Nė vienas iš pasmerktų orlaivių 1977 m. kovo 27 d. neturėjo būti Tenerifės saloje, tačiau likimas taip lėmė, kad jie ten atsirado.
Viskas prasidėjo nuo to, kad minėtą dieną Gran Kanarija salos Las Palmo oro uosto laukiamojoje salėje prie gėlių kiosko buvo susprogdinta bomba. Pažirus stiklo šukėms, keletas keleivių buvo lengvai sužeisti, tačiau teroristinė grupuotė „Judėjimas už Kanarų salų nepriklausomybę“ (salos priklauso Ispanijai) pagrasė, kad susprogdins antrą bombą.
Oro uosto administracija nutarė laikinai jį uždaryti ir atvykstančius lėktuvus nukreipė į netoliese esančią Tenerifės salą, kuri turėjo regioninį „Los Rodeos“ oro uostą su daugiau kaip 3 km ilgio kilimo ir tūpimo taku, todėl buvo tinkamas dideliems laineriams tūpti.
Aerodromas su statiniais buvo įrengtas 600 m virš jūros lygio, todėl dažnai jį uždengdavo debesys ir susidarydavo tirštas rūkas.
Nyderlandų aviakompanijos KLM laineris „Boeing-747“ iš Amsterdamo ir iš Los Andželo skridęs JAV „Pan Am“ laineris „Boeing-747“, kuris pakeliui Niujorke dar pasipildė keleivių ir pasikeitė įgulomis, skrido į Gran Kanarijos salą. Tačiau dėl minėtų aplinkybių jie buvo nukreipti į Tenerifės salą.
Nedidelis oro uostas nuo orlaivių skaičiaus tiesiog duso, todėl dispečeriai buvo priversti juos statyti net magistraliniame riedėjimo take.
Kadangi amerikiečių „Pan Am“ lėktuvas turėjo dar daugiau kaip dviem valandom degalų, pageidavo laukti ore, kol bus atidarytas Gran Kanarijos oro uostas. Tačiau dispečeris buvo nepermaldaujamas ir privertė „Pan Am“ lėktuvą leistis į Tenerifės salą.
Pagaliau po 4 valandų Gran Kanarijos oro uostas vėl pradėjo priiminėti lėktuvus. „Pan Am“ ekipažas stengėsi kuo greičiau palikti Tenerifę, bet jam išriedėti kelią užstojo KLM laineris, kuris tuo metu pylėsi kurą.
Amerikiečių įgulos paklaustas, kiek tai užtruks, atsakė, kad apie 35 min. Gyvas išlikęs amerikiečių antrasis pilotas Robertas Bragas pasakojo: „Tai mus labai nervino, nes keleiviai kelionėje praleido maždaug 13 val. ir jautėsi gerokai išvargę. Dauguma skrido iš Los Anželo, dalį pasipildėme Niujorke, o dabar dar reikėjo laukti Tenerifėje.“
Nyderlandų lainerio vadas irgi spirgėjo. Aviakompanijoje buvo nustatytos griežtos darbo taisyklės, pagal kurias į Amsterdamą reikėjo grįžti ne vėliau kaip 19 valandą, antraip tektų nakvoti, o tai aviakompanijai papildomai kainuotų.
Todėl nekantraudamas nusprendė, kad bus greičiau, jei vietoje, o ne nuvykęs į Las Palmo oro uostą, prisipildys kuro.
Pagaliau kuro pylimo procedūra baigėsi ir KLM galėjo judėti. Kadangi magistralinis riedėjimo takas buvo užkimštas stovinčių lėktuvų, dispečeriai, pažeisdami visas saugos taisykles, KLM orlaiviui, o už 2 minučių – ir „Pan Am“ leido riedėti per kilimo ir tūpimo taką.
Tuo metu dėl tiršto rūko matomumas ant tako siekė vos 300 metrų ir orlaiviai vienas kito nematė, o skrydžių valdymo bokšte nebuvo matyti abiejų (oro uoste nebuvo antžeminio radiolokatoriaus, kuriam padedant bet kokiu oru galima stebėti aerodrome riedančius eismo dalyvius).
KLM, prisiartinęs prie kilimo tako galo, apsisuko 180 laipsnių ir pasiruošė kilti. Kad priešais riedantis amerikiečių orlaivis atlaisvintų kilimo taką, dispečeris liepė jam pasukti į kairėje esantį riedėjimo taką Nr. 3. Jis kalbėjo su ispanišku akcentu, todėl pilotams komandos kartais skambėdavo neaiškiai.
Riedančio amerikiečių lėktuvo pilotas paprašė patvirtinti, kad lėktuvas turi pasukti į riedėjimo taką Nr. 3. Pagaliau pilotai komandą suprato, bet kadangi posūkis sudarė net 148 laipsnių kampą, o tokiam gigantui kaip „Boeing-747“ buvo beveik neįmanoma pasisukti, ekipažui šis posūkis pasirodė nelogiškas.
Manydami, kad dispečeris suklydo, amerikiečiai nusprendė pasiekti už 450 metrų esantį riedėjimo taką Nr. 4 į kurį reikėjo pasisukti tik 45 laipsnių kampu. Tuo metu matomumas sumažėjo net iki 100 metrų ir „Pan Am“ pilotai sumažino judėjimo greitį, tuo labiau kad žiburiai, žymintys nuriedėjimo taką, nedegė.
Staiga amerikiečių lainerio kapitonas už kokių 100 m pastebėjo greitai artėjančius lėktuvo žiburius ir sušuko: „Prakeikimas, tas kalės vaikas artėja!“
Nedelsdamas padidino variklių apsisukimus ir bandė sukti į kairę, bet tai buvo viskas, ką suspėjo padaryti. Milžiniškas monstras, sveriantis per 300 tonų ir išvystęs daugiau kaip 290 kilometrų per valandą greitį, rėžėsi į „Pan Am lėktuvą“. Tuo metu antrasis pilotas spėjo pasilenkti ir trumpai pasimelsti: „Dieve, tikiuosi, kad jis mūsų neužkabins!“
Likus 7 sekundėms iki katastrofos Nyderlandų KLM lainerio antrasis pilotas informavo vadą, kad pasiektas greitis V1.
Staiga išvydęs į juos judantį lėktuvą, kapitonas instiktyviai patraukė į save šturvalą, nuo uodegos brūžinimosi ant tako pasklido žiežirbos. Kas žino, gal lėktuvams ir būtų pavykę prasilenkti, jei Nyderlandų „Boeing-747“ nebūtų prieš skrydį prisipylęs 40 tonų kuro.
Pavyko šiek tiek atsiplėšti ir priekine dalimi peršokti per amerikiečių lainerį, tačiau visi keturi varikliai ir pagrindinės ratų atramos susidūrimo neišvengė ir trenkėsi į amerikiečių lainerį.
Dešinės pusės varikliai iškart už lakūnų kabinos (todėl kapitonas, antrasis pilotas ir bortinžinierius liko gyvi) tiesiog nušlavė „Pan Am“ lėktuvo viršutinį aukštą. Paskui aplaužytais sparnais ir nulūžusiomis ratų atramomis “paskridęs“ maždaug 150 metrų, tėkštelėjo ant žemės, praslydo apie 300 m, pasisuko 90 laipsnių kampu ir užsidegė. Degė ir „Pan Am“ laineris.
Atskubėję ugniagesiai išsijuosę gesino KLM lėktuvą, tačiau dėl tiršto rūko nematė, kad maždaug už 400 metrų liepsnoja kitas lėktuvas!
Amerikiečių lainerio antras pilotas prisiminė: „Atsimerkiau ir pamačiau, tartum kažkas milžinišku peiliu būtų nupjovęs lėktuvo viršutinę dalį. Nieko nelaukdamas nusprendžiau kuo greičiau gelbėtis. Nors iki žemės buvo tolokai, šokau net nesusimastęs.
Keleiviams sulaužytas lėktuvo fiuzeliažas suteikė galimybę greičiau jį palikti, tačiau avarinių trapų nebuvo, todėl, norėdami išvengti ugnies, visi susispietė ant sparno.
Nuo jo šuolis ant žemės galėjo būti mirtinas, bet tai buvo vienintelis būdas išsigelbėti. Aš bijojau, kad gali įvykti sprogimas, todėl šūktelėjau, kad šoktų, ir jie paklausė.“
Padariniai buvo baisūs! Nyderlandų laineryje žuvo visi 248 keleiviai ir ekipažas, o amerikiečių lėktuve išsigelbėjo 61 keleivis, kiti 335 žuvo.
Vienas iš išgyvenusiųjų buvo įsitikinęs, kad jam pavyko išsigelbėti tik todėl, kad sėdėjo lėktuvo priekyje. Iš viso katastrofos netektis - 583 žmonės. Tai buvo visų laikų baisiausia aviakatastrofa, kurios rezultatas „nepagerintas“ iki šios dienos.
Kitą dieną iš JAV, Ispanijos ir Nyderlandų atvyko tyrėjai. Vienas jų pripažino: kadangi „Boeing-747“ palyginti neseniai pradėtas eksploatuoti, nebuvo katastrofų tyrimo patirties ir tyrimas buvo labai sunkus.
Sudužusių orlaivių juodosios dėžės galėjo atskleisti svarbių katastrofos detalių. Tai, ką jas suradę tyrėjai išgirdo, atsakė į daugelį tyrimo klausimų.
Klausantis įrašų buvo girdėti dispečerio pašnekesiai su lėktuvų įgulomis: „KLM 4805 kiek riedėjimo takų pravažiavote?“ Atsakymas: „Atrodo, pravažiavome visus keturis.“
Dispečeris: „Gerai. Gale kilimo tako pasisukite 180 laipsnių praneškite, kada pasiruošite gauti mano leidimą kilti.“
Paklūsdamas bokšto nurodymams, Nyderlandų laineris atriedėjo į kilimo ir tūpimo tako galą, apsisuko ir lėktuvo vadas pranešė, kad žiburiai įjungti ir kabinoje patikrinimas pagal sąrašą atliktas.
Tačiau tyrėjai išgirdo, kad jis patvirtinimą išbėrė nekantraudamas tarsi žirnius ir, nesulaukęs dispečerio leidimo, padidino variklio apsisukimus. Antrasis pilotas jį perspėjo, kad patvirtinimo kilti dar negavo.
Jis irzliai atsakė, kad žino, sumažino variklio sūkius ir antrajam pilotui liepė užklausti leidimo kilti patvirtinimo. Buvo akivaizdu, kad jis nekantravo ir laikas jam buvo svarbus veiksnys.
Antrasis pilotas užklausė, pagal kokį oro koridorių skristi iki Gran Kanarijos salos, ir užbaigė: „Mes pasiruošę kilti.“
Dispečeris suteikė informaciją ir užbaigė žodžiais: „Gerai, būkite pasiruošę kilti, aš jus pakviesiu.“
Tuo metu KLM lėktuve susidarė 4 sekundžių ryšio triukšmai, todėl jie išgirdo tik dispečerio žodį „gerai“. Tačiau neišgirdo tolesnio sakymo „būkite pasiruošę kilti, aš jus pakviesiu“ ir „Pan Am“ pilotų, kurie priminė, kad jie vis dar yra ant kilimo tako (abi pilotų įgulos su dispečeriu bendravo ta pačia radijo banga).
Paskutinis radijo įrašas, kurį girdėjo Nyderlandų lakūnai, buvo tuo metu, kai lėktuvas pradėjo bėgėtis.
Dispečeris: „Pan Am“ (amerikiečių lėktuvui. – Red.) praneškite, kada atlaisvinsite taką.“
„Gerai, kai kilimo taką atlaisvinsim, pranešime“, – patvirtino amerikiečių ekipažas.
Tai, kad kilimo take vis dar yra lėktuvas, KLM pilotams turėjo būti įspėjimas, tačiau sukluso tik bortinžinierius: „Ar „Pan Am“ atlaisvino kilimo taką?“
Lainerio vadas Jakobas van Zantenas, kuriam reikėjo suspėti per dvi valandas nuskristi į Gran Kanariją, pasikeisti keleiviais ir po to išvykti į Amsterdamą, kartu su antruoju pilotu susikoncentravęs į lėktuvo pakilimą ir manantys, kad gavo leidimą kilti, unisonu atsakė: „Taip“.
Pilotai ignoravo įgulos nario nuogąstavimus ir praleido paskutinį šansą išvengti katastrofos, nunešusios 583 žmonių gyvybes.
Per tyrimą nustatytas ne vienas pažeidimas, bet pagrindinė kaltė teko Nyderlandų KLM lainerio kapitonui, 50 metų J.van Zantenui. Jis skubėdamas padarė elementariausią klaidą, t. y. pradėjo startuoti be aiškios dispečerio komandos „Leidžiu kilti!“
Būsimieji pilotai to mokomi jau pirmoje ar antroje pamokoje: „Nekilti, kol negausi leidimo!“
J.van Zantenas buvo vienas geriausių aviakompanijos KLM pilotų, skydžių saugumo skyriaus direktorius ir naujokų mokymo departamento vadovas (iš pradžių aviakompanija KLM katastrofai tirti pasiūlė jo kandidatūrą, nesuvokdama, kad jis žuvo ir buvo pagrindinis kaltininkas).
Tuo metu visi paklūsdavo vado nurodymams, jo žodis buvo įstatymas. Atrodo, kad lėktuvo kabinoje ši teorija pasitvirtino, todėl tyrėjai įtarė, kad būtent jo aukštos pareigos sukėlė Tenerifės katastrofą.
Visi atkakliai ieškojo atsakymo, kodėl jis taip pasielgė, kol borto žurnale pastebėjo iškalbingą detalę: tai buvo jo pirmas reisas po trijų mėnesių. Įrašai parodė, kad J.van Zantenas pastaraisiais metais skraidydavo vis mažiau. Didesnę laiko dalį praleisdavo simuliatoriuje mokydamas pilotus.
Simuliatorius nuostabiai perteikia natūralaus skridimo pojūtį, išskyrus vieną svarbų elementą – jame nėra dispečerio! J.van Zatenas pats sau duodavo leidimą kilti, o tikrame gyvenime viskas vyko kitaip. Radijo pranešimas, kad amerikiečių laineris, vis dar yra ant tako, buvo nuslopintas.
Paradoksas, bet laikas, praleistas simuliatoriuje, suveikė prieš jį patį. Oras sugedo, artinosi darbo laiko pabaiga ir jis stengėsi kuo greičiau pakilti. Vienas iš tyrėjų pasakė: „Jis turėjo užtaisytą pistoletą ir nuspaudė gaiduką!“
Po šios katastrofos nustatyta, kad tarp lėktuvo įgulos ir Oro eismo kontrolės centro turi būti vienodos pokalbių frazės. Dabar tarptautiniuose oro uostuose bendraudamas su dispečeriu lėktuvo ekipažas, užuot sakęs „jus supratau“, turi pakartoti dispečerio nurodymus.
Žodis „kilimas“ dispečerio ištariamas tik tada, kai suteikiamas tikrasis kilimo leidimas ir po to, kai pilotas patvirtina tą faktą. Kitais atvejais orlaivių įgula ir skrydžių vadovai turi vartoti žodį „išskridimas“ (pavyzdžiui, „pasiruošęs išskristi“). Lėktuvo ekipažo sprendimai turi būti priimami visų pritarimu.
Ispanijos valdžia pasirūpino, kad Tenerifės oro uoste būtų įrengtas antžeminis radiolokatorius, kuriam padedant blogu oru galima stebėti orlaivių judėjimą.
Aukų atminimui Tenerifėje sukurtas memorialas „Laiptai į dangų“. Jame pavaizduoti į viršų kylantys sraigtiniai laiptai, simbolizuojantys aviakatastrofoje nutrūkusį žmonių gyvenimą. Taip pat pastatyti paminklai Amsterdame ir Kalifornijoje.
