Diktatoriaus baigtis: Stalinas daug valandų tysojo savo šlapimo klane, bet niekam tai nerūpėjo Lietuvoje vieši knygos „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“ autorius

Leidykla „Briedis“ išleido negrožinės literatūros naujieną – Jurijaus Felštinskio ir Vladimiro Popovo knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Tai drąsi, išsami, chrestomatinė Rusijos valstybės saugumo vykdyta valdžios užgrobimo istorija, prasidedanti 1917 m. gruodį VČK įsteigimu ir chronologiškai skaitytojus vedanti iki šių laikų.

Stalinas karste. <br>Wikipedios ir archyvo nuotr. 
Stalinas karste. <br>Wikipedios ir archyvo nuotr. 
Stalinas švenčia savo 71gimtadienį su (iš kairės) Mao Zedongu, Nikolajumi Bulganinu, Walteriu Ulbrichtu ir Yumjaagiinu Tsedenbalu.<br>Wikipedios ir archyvo nuotr. 
Stalinas švenčia savo 71gimtadienį su (iš kairės) Mao Zedongu, Nikolajumi Bulganinu, Walteriu Ulbrichtu ir Yumjaagiinu Tsedenbalu.<br>Wikipedios ir archyvo nuotr. 
Stalinas su Leninu, kurį pats ir pašalino.<br>Wikipedios ir archyvo nuotr. 
Stalinas su Leninu, kurį pats ir pašalino.<br>Wikipedios ir archyvo nuotr. 
Stalinas.<br>Wikipedios ir archyvo nuotr. 
Stalinas.<br>Wikipedios ir archyvo nuotr. 
Knygos viršelis. 
Knygos viršelis. 
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

May 18, 2022, 7:35 PM, atnaujinta May 18, 2022, 7:36 PM

Gegužės 18–20 d. J. Felštinskis vieši Lietuvoje ir pristato knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Vienas knygos pristatymas vyko gegužės 18 d., trečiadienį, Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33). Kitas – gegužės 19 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F).

Renginių moderatorius – žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis. Knygos pristatymuose dalyvausiantis J. Felštinskis, jau keletą dešimtmečių skaitytojams pasakojantis Kremliui nepatogią SSRS ir Rusijos istoriją, pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainoje pradėtą brutalų karą, kuris Rusiją neabejotinai pasuks kita kryptimi, atsakys į dalyvių klausimus. Renginys vyks rusų kalba. Jo metu galėsite įsigyti knygų.

Knygoje parodomos valstybės saugumo ir komunistų partijos mirtinos grumtynės: jų tarpusavio kova 1991 m. pasibaigė KGB pergale prieš SSKP, o 2000 m. – ir prieš visą šalį, kai Vladimiras Putinas, buvęs FST direktorius, tapo Rusijos prezidentu, o po 2020 m. konstitucijos pataisų užsitikrino savo viešpatavimą prezidento poste iki 2036-ųjų. Tik ar žiaurus Ukrainos naikinimas rusiškomis bombomis nesugriaus šio „rusų pasaulio“ architekto kruopščiai puoselėtų imperinių planų? 

Visoje sovietinėje istoriografijoje, milijonuose sovietinės istorijos knygų nėra nė krislo tiesos, nes jos rašytos turint vienintelį tikslą – suklastoti XX amžiaus Rusijos istoriją, ją kaip įmanoma labiau supainioti ir pridėti įvairaus melo: stalininio, chruščiovinio, brežnevinio, putininio. Šios knygos autoriai atskleidžia ne vieną kruopščiai ir ilgai slėptą istorinį faktą ar peripetiją, todėl apie kai kuriuos dalykus čia perskaitysite pirmąkart.

Abu knygos bendraautoriai gimė ir užaugo Rusijoje, abu ne vieną dešimtmetį dabar yra iš jos emigravę. V. Popovas – buvęs KGB papulkininkis, savo darbo šioje struktūroje ypatumus aprašęs knygoje „Niekšų sąmokslas“ (ją išleido kartu su J. Felštinskiu).   

J. Felštinskis – rusų kilmės amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, drąsių, atvirų veikalų apie SSRS ir Rusijos istoriją autorius arba bendraautorius (leidyklos „Briedis“ lietuvių k. išleistos jo knygos – „KGB žaidžia šachmatais“, jau minėtas „Niekšų sąmokslas“, „FST sprogdina Rusiją“, šiuo metu verčiama „Trečiasis pasaulinis: mūšis dėl Ukrainos“). 1978 m. išvyko studijuoti į JAV, gilinosi į įvairaus laikotarpio Rusijos istoriją, tapo istorijos mokslų daktaru. 1993 m. grįžo į Rusiją ir Mokslų akademijoje apgynė mokslo daktaro disertaciją. 1998 m. Maskvoje ėmė studijuoti šiuolaikinės Rusijos politiką, susipažino su FST agentu Aleksandru Litvinenka. 

Iš šios pažinties gimė didelio atgarsio sulaukusi knyga „FST sprogdina Rusiją“, kurioje pirmąkart drąsiai teigiama, kad per 2000 metų prezidento rinkimus norėdama užgrobti Rusijos Federacijos prezidento postą FST ryžosi susprogdinti keletą gyvenamųjų namų Rusijoje, pasėti paniką, šiais teroro aktais apkaltinti čečėnus ir sukelti antrąjį Čečėnijos karą. Knyga Rusijoje, suprantama, uždrausta.

2002-aisiais, kai pirmąkart buvo paviešintas šis kruvinas KGB-FST įgyvendintas planas, J. Felštinskio ir A. Litvinenkos (kuris po kelerių metų bus nunuodytas) iškeltos teorijos rodėsi sunkiai suvokiamos. Bet po dvidešimties metų jos atrodo labiau nei įtikinamos.

J. Felštinskis yra parašęs Lietuvai svarbių veikalų, iš kurių mokėsi mūsų istorikai ir politikai. Pavyzdžiui, 1989 m. tuometinėje Vilniaus leidykloje „Mokslas“ pusiau legaliai išspausdinta J. Felštinskio knyga apie Molotovo–Ribentropo paktą „TSRS–Vokietija 1939. Dokumentinė medžiaga“ (pirmąkart išleista 1983 m. nedidelėje JAV išeivijos leidykloje „Telex“). Įdomu tai, kad dalis iš 100 tūkst. Vilniuje išspausdintų egzempliorių (lietuvių ir rusų k.) iškeliavo į Maskvą ir buvo išsiųsti visiems SSRS Aukščiausiosios Tarybos nariams. 

Kaip žinoma, neilgai trukus SSRS vadovybę sudrebino žinia, kad visos trys Baltijos respublikos, kurios buvo okupuotos Raudonosios armijos pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. sovietų ir Vokietijos vyriausybių sudarytą slaptą sutartį, iškėlė klausimą dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Ir kas galėtų paneigti, kad šios dokumentinės medžiagos paskelbimas neprisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką. 

* * *

Ko būtent nenumatė Stalinas ir kodėl 1953 m. kovo pradžioje sąmokslininkų grupė nutarė jį pašalinti, galime tik spėlioti. Kalendorinių sutapimų istorijoje būna dažnai. Atkreipsime dėmesį į vieną jų: prieš trisdešimt metų, 1923 m. kovo 5 d., Stalinas nuo valdžios pašalino savo mokytoją Leniną. 

Stalinas šalino visus, kurie galėjo kelti bent teorinę grėsmę jo valdžiai. Jis pasižymėjo kriminalinio nusikaltėlio mąstymu ir niekuo niekada nepasitikėjo. Dar karo metais jis įsakė visų sovietų maršalų butuose įrengti pasiklausymo įrangą, kad tiksliai žinotų, ką kalba jo karo vadai. Praėjus metams po pergalės parado, kuriam vadovavo maršalas Georgijus Žukovas, 1946-ųjų birželį Stalinas ištrėmė Žukovą vadovauti Odesos karinei apygardai. 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje SSRS ginkluotosios pajėgos turėjo tris garsius karo vadus, kurie buvo užsitarnavę savo atstovaujamų kariuomenės rūšių vyriausiųjų maršalų laipsnius: artilerijos vyriausiasis maršalas Nikolajus Voronovas ir vyriausieji aviacijos maršalai Aleksandras Novikovas bei Aleksandras Golovanovas. Kai baigėsi karas, Stalinas visus juos pašalino iš užimamų postų. Negana to, maršalas Novikovas po melagingo kaltinimo buvo pasodintas į kalėjimą. 1947 m. iš pareigų atleistas sovietiniam laivynui vadovavęs admirolas Nikolajus Kuznecovas. Pagal sufabrikuotą kaltinimą jis atsidūrė teisme, o jo laipsnis pažemintas iki kontradmirolo. 

Upes kraujo praliejęs Stalinas darėsi vis įtaresnis. Savo ištikimus parankinius Molotovą ir Vorošilovą ėmė viešai kaltinti šnipinėjimu, niekino Mikojaną; Berijai primygtinai rekomenduojant Stalinas pašalino iš Kremliaus, nepaisant žmonos sušaudymo, jam ištikimą ilgametį padėjėją Poskriobyševą. 

VKP(b) CK 1952 m. spalio plenumas, kuriame Stalinas triuškinamai sukritikavo dar nesušaudytus senus bendražygius, kuo aiškiausiai parodė dar gyviems jo artimiausios aplinkos žmonėms, kad prasidės naujas didelis valymas. Naujas valstybės saugumo ministras Ignatjevas tada aktyviai tyrė vadinamąją „Mingrelų bylą“, nes gavo aiškų „šeimininko“ nurodymą ieškoti „didžiojo mingrelo“. 

„Didysis mingrelas“ buvo mingrelas Berija. Stalino tikslas buvo aiškus. 1953 m. vasario 20 d. Stalinas, išsikvietęs Ignatjevą ir sovietų žvalgybos vadovą Sudoplatovą, davė jiems užduotį pašalinti Jugoslavijos lyderį Josipą Broz-Titą. To pokalbio metu Stalinas lyg tarp kitko paminėjo Beriją: „Man nepatinka Berija, jis nemoka pasirinkti kadrų, stengiasi visur skirti savo žmones.“ 

Malenkovo statytinis Ignatjevas paskubėjo informuoti apie pokalbį Malenkovą, o šis pasidalijo informacija su Berija. Berija suprato, kad delsti negalima, nes „Mingrelo byla“ artėja prie kruvinos pabaigos. „Jis mus visus sušaudys“, – pasakė Berija Malenkovui. 

Gresiančio pavojaus pojūtis buvo visuotinis. 

„Jei jis [Stalinas] dar pagyventų metus kitus, ir manęs nebeliktų gyvo“, – prisiminė Molotovas.

Chruščiovas memuaruose rašė: „Jeigu Stalinas nebūtų miręs, nežinau, kuo visa tai būtų pasibaigę. [...] Jeigu Stalinas dar būtų gyvenęs kurį laiką, katastrofa būtų pasibaigęs ir Molotovo, ir Mikojano gyvenimas.“ 

Tuo tarpu Malenkovas su Berija pamažu keitė senąją Stalino aplinką sava, nauja. Stalinui ištikimu laikytą Abakumovą pakeitė Malenkovo iškeltas Ignatjevas. Jo pavaduotoju, iš anksto gavęs Stalino sutikimą, Berija skyrė savo žmogų Sergejų Goglidzę. 

1952 m. gegužę iš Stalino apsaugos viršininko pareigų buvo atleistas generolas Nikolajus Vlasikas, kuris buvo išsiųstas į Baženovo pataisos darbų lagerį, esantį Asbesto mieste, Urale, dirbti viršininko pavaduotoju. Naujuoju Stalino apsaugos viršininku tapo pulkininkas Nikolajus Novikas. 

Jau 1952 m. gruodžio pradžioje Vlasikas buvo areštuotas dėl „Gydytojų bylos“, nes jis „rūpinosi vyriausybės narių gydymu ir buvo atsakingas už profesūros patikimumą“. 1953 m. sausio 17 d. SSRS Aukščiausiojo teismo karinė kolegija pripažino jį kaltu už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ypač sunkinančiomis aplinkybėmis, nuteisė jį dešimčiai metų tremties, atėmė generolo laipsnį ir visus valstybinius apdovanojimus. Iki 1953 m. kovo 12 d. Vlasikas buvo tardomas beveik kasdien. Pagal 1953 m. kovo 27 d. amnestiją Vlasikui paskirtos bausmės laikas buvo sumažintas iki penkerių metų nepanaikinant jo teisių, tremčiai atlikti nusiųstas į Krasnojarską. SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1956 m. gruodžio 15 d. nutarimu Vlasikui buvo suteikta malonė ir panaikintas teistumas, bet karinis laipsnis ir apdovanojimai nebuvo grąžinti. 

Didžiuma Stalino „artimosios rezidencijos“ (dačios) Kunceve apsaugos ir personalo 1952 m. irgi buvo pakeista Berijai ištikimais žmonėmis, kilusiais iš Gruzijos, o tai, be abejo, Stalinui ėmė kelti nerimą.

„Pastaruoju metu Stalinas pradėjo rakinti duris... Jis jaučia kažkokią stiprėjančią baimę“, – prisiminė MGB vyriausiosios apsaugos valdybos karininkas, vienas iš 24 vadinamųjų „keliaujančių apsaugininkų“, arba „pritvirtintųjų“, Pavelas Ivanovičius Jegorovas, gimęs 1926 m., o 1961 m. baigęs tarnybą kaip KGB pirmininko Aleksandro Šelepino apsaugos karininkas.   Yra daug liudijimų apie tai, kad Stalino apsaugininkai ir rezidencijos personalas tikrąja šio žodžio prasme šaukdami prašė suteikti medicininę pagalbą mirštančiam Stalinui, bet jo artimiausi partijos bendražygiai šį pagalbos šauksmą sabotavo. Ir Stalinas mirė. Versijų apie jo greitą mirtį yra daugiau nei pakankamai. Bet akivaizdu viena: iš pažiūros sveikas žmogus, ne per senas, praleido vakarą Malenkovo, Berijos, Chruščiovo ir Bulganino draugijoje, girtavo su jais, kaip ne sykį iki tol, iki ankstyvo 1953 m. kovo 1-osios ryto, bet išaušusios dienos jau nepamatė. Jis be sąmonės tysojo savo šlapimo klane daug valandų, ir niekam tai nerūpėjo. 

Pagrindiniai Stalino pašalinimo sąmokslininkai buvo Berija, Malenkovas ir Chruščiovas. Į sąmokslą buvo pasitelktas valstybės saugumo ministras Ignatjevas, kuris tuo pat metu buvo MGB vyriausiosios apsaugos valdybos viršininkas, ir Stalino asmens apsaugos karininkai, vadinamieji „pritvirtintieji“ – pamainos vyresnieji Ivanas Chrustaliovas, Michailas Starostinas ir Stalino „artimos rezidencijos“ komendanto pavaduotojas Piotras Lozgačiovas. 

Praėjus daugybei metų po Stalino mirties apie jam lemtingos nakties įvykius prisiminimais dalijosi įvairūs žmonės. 

„Staiga skambina Malenkovas, – prisiminė Chruščiovas. – Jis sako: ką tik paskambino Stalino vaikinai (jis išvardijo pavardes), čekistai, – jie sunerimę pranešė, kad neva kažkas atsitiko Stalinui. Reikia skubiai važiuoti ten. Aš skambinu tau ir pranešiau Berijai bei Bulganinui. Keliauk tiesiai ten... Aš iš karto išsikviečiau mašiną. Ji buvo mano dačioje. Greitai apsirengiau, nuvažiavau, visa tai truko apie 15 minučių. Mes sutarėme, kad įeisime ne pas Staliną, o pas budėtoją.“ 

Chruščiovas neužsiminė, nei su kuo sutarė, nei su kuo atvažiavo. Iškviesti gydytojus ar kažkaip palengvinti Stalino būklę kažkodėl niekam neatėjo į galvą. 1953 m. kovo 2-osios rytą pamainos vyresnįjį pulkininką Chrustaliovą pakeitęs pulkininkas Starostinas, pastebėjęs nebūdingą Stalino dienotvarkės pasikeitimą, telefonu apie tai informavo valstybės saugumo ministrą Ignatjevą. Pagal taisykles jis turėjo būtent tai atlikti – pranešti Ignatjevui. Gavęs tokį pranešimą ministras privalėjo per trumpiausią įmanomą laiką atvykti į rezidenciją, vietoje išsiaiškinti padėtį ir duoti būtinus nurodymus. Bet, užuot taip padaręs, Ignatjevas kažkodėl įsakė Starostinui telefonu surasti Beriją. 

Tai buvo labai keistas įsakymas, bet jis daug paaiškina, ypač darant prielaidą, kad Berija buvo sąmokslo varomoji jėga, ir šito Ignatjevas negalėjo nežinoti. Bet nenorėdamas būti įveltas į sąmokslą kaip aktyvus jo dalyvis Ignatjevas nusišalino nuo bet kokių sprendimų priėmimo ir įsakė informuoti Beriją, kuris su Stalino apsauga neturėjo nieko bendra. O informacija apie tai, kad Stalinas miega ilgiau nei įprastai, neturėjo pasirodyti Ignatjevui verta antro pagal svarbą valstybės žmogaus laiko ir dėmesio. 

Kol Stalinas „sirgo“, Vyriausiosios apsaugos valdybos viršininkas, valstybės saugumo ministras Ignatjevas nė karto nepasirodė rezidencijoje, nors jo tiesioginė pareiga buvo atsirasti ten pačią pirmąją minutę. Malenkovas irgi galėjo nusiųsti ten „savąjį“ Ignatjevą, bet, užuot taip pasielgęs, jis nutarė susipažinti su susiklosčiusia padėtimi (ir sužinoti, kaip vyksta Stalino pašalinimo operacija) per Chruščiovą. Chruščiovas nuvažiavo ir išsiaiškino, kad Stalinas dar nenumirė, bet visa, kas vyksta, apsaugai nekelia nerimo ar įtarimų, todėl galima ramiai laukti, kol Stalinas numirs. 

Būtent dėl šios priežasties savo prisiminimuose apie tokį svarbų istorinį įvykį Chruščiovas nekonkretizuoja, kur ir su kuo „jie“ įėjo bei su kuo iš apsaugos paskui kalbėjosi. Tironas buvo sėkmingai apnuodytas, jo gyvenimo valandos buvo suskaičiuotos, apsauga nieko nedarė. Su šiomis žiniomis Chruščiovas išvyko iš rezidencijos. 

Kad informacija apie Stalino būklę pirma laiko nenutekėtų už rezidencijos ribų ir apsauga nepradėtų kviesti Stalinui gydytojų, Berija griežtai įspėjo apsaugos karininkus, kad jie negali skleisti žinių apie „šeimininko“ ligą. 

Tenka pastebėti, kad, remiantis specialiosiose tarnybose galiojusiomis taisyklėmis, šalies vadovo asmens apsaugos karininkai buvo pavaldūs išskirtinai tik valstybės galvai ir jo apsaugos vadui. Ir daugiau niekam. Šiuo klausimu reikalavimai visada ir visur buvo labai griežti, jokios išimtys netaikomos. Tai buvo grindžiama būtinybe užkirsti artimiausios aplinkos mėginimą rengti sąmokslus prieš valstybės vadovus. 

Stalino padėtis 1953 m. kovą pasirodė tiesiog paradoksali. Vyriausiosios apsaugos valdybos viršininkas, valstybės saugumo ministras visiškai nusišalino nuo svarbiausio šalies saugomo asmens „ligos“ priežasčių aiškinimosi ir nesiėmė jokių priemonių, kad kuo greičiau jį išgydytų ir imtų analizuoti susirgimo priežastį. Negana to, jis apskritai nepasirodė prie mirštančio Stalino. O pagal pareigybines instrukcijas būtent Ignatjevas privalėjo iš visų apsaugos karininkų ir rezidencijos aptarnaujančio personalo, vykdžiusio tarnybines pareigas Stalinui lemtingą naktį, pareikalauti smulkių raportų, kuriuose jie turėjo aprašyti tai, ką matė ir ką darė, kai susiklostė tokia situacija. Rezidencijos patalpos, įskaitant ir virtuvę, turėjo būti užantspauduotos ir kruopščiai apžiūrėtos. Pavyzdžiui, Stalino nebaigtas gerti mineralinio vandens butelis turėjo būti nedelsiant išsiųstas į ekspertizę. 

Taip pat nesuprantama, kodėl Stalinas nebuvo nuvežtas į Kremliaus ligoninę, kurios personalas būtų pradėjęs gydyti pacientą. Juk jis merdėjo savo rezidencijoje ir nesulaukė jokios būtinos medicininės pagalbos. 

Visa tai visiškai sąmoningai nebuvo atlikta. Atvykdavo daug kažin kokių pašalinių žmonių, kurie su medicina neturėjo nieko bendra. Jie tarsi tik laukė pranešimo apie tai, kad Stalinas galų gale mirė. Įvykius matę liudytojai, tarp jų ir Stalino duktė Svetlana Alilujeva pastebėjo, kad jau tomis dienomis šeimininkauti pradėjo Berija – jis be kliūčių ėjo į dar gyvo Stalino kambarius, kur pašaliniams kelti koją buvo griežtai draudžiama.

 Taigi iki kovo 5 d. niekas negalėjo nustatyti, kas nutiko Stalinui ir kuo jis „serga“. Jo tyčinio nunuodijimo faktas paaiškėjo tik kovo 5-ąją, kai kelias dienas vėluodami pagaliau atėjo tyrimų rezultatai. Patanatominiai tyrimai patvirtino nunuodijimo, sukėlusio kraujo išsiliejimą į galvos smegenis, skrandį ir žarnyną, kuris savo ruožtu prisidėjo prie dešinės pusės galūnių paralyžiaus ir kalbos netekimo, versiją. Visa tai tam tikra prasme buvo panašu į Lenino mirties istoriją.    Atliekant ekspertizes Stalino pavardė gydytojams nebuvo atskleista. Jie tik gavo nurodymus, kad ekspertizės ir analizių rezultatus turės atsiimti Chrustaliovas, valstybės saugumo pulkininkas ir Stalino „keliaujančios apsaugos“ viršininkas. Jis pirmasis sužinojo, kad Stalinas buvo nunuodytas. Bet Chrustaliovui nebuvo lemta ilgai gyventi. Nors tikslių žinių apie jo mirtį nėra, bet jo neliko tarp gyvųjų dar tais pačiais metais. Anot vienos iš versijų, gyvenimą jis baigė savižudybe. 

1953 m. kovo 15 d., tai yra praėjus dešimčiai dienų po Stalino mirties, iš užimamo posto atleistas Ignatjevas, sąmoksle dalyvavęs ne itin aktyviai. Vis dėlto tolesnis Ignatjevo likimas, žvelgiant į jį per sovietinio valstybės saugumo istorijos prizmę, vertas dėmesio – jis tapo pirmuoju šios žinybos vadovu, kuris po pašalinimo iš posto nebuvo sušaudytas. Jis toliau užėmė įvairius postus partinėse ir vyriausybinėse struktūrose, 1960 m. išėjo į pensiją, gyveno Maskvoje ir tyliai mirė 1983 m. lapkričio 27 d. Priešingai nei visi jo pirmtakai, atgulę nežinia kur bendruose kapuose, Ignatjevas palaidotas Maskvoje, Novodevičės kapinėse. 

1953 m. kovo 9 d. vyko Stalino laidotuvės. Stovėdamas mauzoliejuje Berija, rodydamas į karstą su „šeimininko“ palaikais, šalimais esančiam Molotovui pasakė: „Tai aš jį pašalinau, aš visus jus išgelbėjau.“ Kitą dieną partijos CK prezidiumo posėdyje Malenkovas pareiškė: „Manome, kad būtina baigti asmenybės kulto politiką.“

Taigi idėją demaskuoti jau mirusio Stalino asmenybės kultą tikriausiai pasiūlė ne Chruščiovas, o Malenkovas. O Chruščiovas tuo metu labiausiai už viską bijojo tapti naujo, jau Berijos atliekamo valymo auka: „Kai tik Stalinas žlugo, Berija pradėjo atvirai liepsnoti neapykanta jam. Ir keikė, ir tyčiojosi iš jo. Tiesiog buvo neįmanoma klausyti!“ – daug vėliau Chruščiovas papasakojo, kaip Stalinui ėmus merdėti elgėsi Berija. 

Esama daug liudijimų, kad Berija buvo „areštuotas“ be prokuratūros leidimo, nepateikus oficialių kaltinimų ir suėmimo metu nužudytas. Berijos sūnus Sergo ir jo motina Nina Teimurazovna Gegečkori kelis mėnesius laikyti namų arešto sąlygomis Pamaskvės vyriausybinėse rezidencijose. Po to jie buvo nuvežti į Lefortovo, vėliau į Butyrkų kalėjimo vienutes. Oficialūs pranešimai apie Berijos mirtį tada dar nebuvo paskelbti. Berijos lavono niekas iš giminių nematė. Tik daug vėliau pranešta, kad birželio 26 d. Berija buvo areštuotas, uždarytas į kalėjimą ir jį tiesiog kameroje nušovė sovietų armijos maršalas Pavelas Batickis. 

Kaip ir ankstesniais „gerais“ laikais, pašalinus vidaus reikalų ministrą Beriją ir atleidus valstybės saugumo ministrą Ignatjevą partija pradėjo naikinti represuotų sovietinių specialiųjų tarnybų vadovų artimiausią aplinką. Buvo sušaudyti visi Berijos pavaduotojai ir artimiausi jo aplinkos žmonės: Merkulovas, Dekanozovas, Goglidzė, broliai Amajakas ir Bogdanas Kobulovai. Tai buvo naujo grandiozinio valstybės saugumo valymo pradžia, tik dabar buvo šalinami Stalinui ir Berijai ištikimi MGB karininkai ir teisėtvarkos organų bendradarbiai. 

SSRS generalinis prokuroras Andrejus Vyšinskis, pagrindinis Stalino laikų teismų procesų koordinatorius, savo ranka pasirašinėjęs mirties nuosprendžius ir atsakingas už ketvirtojo dešimtmečio stalininius partinio, valstybinio ir karinio aparato valymus, dabar buvo Sovietų Sąjungos atstovas Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO) Niujorke. 1954-ųjų spalio pabaigoje jis buvo iškviestas į Maskvą atsiskaityti. Suprasdamas, kad už įvykdytus nusikaltimus Maskvoje jo laukia neišvengiamas areštas ir sušaudymas, Vyšinskis delsė grįžti. Tad 1954 m. lapkričio 19 d. iš Maskvos į Niujorką su diplomatiniu pasu atvyko specialus MGB agentas, kuris nunuodijo Vyšinskį. 

Lapkričio 22 d. 9.15 val. ryto sovietinė delegacija oficialiai pranešė, kad Vyšinskis staiga mirė nuo širdies smūgio pusryčiaudamas sovietinės misijos prie JTO patalpose adresu Park Avenue 680. Bet Vyšinskio kūno iš sovietinės misijos pastato paimti neleido. Niekas iš pašalinių – nei diplomatai, nei žurnalistai, nei policininkai – į misijos patalpas nebuvo įleisti. 

Aktą apie Vyšinskio mirtį pasirašė „daktaras Aleksejus Kasovas“ – oficialus sovietų ambasados Vašingtone ir sovietinės delegacijos JTO Niujorke gydytojas. Dėl to kilo konfliktas tarp JAV valdžios institucijų, nepanorusių pripažinti „daktaro Kasovo“, kuris neturėjo licencijos verstis medicinos praktika Niujorko valstijoje, ir sovietų delegacijos. Tačiau lapkričio 23 d. rytą Vyšinskio lavonas specialiuoju reisu buvo išgabentas į Maskvą. Tuo pačiu lėktuvu išskrido su diplomatiniu pasu prieš keturias dienas iš Maskvos atvykęs agentas ir ambasados „daktaras Kasovas“, kuris daugiau į Ameriką negrįžo.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.