„Tik savo istoriją puoselėjantis kraštas gali kurti klestinčią atmintį“. Tai Radviliškio savivaldybės mero Vytauto Simelio žodžiai. Jis – fizikos ir matematikos mokytojas, gyvenimo keliu į kalną kopė nuosekliai, pažindamas visas kryžkeles. Nuo mokytojo iki direktoriaus, vadybininko, mero. Mėgstantis sportuoti, šokti, būti su žmonėmis. Dabar jis, sukdamasis Radviliškio miesto 455 metų jubiliejaus šventės renginių maratone, vieną dieną skyrė tėviškėnų sambūriui.
Birželio 17 d. į Radviliškį atvykusiems tėviškėnams pats meras vedė ir ekskursiją po miestą. Kas geriau gali, netgi privalo savo valdas pažinti, jei ne meras! Sambūris pakviestas švelniai „prisiglausti širdim prie tavęs, tėvyne“. Šviesą skleidžiantys žirgai, kaip dailininkė Laima Ramonienė įprasmino herbe, visus neabejingus Radviliškio kraštui, atnešė į šį miestą.
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Šiaulių valsčių, kuriam priklausė ir Radviliškis, paskyrė valdyti Vilniaus vaivadai ir LDK kancleriui Mikalojui Kristupui Radvilai. Radvilų giminė Radviliškį valdė apie 100 metų su pertraukomis, tačiau miestas niekada nebuvo jų nuosavybė.
Taigi ir dėl miesto pavadinimo kilmės vis dar ginčijamasi. Karai, gaisrai, lietuvybę ugdančios veiklos. 1901 metais suorganizuotas pirmasis lietuviškas vakaras. Kova už lietuvišką žodį...
1908-aisiais Radviliškyje suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“. Karas, okupacijos, tremtys... Vien 1941-ųjų birželį į Sibirą išvežta apie 30 radviliškiečių šeimų. Vokiečių okupacijos metais išžudyti kone visi Radviliškio žydai. 1944 metų liepos 22-ąją vokiečių pagalbinei karo tarnybai prievarta išgabenta per 100 jaunų vyrų.
Radviliškio kapinėse perlaidoti pokario metais žuvę rezistentai. Prie bažnyčios pašventinti trys kryžiai, įrengtas tremtiniams ir laisvės gynėjams atminti skirtas simbolinis „Kančios ir skausmo takas“.
Sulėkę iš Kauno, Vilniaus tėviškėnai dalyvavo Dariaus ir Girėno gatvės skverelyje vykusioje akcijoje. Greta Kęstučio Benedikto medžio skulptūros „Lithuanika“ buvo atidengta atminimo lenta inžinieriui, sklandymo sporto entuziastui, inicijavusiam sklandytuvų gamybą Prienuose Vytautui Pakarskui (1930–1995).
Apie jį pasakyta daug gražių žodžių, atsiminimų pabirų. „Reikėjo berniukams padangių žydrų...“, – skambėjo Teisučio Makačino daina. O virš galvų ratus suko lėktuvėlis. Susirinkusieji suprato, kad radviliškėno darbai tikrai nebus pamiršti. Juk prisiminti kūrusius žmones – svarbiausia.
Istorinėje Radviliškio kultūros panoramoje įrašyta nemažai mokslininkų, menininkų vardų. Tai pianistė, pedagogė Elena Laumenskienė-Stanek, Murauskienė (1880–1960), vargonininkas, chorvedys, ryškių menininkų Vytauto ir Romano Marijošių tėvas Antanas Marijošius (1881–1957), poetas Vytautas Bložė (1930–2016), režisierė Aurelija Ragauskaitė (1924–2017), daug aktorių: Stasys Paska (1920–1981), Jonas Alekna (1917–1964), Vaclovas Blėdis (1920–1999), Rūta Staliliūnaitė (1938–2011), Vytautas Tomkus, operos solistas, dabar LR Seimo narys, Vytautas Juozapaitis, literatai Jonas Linkevičius, Aleksandras Šidlauskas, muziejininkas Romualdas ir klarnetininkas Algirdas Budriai, daugelis kitų kultūros dirvonų artojų.
Sugūžėję tėviškėnai pamatė pirmą Lietuvoje Vytautui Didžiajam Lietuvos pastatytą obeliską. Jo priekyje – skydas su Vytauto ženklu ir įrašytomis gyvenimo datomis. Lietuvos karių statytas paminklas pokario metais buvo nugriautas, bet žmonių saugomas, „Istorinės atminties“ klubo iniciatyva 1989 m. restauruotas ir atstatytas.
Už erdvaus plento juostos – tvarkomas erdvus, funkcionalus miestiečių laisvalaikiui skirtas parkas, nauji gyvenamieji rajonai. Pastatyta nuo geležinkelio triukšmo gyventojus apsauganti aukšta siena.
Radviliškis – vienas stambiausių ir seniausių Lietuvoje geležinkelio mazgų. Prigiję daug šmaikščių posakių, per dantį patraukiančių palei bėgius ir kaukiančius suodinus garvežius gyvenančių žmonelių dalią...
Geležinkelio stotis Radviliškyje pradėjo veikti 1871 metais. Tačiau mieste yra ir kitokių unikalių objektų. Vienas jų – fiziko Viktoro Karmono Vaižganto progimnazijoje įkurtas Kosminio modeliavimo muziejus.
Pirmiausiai meras V. Simelis visus tėviškėnus subūrė po Kryžiaus ženklu. Rašytiniuose šaltiniuose 1597 m. minima Radviliškio katalikų bažnyčia ir parapinė mokykla. Augalų selekcininkas, habil. dr. Antanas Svirskis pasakojo apie bažnyčios pašonėje stovėjusį jo senelių namą. Prisiminė čia pat, dabartinio Kultūros centro vietoje, buvusią senąją bažnyčią ir kapines. Viską karas nusinešė...
Dabartinės Radviliškio Švč. M. Marijos Gimimo parapijos bažnyčios pastatas, pasitelkus vokiečių belaisvius, pradėtas statyti 1945 metais, 1987 m. rekonstruotas. Greta – įmantri varpinė. Visi, visi dabar į bažnytėlę! – ragino meras, stabteldamas prie naujosios bažnyčios durų. Tai miesto pasididžiavimas – skulptoriaus Martyno Gaubo 2019 m. sukurtos kaltinės bažnyčios durys.
Bažnyčioje didžiausią malonumą visiems teikė giedoję jauni balsai. Tai Radviliškio muzikos mokyklos jaunių choras „Saulės vaikai“. Vadovaujamas mokytojos Ingos Petrauskienės po Šv. Mišių prie altoriaus surengė nedidelį puikų koncertą. Skambėjo šviesios, žaismingos daugiabalsės dainos: puikiai intonuojamos, gražiai, meniškai vokalizuojamos.
Choras ne iš kelmo spirtas: pasirodo, laimėjęs ne vieno tarptautinio konkurso aukso, sidabro prizą. Apgailestavau, kad ne jie koncertavo ir Kultūros centre. Populiarios muzikos dainorėlių su kaukiančiomis fonogramomis ir taip jau visiems iki valiai...
Pamatėme filmuotus Radviliškio krašto grožybių epizodus. Atidaryta radviliškėno dailininko Edvardo Malinausko paroda. Nesvarbu, kad dabar šis marinistas gyvena Klaipėdoje: savo krašto nepamiršta. Miesto šeimininkai džiaugėsi galėję priminti istoriją ir ją puoselėjančius žmones.
Visus sveikino daug metų miestui vadovavęs ir miesto žmonių meilę pelnęs dabar LR Seimo narys Antanas Čepoponis, čia gimę menininkai Vytautas Juozapaitis ir Aleksandras Rubinovas, kiti svečiai.
Daug metų bibliotekai vadovavusi tėviškėnų draugė Aldona Januševičienė rado laiko su visais žodeliu persimesti, pasilabinti. Su tėviškėnų klubo Kaune pirmininke dr. Laima Sajiene ji priminė bendrai nuveiktus darbus, sveikino Gerų darbų ambasadorius, kurie buvo apdovanoti įspūdingo dydžio medaliais ir išreiškė viltį, kad pandemijos paveikti tėviškėnų klubai jaunės, stiprės tarpusavio ryšiai.
Visiems svečiams suruoštuose lauknešėliuose – knygos apie Radviliškio kraštą, žmones, ne vienas žurnalo „Radviliškio kraštas“ numeris. Kruopšti, išmintinga ilgametė jo redaktorė Gražina Dunauskienė perleido žurnalo puslapius ir autorius naujai kartai. Redaktore tapusi Lina Abromavičienė mezgė pažintis ir agitavo autorius rašyti. Betgi Gražinai širdį tikriausiai skauda? Kaip viena iš autorių linkiu jai dabar pačiai pajudinti sukauptą didelį turtą – archyvą ir vaikaičiams nurimus, sėsti prie rašto...
Dar ilgai šurmuliavo pražilę šios žemės vaikai, netilo kalbos apie kaimynus, mokytojus, sodybas, būtas ir nebūtas istorijas... Virkavo akordeonas, dainavo Vilmos Merkytės vadovaujamas romansų ansamblis „Romantika“, visi atsisveikino tarsi būtų vienoje troboje augę... Iki kito karto!
