Verta ir būtina, kad atkurtas statinys vėl skleistų gerą žinią apie Lietuvą – jūrinę valstybę prie Baltijos.
Kelrodžiai virto griuvėsiais
Palangoje gyvenančio farologo (švyturių tyrinėtojo) A.Jurkšto žvilgsnis į šiaurinį molą nukrypo po to, kai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (KVJU) ėmėsi įgyvendinti ambicingą „amžiaus projektą“ – rekonstruoti senuosius laivų įplauką juosiančius bangolaužius. Statybų vertė – 49 milijonai eurų.
„Tai puiki proga atlyginti skriaudą – karo pabaigoje sprukdama nuo raudonarmiečių vokiečių kariuomenė susprogdino Klaipėdos ir visos Lietuvos jūrų simbolį – Baltąjį švyturį. Tąkart griuvėsiais virto ir pagrindinis kelrodis laivams - Melnragėje stovėjęs Klaipėdos-Mėmelio švyturys“, – tvirtino A.Jurkštas.
Didysis švyturys Melnragėje po karo buvo atstatytas. Ant šiaurinio molo, Baltojo švyturio vietoje, iškilo tik neišvaizdus metalinių konstrukcijų bokštas, tarnaujantis kaip švytintis navigacinis ženklas.
Baltasis švyturys buvo žmonių mylimas ir lankomas, itin reikšmingas tarpukario Klaipėdos simbolis. Po pasaulį pasklido tūkstančiai atvirukų, nuotraukų, kuriose užfiksuotas šis marinistinės kultūros paveldo objektas. Anais laikais prie jo pageidavo nusifotografuoti kiekvienas uostamiesčio svečias.
Sovietmečiu šiaurinis molas apmirė – netyčia ant jo užsikabaroję smalsuoliai kaip mat patekdavo į kariškių rankas – išpirkdavo kaltę skųsdami bulves Girulių pasienio užkardoje. Ne tik bangolaužiai, navigacijos ženklai, bet ir visas Lietuvos pajūris tada buvo paverstas griežto režimo apsaugos zona.
Šiaurinis uosto molas atgijo
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šiaurinis molas vėl atgijo. KVJU direkcijos lėšomis čia įrengti metaliniai turėklai, promenada vaikštinėjantys poilsiautojai gali grožėtis pro šalį plaukiančiais laivais, palydėti jūron smingančią saulę. Draudžiama laipioti tik molo pakraščiuose suverstais akmenimis.
Klaipėdiečiams šiaurinis molas – kaip palangiškiams tiltas į jūrą. Čia vyksta įvairūs kultūros renginiai, pristatomos net mados. Prieš kelerius metus senąjį bangolaužį papuošė nuotaikinga menininkų Svajūno Jurkaus ir Sergejaus Plotnikovo skulptūrinė kompozicija „Pasivaikščiojimas su žuvimi“.
Tiesa, promenados pabaigoje poilsiautojų laukia nusivylimas – ten jie pamato didžiulius, netvarkingai suverstus betono luitus, akis bado tvora atribotas metalinių konstrukcijų bokštas, kurį vėliau pakeitė naujas navigacinis ženklas.
Gal tik vyresni žmonės prisimena šioje vietoje kažkada stovėjusį gražuolį Baltąjį švyturį, išlikusį senose fotografijose ir atvirukuose. Šis statinys dar įamžintas tarpukariu išleistuose lietuviškuose pašto ženkluose, kurie buvo skirti Klaipėdos krašto prijungimui prie Didžiosios Lietuvos pažymėti.
Tikisi prezidentūros paramos
Baltasis švyturys pavaizduotas ir Mėmelio notgelduose – laikinuose sunkmečio piniguose, kurie po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte buvo paleisti į apyvartą didžiuliais kiekiais. Šiais beverčiais banknotais Mažosios Lietuvos gyventojai vėliau klijuodavo savo būstų sienas.
Baltąjį švyturį prisiminė ir naujų lietuviškų pinigų kūrėjai – dailininkas Rytis Valantinas jo atvaizdą pasirinko 200 litų kupiūros reversui. Averse – Mažosios Lietuvos švietėjas, rašytojas ir filosofas Vydūnas (Vilius Storasta). Litus pakeitus eurais, šis banknotas, kaip ir notgeldai, irgi tapo geidžiamu kolekcininkų.
„Kartais gyvenime taip nutinka, kai tikrai žinai, ką reikia daryti. Dėl kelių palankiai sukritusių aplinkybių atsivėrė galimybė prikelti naujam gyvenimui nugriautą marinistikos paminklą, jis vėl galėtų tapti Klaipėdos uosto ir viso miesto pažiba“, – bangolaužių tvarkytojus atstatyti Baltąjį švyturį ragino A.Jurkštas.
Tarsi nujausdamas, kad šiai idėjai nebus taip lengva išskleisti sparnus, A.Jurkštas paremti iniciatyvą prašo ne tik Susisiekimo ministeriją, KVJU direkciją, uostamiesčio savivaldybę, bet ir krašto praeičiai neabejingą, iš Klaipėdos kilusį Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą.
Naciai nusiaubė uostamiestį
Baltasis švyturys įžiebtas 1884 metų gruodį. Ką tik buvo baigtas statyti į jūrą brendantis 2150 metrų ilgio šiaurinis Klaipėdos jūrų uosto molas. Ant akmenų mūro pakylos iškilęs baltai dažytas 8,5 metrų aukščio švyturys buvo vienas iš dviejų, žymėjusių uosto vartus – laivų įplauką.
Nuo uosto švyturio link vedė siaurasis geležinkelis. Grakštaus, siaurėjančio cilindro formos trijų aukštų bokšto viršūnėje būta ažūrine tvorele apjuostos apžvalgos aikštelės. Tamsiuoju paros metu dujinis Baltojo švyturio žibintas jūroje plaukiojantiems laivams skleidė raudonos šviesos spindulius.
Šimtus laivų sutikęs ir išlydėjęs Baltasis švyturys iš Klaipėdos sprunkančių nacių vadų įsakymu susprogdintas 1945 metų sausio 28-ąją. Buvo sunaikinti ir kiti svarbiausi jūrų uosto įrenginiai: kranai, sandėliai, elevatoriai, locmanų bokštas, suardytos laivų krantinės, pietinis molas.
„Tąkart susprogdinti trys švyturiai – Didysis, Baltasis ir dar vienas pietiniame mole. Griūvėsiais virto ir Nidos švyturys. Skaudi netektis – inžinierius Johano Samuelio Lilienthalio suprojektuotas didysis Klaipėdos švyturys, žybsėjęs nuo1796 metų“, – kalbėjo knygos „Lietuvos švyturių istorija“ autorius A.Jurkštas.
Lankytojai - vasarą ir žiemą
Išleista daugybė skirtingų atvirukų serijų su Baltojo švyturio atvaizdais – spalvotų ir juodai baltų. Šis statinys buvo dailininkų pamėgtas objektas. Švyturys traukdavo žmones ir žiemą, kai bangų talžomas, apledėjęs šiaurinio molo galas virsdavo pačios gamtos sukurta nuostabia skulptūrine kompozicija.
Miestiečiams, o ypač turistams tais laikais įsiamžinti prie Baltojo švyturio buvo garbės reikalas, kaip Paryžiuje – prie Eifelio bokšto. Po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijos legionieriai Klaipėdoje, o paskui juos pakeitę Lietuvos kariai prie šio statinio irgi pozuodavo fotografams“, – pažymėjo A.Jurkštas.
Jūreivystės paveldo tyrinėtojai nežino, kodėl šiaurinį molą žymėjęs nedidelis Baltasis švyturys tapo kultiniu senojo Mėmelio, o Lietuvai atgavus pajūrį, ir visos valstybės simboliu, visiškai užgožusiu senesnį ir gerokai aukštesnį, raudonais šachmatiniais lopais išmargintą savo brolį Melnragėje.
Bene pirmasis atstatyti Baltąjį švyturį siūlė klaipėdietis istorikas, istorinių knygų leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas Kęstutis Demereckas. Tokią mintį jis subrandino sklaidydamas senąją literatūrą, bendraudamas su jūrininkais, išeiviais iš lietuviškųjų Rytprūsių provincijų.
Miesto ir šalies simbolis
„Akivaizdu, kad Baltasis švyturys buvo ryškiausias tarpukario Klaipėdos simbolis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šį vardą perėmė Teatro aikštėje atstatyta Toravos Anikės skulptūra – iš Mėmelio kilusio Rytprūsių poeto Simono Dacho literatūros kūrinio herojė“, – kalbėjo R.Demereckas.
Dar vienu Klaipėdos tapatybės ženklu vadinamas uostamiesčio centre prie Danės krantinės prigludęs mokomasis tristiebis burlaivis „Meridianas“. Kuris miesto simbolis yra tikriausias?
„Juo daugiau tokių simbolių mieste, tuo jis spalvingesnis ir turtingesnis, – teigė K.Demereckas. – Toravos Anikė – daugiabriaunės Klaipėdos kultūros ženklas, „Meridianas“ – glaudžių miesto sąsajų su jūreivyste atspindys. Atstatytas Baltasis švyturys pretenduotų į visai Lietuvai reikšmingą jūrų valstybės simbolį“.
KVJU direkciją greitai skelbs viešųjų pirkimų konkursą dėl naujų kranto orientyrų (vedlinių) į Klaipėdos uostą plaukiantiems laivams statybos. Švytinčiais navigaciniais ženklais bus pažymėti ir įplauką juosiančių molų galai. A.Jurkštas tai vertina kaip palankią progą atstatyti Baltąjį švyturį.
Uostas džiaugsmu netrykšta
„Hidrotechnikos ir navigacijos įrenginiai rekonstruojama retai, kai tik atsiranda poreikis. Tokia unikali situacija susiklostė Klaipėdos jūrų uoste – molai bus paaukštinti ir pailginti. Nepamirškime ir socialinės funkcijos – jie tapo visuomenės traukos objektais. Dabar pats tinkamiausiais metas atstatyti sunaikintą uosto ir miesto simbolį – Baltąjį švyturį“, – laiške G.Nausėdai rašo farologas.
KVJU direkcija A.Jurkšto iniciatyvą į Klaipėdos uosto bangolaužių rekonstravimo projektą įtraukti nesudėtingus, didelių valstybės investicijų, gilių istorinių tyrimų nereikalaujančius Baltojo švyturio atstatymo darbus kol kas vertina atsargiai.
Buvusį KVJU direkcijos vadovą ir dabartinį Klaipėdos tarybos narį Arvydą Vaitkų labiausiai baimina juridinės švyturio atstatymo problemos: „Mums reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip, nenusižengiant įstatymams, ant šiaurinio molo įkurdinti skulptūrą. Jo teisinis statusas – specifinis, gal vėl tektų gudrauti“.
Įkvepianti ir racionali idėja
Klaipėdos savivaldybės Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos narys Petras Bekėža drąsesnis: „Matome puikią progą jeigu ne atstatyti, tai bent pagarbiai ant molo įamžinti nugriautą švyturį. Jeigu prireiks, inicijuosiu parašų rinkimo vajų, įsijungs jūrinės organizacijas. Laiko rekonstrukcijos pabaigos užtenka, veiksime, kol nevėlu, stengsimės teisiškai įtvirtinti gražią iniciatyvą“.
Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas P.Bekėža šiek tiek nerimauja, kad viskas gali pasikeisti, kai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija bus reorganizuota į akcinę bendrovę: „Valdybos branduolį sudarys Susisiekimo ministerijos atstovai, o jiems svarbiau – ne kažkoks socialiniu objektu įvardijamas švyturiukas, o uosto pelningumo rodikliai“.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas Baltojo švyturio atstatymo idėją vertina teigiamai, pritaria A.Jurkšto įžvalgai, kad dabar tinkamiausias metas kibti į darbą ir ją įgyvendinti: “Ne tik įkvepianti, bet ir racionali mintis. Laikas grąžinti skolą jūrų kultūrai – tokių miesto tapatybę formuojančių paminklų tikrai trūksta".
Muliažai – blankus pakaitalas
Ant molo įmanoma pastatyti supaprastintą Baltojo švyturio modelį, sumažintą skulptūrą, jeigu neįmanoma atkurti visumos. Iniciatoriai tokia idėja nesižavi – muliažas būtų blanki jūrų valstybės simbolio kopija.
„Pirmiau dar reikėtų išsiaiškinti, ar ne vėlu įsitraukti į KVJU direkcijos įgyvendinamą „amžiaus projektą“, sužinoti uostininkų poziciją, aptarti galimus finansavimo šaltinius", – iniciatorius įspėjo V.Grubliauskas.
Baltojo švyturio atstatymo šalininkams vilčių teigia pernai uostamiesčio tarybos priimtas sprendimas kreiptis į Vyriausybę dėl galimybės žmonėms ištisus metus lankyti Klaipėdos švyturį Melnragėje.
Tik pats užkopęs į šio švyturio bokštą ir pasižvalgęs susisiekimo ministras Marius Skuodis tikriausiai suprato, kodėl klaipėdiečiai taip trokšta čia lankytis. Nidos švyturys jau perduotas Neringos savivaldybei.
Paveldosaugininkai savo ruožtu dar svarstys, ar švyturį Melnragėje verta įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
