Daugiausia dėmesio skiriama ginkluotiems susirėmimams ir mūšiams, narsiausioms Laisvės kovotojų operacijoms, pasaloms ir išpuoliams prieš kur kas gausesnį priešą – sovietų enkavėdistų būrius ir jų vietinius pakalikus.
Toli gražu ne visi susirėmimai su okupantais Laisvės kovotojams baigėsi sėkmingai, tačiau net skaudūs pralaimėjimai tapo jų ryžto, narsos, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei pavyzdžiu.
Autorius P.Gaidelis ne tik smulkiai aprašo svarbiausių mūšių (tokių kaip Panaros, Kiauneliškio kautynės, Kalniškės mūšis, Merkinės puolimas ir t.t.) detales, bet ir skiria dėmesio Laisvės kovotojų iškiliausioms asmenybėms, partizanų mokymams, ginkluotei, netektims, net buičiai.
Knygoje remiamasi istorikų darbais ir liudininkų prisiminimais, pasakojama apie lietuvių ir latvių Laisvės kovotojų bendrus veiksmus. Tose kruvinose kautynėse, paženklintose daugybės kritusių partizanų krauju, buvo rašomi didingi, bet kartu be galo tragiški XX a. Lietuvos istorijos puslapiai.
Be šios P.Gaidelio knygos, leidykla „Briedis“ taip pat yra išleidusi „100 širdžių ant laisvės kovų aukuro“, kurioje pateikiamos Laisvės kovotojų biografijos.
Pateikiame knygos ištrauką.
Latvių ir lietuvių mūšis su okupantais Ylės bunkeryje
Lietuvių ir latvių kovotojų tragiškas mūšis su okupantais įvyko 1949 m. kovo 17 d. Lielaucės miške tarp Ylės ir Zebrenės kaimų (Duobelės r.).
Čia latviai ir lietuviai buvo įsirengę didelį (50 m ilgio) bunkerį su dviem ilgais išėjimais. Jame gyveno ir Latvijos didvyris Karlis Krauja. Vykstant mūšiui, jo bunkeryje nebuvo, todėl tada liko gyvas, žuvo vėliau.
Mūšyje likę gyvi jo draugai po to įsijungė į kovotojų junginį „Daugavos vanagai“.
Po žiauraus, kelias valandas trukusio mūšio Ylės bunkeryje žuvo latviai: Janis Buls-Peteris, Peteris Klovinis-Mičmanis, Erikas Brauzinis-Kapteinis, Arnoldas Reide-Vilnis, Haris Jakobsonas- Misteris, Voldemaras Silinis-Mikus, Arnoldas Graudinis-Janka, Alfredas Škelė-Džonis. Šiame bunkeryje žuvo ir lietuvių: Benediktas Povilaitis-Benis, Jonas Ratkus-Jurginas, Alfonsas KrikščiūnasŠermukšnis, Kazys Krikščiūnas-Smilga, Jonas Krikščiūnas-Neiranas, Anicetas Rutkus-Tervinskas ir Pranas Gelažius-Klonis, Direktorius. Iš žuvusiųjų jauniausiam buvo 19, o vyriausiam – 48 metai.
Latvis Moderis Zilmanis, kuriam pavyko iš bunkerio pabėgti, prisimena: „Buvome apsupti. Viršum bunkerio sproginėjo minosvaidžių minos ir granatos. Partizanai ryžosi gintis iki mirties. Jie susprogdino gynybai parengtas minas, kurių smogikai nerado ir neišminavo.
Partizanai atsišaudė pro abi išėjimo angas. Daugelis buvo sužeisti. Mūšis truko tris valandas. Atrodė, jis neturės pabaigos. Prasiveržti neįmanoma: smogikų kariniai daliniai iš minosvaidžių apmėtė bunkerį. Viskas aplinkui degė. Ugnis veržėsi pro sprogimų padarytus plyšius.
Iš bunkerio galo atbėgo Benediktas. Kraujuojantis, sunkiai sužeistas. Jam skeveldros suskaldė alkūnės kaulus. Nevaldoma ranka, tiksliau, tik tai, kas buvo iš jos likę, bejėgiškai karojo. Vyrai paskubomis sustabdė kraujavimą. Sutvarstė žaizdas. Sužeistasis nedejavo. Valios pastangomis sveikąja ranka laikė pistoletą-kulkosvaidį ir sakė, kad dar galės šaudyti ta ranka.
Ugnies ir sprogimų pragare vieni jau merdėjo, gyveno paskutines minutes, o kai kam prasidėjo isterija... Daugelis mūsiškių jau buvo žuvę, gulėjo čia pat ant žemės. Gyvieji duso nuo dūmų.
Dar po keliolikos sprogimų bunkerio lubose prasivėrė platus plyšys. Degė gultai, sienos.
Užsiliepsnojo net partizanų apranga. Pro plyšius veržėsi gaivus oras, dar palaikantis gyvybę. Pylėsi skeveldrų lietus. Iš ilgojo bunkerio galo atbėgo sužeistas būrio vadas Pranas Gelažius-Klonis. Pasilenkęs prie Benedikto, pamatė sutvarstytą ranką, apsikabino. Abu jie buvo stiprūs, galingi, narsūs vyrai, atlaikę daug kautynių.
Gelažiaus apranga buvo persunkta krauju, silpo jėgos.
– Oi, Beniuk, aš nusišausiu, – tarytum atsiprašydamas pasakė Pranas. Jis negalėjo pasiduoti. Nelaisvė jam būtų baisesnė už mirtį.
– Kas galit, bėkit! Gal prasiveršit.
– Kloni, Kloni, – šaukė pro dūmus Benediktas, tikriausiai norėdamas jį sulaikyti.
Bet... jiems nereikėjo nusišauti. Vienas po kito griaudėjo sprogimai virš bunkerio. Įgriuvo bunkerio lubos. Iš abiejų jo galų veržėsi liepsnos: kareiviai pro išmuštas skyles pripylė į bunkerį benzino ir padegė. Sužeistieji degė gyvi.
Benis žuvo įgriuvus luboms, spėjęs pasakyti: „Vyrai, mirštu už Lietuvą, vienintelę mūsų motiną“. Atsistoti ir bėgti jis jau nepajėgė.
Liepsnose žuvo ir Jonas Ratkus-Jurginas, dvidešimt dvejų metų juodaplaukis gražuolis, pasižymėjęs jėga ir ištverme, sąmoju, visiems spėdavęs padėti, pasakyti paguodos ir tvirtą žodį.“
Ylės bunkeris buvo ypač svarbus kovotojų „Jutis“ ir „Daugavos vanagų“ susitikimo punktas. Tai savotiška tvirtovė, suręsta iš rąstų ir paruošta gynybai. Čia buvo autonominė elektros stotis, o teritorija užminuota.
Šiame bunkeryje didvyriškoje beviltiškoje kovoje su okupantais buvo parašyta latvių ir lietuvių partizanų priesaika: „Mes gimėme prie Baltijos laisvi, mes žūsime, kad liktume laisvi.“
Ar ne šitų jaunų žmonių laisvės dvasia gyveno mumyse ilgais okupacijos metais ir prasiveržė galingu impulsu Atgimimo metais, pašaukusiu į Baltijos kelią?
Deja, po Atgimimo Latvijos ekskomunistai neleido tyrinėti šio mūšio vietos ir uždraudė didvyrius palaidoti karių kapinėse.
Tačiau latviai nepaisė draudimo. Surinktus palaikų likučius palaidojo Duobelės karių kapinėse. 2014 m. buvo atstatytas bunkeris. Virš jo iškilo monumentas žuvusiems didvyriams.
