būti žemėje.
Kai S.Koroliovas antrą kartą paskambino ir pasakė, kad kosminis aparatas jau leidžiasi, N.Chruščiovas paklausė: „Sakykit, ar jis ten gyvas?“ S.Koroliovas atsakė: „Iš kur mes žinome, ar jis gyvas, ar negyvas, kai nusileis, tada pamatysime.“
N.Chruščiovo sūnus tęsė: „SSRS gynybos ministras maršalas Rodionas Malinovskis, J.Gagarinui sėkmingai sugrįžus į Žemę, norėjo suteikti jam kapitono laipsnį (išskrisdamas jis turėjo vyr.leitenanto laipsnį), bet N.Chruščiovas jam pasakė, kad nebūtų toks šykštus ir „duotų“ majoro laipsnį. Taip J.Gagarinas, nepabuvęs kapitonu, iš karto peršoko į majoro laipsnį.
Nors kiti šaltiniai tvirtina, kad prieš startą jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, o nusileidęs buvo jau majoras.
Maskva iš pradžių neplanavo rengti iškilmingo J.Gagarino sutikimo, bet paskutiniu momentu, kai jis buvo dar kosmose, N.Chruščiovas apsisprendė. Sutikimas buvo numatytas balandžio 14 d., t. y. praėjus dviem dienom po skridimo.
Iš Kuibyševo (Samaros) J.Gagariną atskraidino lėktuvu IL-18, kurį pasitiko 7 naikintuvai MIG-15. Jie apsuko garbės ratą virš Maskvos ir lėktuvas su kosmonautu nutūpė Vnukovo oro uoste.
Išlipęs majoras J.Gagarinas raportavo SSRS vyriausybės nariams, kad užduotis įvykdyta. Paskui su žmona ir N.Chruščiovu (kuris iš pradžių „kuklinosi“ važiuoti kartu su J.Gagarinu) iškilminga kolona, kurią sudarė daugiau nei 30 automobilių ir kurios priekyje važiavo 18 motociklininkų, riedėjo Maskvos gatvėmis iki Kremliaus.
Kai 1964 m. N.Chruščiovas buvo nušalintas nuo valdžios ir sėdėjo namų arešte, labai troško, kad jį aplankytų J.Gagarinas, bet KGB neleido.
J.Gagarino bohemiškas gyvenimas truko 7 metus. Jis su oficialiais vizitais aplankė daugiau kaip 30 šalių, jo žavinga šypsena pavergė visą pasaulį, jis tapo moterų numylėtiniu.
Vienas knygos „Žvaigždžių žmogus“ autorius Jamie Doranas rašė: „J.Gagarinas nebuvo antžmogis; jis buvo mirtingas ir ydingas, kaip ir visi kiti; vis dėlto jis nusipelno savo statuso istorijoje; ne tik dėl to, kad buvo pirmasis kosmose, bet ir dėl to, kad savo gyvenimą gyveno drąsiai ir garbinga.“
P.S. 1968 m. kovo 27 d. J.Gagarino (34 metai) žuvimas su treniruočių naikintuvu MIG-15 UT apipintas legendomis.