J. Winglapas – iš Klaipėdos krašto kilusio Eriko Pempės slapyvardis. Knygoje jis trečiuoju asmeniu, Egono Zylės vardu, pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje svarbūs politiniai įvykiai susipina su paprasto jaunuolio išgyvenimais, tapatybės paieškomis, siekiu atrasti vietą etninių ir kultūrinių prieštaravimų draskomame pasaulyje, ne visada svetingame „pašaliečiui“.
Gimęs Pagėgiuose gyvenančių lietuvių kilmės šeimoje, bet auklėtas vokiečiu, 1923 m., kai Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai, autorius atsiduria tautinės tapatybės paieškų kryžkelėje ir turi pasirinkti: vokietis jis ar lietuvis?
Pasirinkęs lojalumą Klaipėdos kraštą pradėjusiai valdyti Lietuvai, pripažinęs pirminį tėviškės ir savo paties kilmės lietuviškumą, atsispindintį lietuviškuose vietovardžiuose ir gyventojų pavardėse, tuo pat metu autorius nesirengia visiškai išsižadėti vokiečių kultūros įtakotos mažlietuviškos savimonės, todėl susiduria su rimtais iššūkiais. Jis tarsi tampa svetimas tarp savų, savotiška „balta“ varna ir Mažosios Lietuvos vokiečių, ir didlietuvių visuomenėse.
Po to, kai pagrindinis knygos herojus pasirinko mokslus Klaipėdos lietuviškoje švietimo įstaigoje, vietos vokiečiai pradėjo jo šalintis ir laikyti vos ne Vokietijos išdaviku, o dalis lietuvių – lojalumo stokojančiu, keista tarme kalbančiu „memelenderiu“. Kiekviena pusė reikalavo ištikimybės įrodymų, ir tai nedviprasmiškai justi knygos herojų žodžiuose.
Vieni tvirtino, kad Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai – laikinas nesusipratimas, kuris netrukus būsiąs pašalintas, kiti, motyvuodami „kultūrine kova“, reikalavo galutinai nutraukti ryšius su vokiečiais, net jei jie buvo vaikystės bičiuliai. Kritikuodamas Vokietijoje kylantį nacizmą, autorius nesižavi ir lietuvių tautininkų partijos politika. Jo manymu, bet kuri valstybė neturėtų trukdyti žmogui rinktis. Jo devizas – „Gyvenk pats ir leisk gyventi kitam“.
Knygoje J. Winglapas (E. Pempė) vaizdingai aprašo savo virsmą, abejones dėl vienokių ar kitokių pasirinkimų, mokslus, darbą fizinės kultūros mokytoju, studijas Austrijoje ir Švedijoje, savo fizinio lavinimo paskirties vizijas. Įvykiai rutuliojasi sudėtingu Lietuvai laikotarpiu: tarpukaris, Hitlerio apsilankymas Klaipėdoje ir miesto atplėšimas 1939 m. kovą, 1940-ųjų sovietų okupacija.
1944 m. sovietams įsiveržus į Lietuvą, autoriui pavyksta su šeima pasitraukti į Vokietiją, o iš ten persikelti į JAV ir pradėti naują gyvenimą. Tik ten, naujuose namuose, kur niekam neįdomi tavo kilmė, autorius pagaliau pasijuto įveikęs tapatybės kryžkelę. Lrytas.lt skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
* * *
Egono gyvenimas Palangoje truko neilgai, bet šis laikotarpis buvo kupinas nenumatytų įvykių. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją ir pradėjo remti lenkus prie sienos. Sovietų Sąjunga įsiveržė į Lenkiją iš kitos pusės, nesutikusi jokio pasipriešinimo. Lenkijos kariuomenė pasidavė abiem agresoriams, išskyrus kelis karinius dalinius, perėjusius į Lietuvos teritoriją. Į pajūrį sunkvežimiais atvežta maždaug 1500 lenkų kariuomenės kareivių ir karininkų.
Egono dėmesį patraukė kariškių balsai autobusų stotyje. Lenkų kariuomenės kapitonas šaukė ant priešais jį stovinčio kareivio, kuris savo ruožtu šiurkščiai atsikirto. Egonas mokėjo šiek tiek lenkiškų keiksmų. Kareivis netgi spjovė į karininko pusę, bet kiti kariškiai juos išskyrė ir nuramino.
– Karininkas pareikalavo, kad kareivis neštų jo lagaminą, bet šis nesutiko, – paaiškino praeivis, šiek tiek mokėjęs lenkiškai.
Egonas nusišypsojo. Nuostabus nepaklusnumo įsakymui atvejis, o karininkas neturi ginklo, kad priverstų kareivį paklusti. Lenkų karius jis matė tą rudenį ir žiemą. Jie vaikštinėdavo atskiromis grupelėmis arba sėdėdavo kavinėse. Tarp vietos gyventojų sklandė gandai, kad lenkai turi daug valiutos. Lietuvoje du lenkiški zlotai keisti į vieną litą.
1940 m. pavasarį lenkų kariškių labai sumažėjo. Sklandė kalbos, kad vietos žvejai ilgomis žiemos naktimis plukdė juos į Švediją, iš kur lenkai keliavo į Didžiąją Britaniją.
Egonui sunkiai sekėsi įsivaizduoti tą dilemą, su kuria susiduria lenkų karys. Jis svarstė: „Tavo šalis perplėšta pusiau, o tu pats esi Vokietijos ir Sovietų Sąjungos agresijos auka. Prieglobstį radai mažoje, lygiai tiek pat pažeidžiamoje šalyje. Tu – Lenkijos pilietis valstybėje, kurioje Lenkijos įstatymai negalioja. Tas karys, atsisakęs nešti karininko lagaminą, buvo teisus. Vadovybės privilegijos išsisklaido tą pačią akimirką, kai tu netenki apsaugos, kurią tau užtikrina tavo valstybės suverenumas. Gali išsaugoti žmogaus, bet ne vado teises. Tavo statusas tampa kitoks. Tu tampi lygus tarp lygių.“
Ir vis dėlto Egonas jautė, kad tokie išvedžiojimai nėra visiškai teisingi. 1939 m. spalio 14 d. jis vaikščiojo jūros pakrante su buvusiu mokytoju ponu Baliu. Žemu, putliu vyruku, turinčiu gerą humoro jausmą ir aštrų protą. Saulei leidžiantis prie jų pribėgo vienas iš Egono mokinių, Klaipėdos krašto gyventojas.
– Pone Zyle, – sušuko jis uždusęs, – Lietuva ką tik atgavo Vilnių! Sovietų Sąjunga jį pasiūlė, ir mes priėmėm!
– Leisk suvirškinti naujieną, – tarė Balys. – Skamba per daug neįtikėtinai, kad būtų tiesa. Ką dar minėjo per radiją?
– Na... – tęsė mokinys, – Lietuvoje galės įsikurti sovietų kariuomenė...
Egonas žingsniavo toliau, net nepastebėdamas, kad mokinys kažkur dingo. Atsigręžęs pamatė, kad jis bėga į miesto pusę.
– Ar prisimeni Trojos arklį iš senovės Graikijos istorijos? Taigi, dabar turime tą arklį pas save. Dvidešimtajam amžiui pritaikyta forma. Vilnius yra arklys, o sovietai slepiasi tos dovanos viduje, – liūdnai konstatavo Balys.
Vilnius, kurio Lietuva reikalavo daugiau nei dvidešimt metų, buvo atiduotas be kovos su lenkais, pasiglemžusiais sostinę dar valstybei formuojantis.
Kitą dieną, sekmadienį, prie mažosios scenos sušauktas susirinkimas. Keli šimtai žmonių, tarp jų ir lenkų kareiviai, stovėjo tylėdami, kol meras ir mokyklos direktorius dr. Trukanas pasakojo apie vakarykščius įvykius, prašydami rimties ir susikaupimo. Į susirinkimą kviesti visi norintieji.
Egonas nustebo pamatęs ant pakylos lipantį mokytoją Carobijevą. Permirkęs prakaitu, bet kupinas pasididžiavimo jis prabilo:
– Mieli piliečiai, turėtume savęs paklausti: kas mums grąžino Vilnių? Atgavome miestą ne dėl savo pastangų, svajų ar reikalavimų. Tai padarė Sovietų Sąjunga! Ji kilniadvasiškai padovanojo mums senąją sostinę! Raudonarmiečiai atvyko į Lietuvą tam, kad apsaugotų mūsų tėvynę nuo Vokietijos, kuri atėmė iš mūsų Klaipėdą ir siekia užgrobti dar daugiau žemių. Tegyvuoja Raudonoji armija, mūsų saugotoja ir globėja!
Nesigirdėjo nei džiaugsmo šūksnių, nei apskritai jokios reakcijos. Kalbėtojas užsilipo dar aukščiau ir sušuko:
– Tegyvuoja Stalinas, mūsų saulė, mūsų tėvas ir mokytojas!
Ir iškėlė sugniaužtą kumštį. Kai kas pradėjo ploti, bet labai trumpai. Kiti klausytojai stovėjo tylėdami.
Egonas ėjo namo kartu su dviem savo mokiniais, atvykusiais iš Klaipėdos.
– Nežinojau, kad mūsų mokytojas Carobijevas – komunistas, – tarė vienas iš mokinių.
– Aš irgi nežinojau, – atsakė Egonas ir staiga nutilo, tarsi bandydamas rasti kokį paaiškinimą.
Carobijevas, kurį jis pažinojo pastaruosius dvejus metus, buvo gana nuovokus vyrukas. Lyg ir patikimas, atsidavęs Lietuvos pilietis. Bet kas jam nutiko po to, kai sužinojo apie Vilniaus grąžinimą? Ar jis tai su kuo nors aptarinėjo? Bet su kuo?
– Nepamirškite, kad Carobijevui jau per penkiasdešimt. Jis gimė ir užaugo Rusijoje dar gerokai prieš 1918-uosius, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Taip, Carobijevas yra Lietuvos pilietis, bet pirmiausia jis rusas. Pamenu savo mokslus Karo mokykloje. Gana daug mokytojų buvo vyresni nei vidutinio amžiaus, augę carinės Rusijos santvarkoje. Dėstydami karinius dalykus, jie neretai rėmėsi rusiška literatūra, rusiškais terminais, nors visi buvo lietuviai. Nepamirškime, bičiuliai, kad net mus, atvykusius iš Klaipėdos, smarkiai įtakoja vokiškumas. Mes lyg netikri lietuviai. Karo mokyklos kadetai mane vadindavo „memelenderiu“ ir kartais norėdavo įžeisti. Kartą vieną iš jų bloškiau ant žemės, o po to tris dienas iš eilės už bausmę po valandą stovėdavau vilkėdamas visą karinę aprangą su ekipuote. Taip, pažeidžiau drausmės statutą, bet bausmę priėmiau pakelta galva. Gana apie tai! Carobijevas paveiktas savo praeities, o Stalino garbei iškeltą kumštį galima paaiškinti tuo, kad Carobijevas yra ir bus komunistas visą likusį gyvenimą. Snaudžiantis komunistas, turintis Lietuvos pilietybę.
(...)
Pasiekęs gerų darbo rezultatų Egonas buvo perkeltas dirbti į Pasvalį Šiaurės Lietuvoje. Nė vieno Pasvalio vidurinės mokyklos mokytojo jis anksčiau nepažinojo, buvo nepažįstamasis tarp nepažįstamųjų. Nepritapo ir prie vietiniams įprastos rutinos. Sekmadieniais jis eidavo į katalikų bažnyčią, darbo dienomis – į mokyklą, o šeštadienius skyrė vienišiems pasivaikščiojimams.
Dukart priėmė pasiturinčio vietos ūkininko kvietimą pasisvečiuoti jo dideliuose ir šiltuose namuose. Daug naminio alaus ten buvo išgerta. Pagaliau Egonas suprato, kad už keisto ūkininko svetingumo slypėjo suktas planas. Ūkininkas norėjo jį supiršti su savo dukterimi.
Mokslo metams pasibaigus, Egonas svarstė, ką veikti vasarą. Į namus Vokietijoje grįžti negalėjo, nes, vokiečių akimis, buvo išdavikas. Neturėjo ir draugų, tik kelis pažįstamus.
Politinė padėtis buvo nerami. SSRS apkaltino Lietuvą kelių rusų kareivių pagrobimu ir įkalinimu, kad galėtų išgauti Raudonosios armijos paslaptis. Tačiau lietuviai buvo niekuo dėti. Po kelių savaičių pripažinta, kad tie kareiviai tiesiog girti dezertyravo.
1940 metų liepos 15 dienos, giedro ir šilto ketvirtadienio, prisiminimai Egoną kankino dar ilgai. Ši diena paveikė jo gyvenimą ir ateities pasirinkimą.
Žinia apie tai, kad gausūs Raudonosios armijos daliniai įžengė į Lietuvos teritoriją, sklido iš lūpų į lūpas. Vidurdienį pasigirdo tankų dundėjimas – jų važiavo daugiau nei du šimtai. Pirmieji dešimt tankų su uždarytais liukais įsuko į miesto aikštę. Kitų liukai buvo atidaryti, kareiviai sėdėjo ant bokštelių su užtaisytais kulkosvaidžiais. „Tai nėra taiki vilkstinė, – pagalvojo Egonas, – jiems įsakyta okupuoti.“
Keletas žmonių tylomis stoviniavo ant šaligatvio, pasiskirstę į mažas grupeles. Dar keli veidai žvilgčiojo pro užuolaidų plyšius.
(...)
Egonas išgyveno vidinę kovą. Kodėl mes, lietuviai, nesipriešiname? Prisiminė mokslus Karo mokykloje, kur paskaita po paskaitos jiems buvo kalama į galvą, kad netgi mažos tautos gali išmokti pasipriešinti. Puikus pavyzdys – Belgija Pirmojo pasaulinio karo metais. Dar gerokai prieš pradėdamas mokytis mokykloje girdėjo įvairiausių pamokymų: „Tas, kuris negina laisvės, nėra jos vertas.“
Tačiau ką gali padaryti tauta, kurios priešas skaičiumi gausesnis septyniasdešimt kartų: 200 milijonų sovietų prieš 3 milijonus lietuvių? Suomija, bandžiusi atsilaikyti 1939 metais, vos mirtinai nenukraujavo ir vis tiek buvo priversta atiduoti teritorijas, kurių norėjo Sovietų Sąjunga. Stalino paktas su Hitleriu užkirto kelią bet kokiai pagalbai suomiams iš Vokietijos pusės.
Egonas buvo visiškai atkirstas nuo pasaulio naujienų. Jis nustojo gauti žurnalus „The Swedish Weekly“ ir „English Monthly“, nors iš pašto negavo jokių pranešimų. Nutrūko bet koks kontaktas su Vakarais. Vis iš naujo skaitydavo senus numerius vien tam, kad nepamirštų anglų ir švedų kalbos.
1940 metų liepos pradžioje Egonas vėl persikraustė. Šįkart į Vilnių, didžiausią šalies miestą, dėstyti fizinio lavinimo 7-ojoje vidurinėje mokykloje.
