Tarptautinėje bendruomenėje jau pastebėto ir pripažinimo sulaukti spėjusio S.Loznicos filmo siužetas sukasi apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko lietuvių tauta. Vienam iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų – profesoriui Vytautui Landsbergiui – filme tenka pagrindinio įvykių pasakotojo vaidmuo.
Sausio 7-ąją filmas pristatytas žiniasklaidai, po peržiūros surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo S.Loznica ir V.Landsbergis. Vedėjas – žurnalistas Rimvydas Valatka. Apie ką joje buvo kalbėta?
„Pirmiausia labai džiaugiuosi, kad filmas pasiekė gimtąjį uostą. Sausio 10-ąją bus peržiūra kviestiniams svečiams, o nuo sausio 13-osios jis pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose ir, tikiuosi, jokios išorinės aplinkybės tam nesutrukdys.
Man pasisekė, kad pasitaikė proga 2005-aisiais atvykti į Vilnių ir ilgam čia įstrigti – kasmet Lietuvoje išbūnu po pusmetį, kuriu filmus. Taip prilipau prie šios vietos, kad nebegaliu atsitraukti. Šis filmas yra galimybė padėkoti Lietuvos žemei“, – prieš pradėdamas atsakinėti į klausimus įžangos žodį tarė S.Loznica.
– Filmo scenarijaus bendraautoris yra Vytautas V. Landsbergis, taip pat kino kūrėjas. Koks jo indėlis į scenarijų? Ar buvo tokių epizodų, kurių jo tėvas nenorėjo įtraukti į filmą arba prašė išbraukti?
S.Loznica. V.V.Landsbergis buvo scenarijaus bendraautoris ir kai kurios filmo idėjos yra jo pasiūlytos.
O mano santykio su vyresniuoju V.Landsbergiu pagrindas, sudaręs galimybę bendrauti ir imti interviu, – draugystė ir savitarpio pasitikėjimas. Visada parodydavau jam sumontuotą medžiagą, man buvo svarbu žinoti profesoriaus nuomonę, bet aš visuomet vadovaujuosi savo nuomone, klausausi vidinio balso.
– Kas paskatino jus kurti šį filmą, kokia jo priešistorė?
– Paskatino tėtis ir mama. Paaiškėjo, kad mano senelės pavardė lietuviška. Sovietų Sąjungoje nebuvo priimta kalbėti apie savo genealogiją. Taigi tam tikra prasme šis filmas man yra ir savęs pažinimas, nors ir intuityvus.
O jeigu taip giliai nesikapsytume, su V.Landsbergiu susipažinome prieš penkerius metus po vieno mano filmo peržiūros. Kartkartėmis susitikdavome ir trys keturios valandos pralėkdavo akimirksniu. Tikiuosi, kad ir žiūrint šį filmą keturios valandos prabėgs taip pat nepastebimai.
Kartą savęs paklausiau: kodėl niekas nekuria filmo apie sudėtingą Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos procesą? O po kiek laiko pamaniau: jeigu niekas nesiima, galiu tai padaryti aš.
Buvo 2020-ųjų kovas ir, kaip visi puikiai prisimename, tuomet prasidėjo pandeminė karštligė. Mano vaidybinis filmas buvo atidėtas, ir ačiū Dievui.
Griebiausi naujos medžiagos, iškart pradėjau dirbti, o filmo finansavimu ėmiau rūpintis jau vėliau. Dėkoju prodiuserei Uljanai Kim, kuri iškart pritarė filmo idėjai, po to ją palaimino ir Lietuvos kino centras. Taip šia idėja užsidegė visi.
Iš pradžių sukūrėme 5,5 valandos trukmės filmą. Ir kaip buvo skaudu karpyti tas 1,5 valandos! Manau, kad prie šios temos dar grįšiu kokia nors kita forma, nes medžiagos daug ir ji labai įdomi.
– Kaip matėme iš filmo, Atgimimo, Sąjūdžio laikų medžiaga yra įvairiose laimenose: vieni epizodai užfiksuoti kino juostoje, kiti – vaizdajuostėse, treti – fotonuotraukose, dalis laikoma valstybiniuose, dalis – privačiuose archyvuose. Kaip jums pavyko ją surankioti?
– Viskas labai paprasta – suburi bendraminčių grupę ir ieškome visko, ką galima rasti. O toliau jautiesi kaip detektyvas – aptinki pėdsaką, renki po kruopelę, o kartais randi net visą lobį.
Pradėjome darbą 2020-ųjų balandį, o baigėme 2021-ųjų rugpjūtį. Visą tą laiką keletas žmonių ieškojo medžiagos.
Neįkainojamą archyvą turi Leonas Glinskis, kuris filmavo, ko gero, visus Sąjūdžio, Aukščiausiosios Tarybos įvykius, – šį archyvą būtina suskaitmeninti ir saugoti, nes tas turtas priklauso visiems.
– Filmas trunka keturias valandas, o kiek valandų jums prireikė, kad peržiūrėtumėte visą medžiagą ir iš jos atrinktumėte tai, ką norite parodyti žiūrovams? Ar toje gausybėje pavyko aptikti lobį?
– Filmo montuotojas Danielius Kokanauskis sakė, kad apie tūkstantį valandų. Turbūt taip ir yra, tačiau mums nepakanka vien peržiūrėti, kai kuriuos epizodus žiūrime po kelis kartus, taigi sugaišome tikrai daugiau nei tūkstantį valandų.
O lobis – pavyzdžiui, epizodas su Afganistane kariavusiais Lietuvos gyventojais (vadinamieji „afganistaniečiai“ prie Aukščiausiosios Tarybos pastato atneša ir sumeta medalius, kitus apdovanojimus, sovietinius karinius bilietus. – Red.).
– Ar filmas bus įvykis pasaulyje? – toks klausimas buvo adresuotas filmo pasakotojui, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui V.Landsbergiui.
V.Landbergis. Pasaulyje, kuris dabar patekęs į tokią beprotišką situaciją? Kuo daugiau žmonių pamatys šį filmą, tuo daugiau supras, kad yra kitokio pasaulio galimybė. Tam gal ir pagelbės šis filmas.
Filme ir Lieruva parodyta tokia, kokią dabar sunku net įsivaizduoti. Pagrindinis klausimas, o kur ta Lietuva šiandien? Ar ji buvo apskritai? Nes tais metais buvo nepaprasta Lietuva.
Kartu tai reiškia, kad žmonės gali būti kitokie. Tai gal ir pasaulis gali būti kitoks? Gal dar ne viskas eina velniop?
S.Loznica. Netrukus filmas bus rodomas daugybėje labai svarbių festivalių. Naujausias prašymas – parodyti filmą Honkongo kino festivalio programoje „Meistrai“.
O apskritai filmo rodymo geografija – visas pasaulis: Australija, Prancūzija, Vokietija, JAV, Kanada ir t.t.
– O Rusija?
S.Loznica. Jiems būtų svarbu jį pamatyti. Kol kas Rusijoje neparodė tik dviejų mano filmų – „Maidanas“ ir „Donbasas“. Ir suprantama, kodėl.
O pirmoji šalis, kurioje filmas bus rodomas kino teatruose, – Japonija.
– Profesoriau, net neabejoju, kad jūs ne kartą šią istoriją estate pasakojęs, apmąstęs, aprašęs. Ar pokalbis su ukrainiečių režisieriumi, žmogumi iš šalies, jums pačiam apie šią istoriją atskleidė ką nors nauja?
V.Landsbergis. Kadangi mane pakvietė būti tam tikru dalyviu, pasakotoju, pasidarė svarbu. S.Loznica man parodė daugybę dalykų, kurių nebuvau matęs, – juk negali visko matyti.
Pasakojau tai, ką atsimenu, ką mačiau, kas liko atmintyje, kas dar ateina į galvą. O ateina visą laiką, nes tai, kas tuo metu vyko, yra dalis begalinės istorijos.
Man šis filmas svarbus ir dėl savo turinio, ne tik todėl, kad mane pakvietė suvaidinti pasakotoją. Tik filmas neturėtų nieko klaidinti – nei jo pavadinimas, nei tas faktas, kad pasitelktas vienas liudytojas.
Tai nėra filmas apie Landsbergį, kaip kai kas bando interpretuoti. Tai filmas apie Lietuvą ir apskritai apie žmones, apie tai, kokie gali būti žmonės, nors kasdien tokie nebūna. O tuomet buvo ypatingas metas, ypatinga dvasia, kažkokia Apvaizdos šviesa ir žmonės buvo kitokie negu šiandien.
– Filme galima matyti ne vieną pasakojimą – Sąjūdis, jūs, Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas, galbūt šiek tiek besiskiriantis nuo to, koks piešiamas Vakaruose. Kiek, jūsų nuomone, svarbi M.Gorbačiovo dekonstrukcija būtent per šį filmą?
– Jau girdėjau užsienio komentatorių įvairių minčių, pavyzdžiui, po peržiūros Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje. M.Gorbačiovas tame filme labai svarbus, nes jis yra kaip mitologinė asmenybė.
Šis filmas, kaip daug kam atrodo, neatitinka mitologijos, jis griauna mitologiją. Bet jei filmas kalba tiesą, tai yra pozityvioji jo funkcija. Jis kalba apie tikrą istoriją, apie tikrus įvykius, apie tikrus žmones ir apie tikrą Gorbačiovą.
Pateko žmogus į istorijos mėsmalę ir, kaip matome iš įvykių, kurį laiką jam sekėsi tas vaidmuo, kuriam buvo parinktas, – su Vakarų pagalba ištraukti iš balos bankrutuojančią Sovietų Sąjungą. Įtikinti Vakarų turtuolius, kad Sovietų Sąjunga gali būti kitokia ir kad verta investuoti į ją ir į Gorbačiovą, nes kaip nors ji savaime pasikeis į gera.
Tai buvo iliuzija ir dabar matome, kad daug iliuzijų išmestos į pamazgų duobę, bet tada sovietinė partinė kagėbinė vadovybė norėjo sužaisti žaidimą ir panaudojo simpatišką, greitos orientacijos Gorbačiovą taip, kaip jiems tada atrodė.
Šis filmas jį rodo šiek tiek kitaip, rodo tiesiog iš arti, apnuogintai. Nuo kameros niekas negali pasislėpti.
– Filme užfiksuota, kaip Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas sako: reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės (pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė. – Red.). Ar šiandien Lietuvoje yra veikėjų, kuriems tiktų šis posakis?
– Fronto linija eina per žmonių sąmonę. Visuomenėje – taip pat. Visuomenėje atsiranda ir yra norinčiųjų sulošti savo maža korta dideliuose įvykiuose.
Jeigu šiandien pas mus atvažiuotų tankai ir norėtų atkurti sovietinę santvarką, įtraukti Lietuvą į kokią nors Putino Sąjungą, manau, galėtų būti įdomių reiškinių.
Ir šiaip konfliktinėse situacijose žmonės apsinuogina, pasirodo, kas yra kas iš tikrųjų. Matome ir iš šių dienų Lietuvos konfliktų, kurie galėtų būti suprantami paprastai, o iš jų daromi burbulai, scenos, spektakliai ir daugybė žmonių žaidžia savo žaidimus ne tiek galvodami apie šalies likimą, o daug daugiau apie savo vietą, interesą.
Tai baisus klausimas, kuris lydėjo visą mūsų istoriją, taip pat ir išsivadavimo istoriją: „O kas man iš to?“ Čia yra pragaro duobė.
S.Loznica. Politikas, kuris kalbėjo, kad reikia saugotis ne tankų, o vidaus priešų, – A.Terleckas. Bendravau su daugeliu žmonių, prisimenačių A.Terlecką iš anų laikų. Dėl tuomečių savo kalbų jis kai kam atrodė tarsi pamišėlis, keistuolis, marginalas. O iš tiesų tai žmogus, gebantis pasakyti tiesą. Dabar, iš laiko atstumo, tie dalykai aiškiai matyti.
Ir dar įdomus dalykas: Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, kalba Landsbergis (Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. – Red.), po to kalba Brazauskas, Terleckas... Tai visiškai skirtingi pasisakymai, vienas kitam prieštaraujantys, bet visiems kalbėtojams vienodai ploja. Nesuprantu, kas vyksta, kažkokia euforija!
Suvažiavimas nufilmuotas visas, bet aš išrinkau tai, kas išryškina konfliktą, bet tuo metu to konflikto ten esantys žmonės tarsi ir nematė. Bet jūs, profesoriau, gal matėte?
V.Landsbergis. S.Loznica atkreipė dėmesį į labai įdomų aspektą: vienu metu koegzistuoja vienas kitam visiškai prieštaraujantys požiūriai, bet jie telpa į bendrą paveikslą. Paveikslas labai turtingas, visa apimantis.
Man reikėjo kaip nors išlaikyti liniją, kad Sąjūdis nesubyrėtų, kad suvažiavimas nesubyrėtų, kad būtų galima eiti toliau, kviečiant bendradarbiauti ir komunistus, ir tuos, kurie tikėjosi, jog bet kuriuo atveju jie ir toliau turi būti valdžioje.
Man teko suktis viso virdulio viduryje ir rasti išeitį, kad nesugriūtų ir nebūtų prarasta pagrindinė idėja ir pagrindinis tikslas.
