Padėti sutvarkyti šeimos amžino poilsio vietą ne sykį prašė Vokės grafų vaikaičiai – Zigmuntas, Anita ir Izabelė Tiškevičiai. 1939 metais jie su savo motina Ona Marija Radvilaite-Tiškevičiene, bėgdami nuo okupantų, paliko gimtuosius namus ir apsigyveno Anglijoje. Tėvas Jonas Mykolas Tiškevičius tais pačiais metais, per savo 43-ąjį gimtadienį, iš Palenkės skubėdamas namo pas šeimą, žuvo, įsiprašęs į privatų pusbrolio grafo Stanislovo Zamojskio lėktuvą.
Elžbieta ir Jonas Juozapas Tiškevičiai susilaukė keturių vaikų, nepaisant silpnos žmonos sveikatos. Trakų Vokės dvare jie buvojo retai, nes žmona nuo kankinančios džiovos išsigelbėjimo ieškojo šiltesniuose kraštuose. Tačiau dvaras jiems labai rūpėjo.
Būtent Jonas Juozapas į dvarą pakvietė garsų landšafto architektą E.Andre, kuris pertvarkė parką. Jame net atsirado damoms ir džentelmenams skirtos akmeninės vonios, įtaisytos šlaito kaskadose.
Prieš tai dvarą valdė jo tėvas Jonas Vitoldas Tiškevičius (1831–1892) ir senelis Juozapas Tiškevičius (1805–1844). Tiškevičiai čia šeimininkavo beveik 100 metų.
Štai kaip savo knygoje romantišką Elžbietos ir Jono Juozapo Tiškevičiaus meilės istoriją aprašo Trakų Vokės istorijos tyrinėtoja Liliana Narkowicz:
„Varšuvoje vieno karnavalo metu jaunasis ponaitis iš Vokės susipažino su poeto grafo Zigmunto Krasinskio anūke iš Opinogurų prie Cechanuvo. Elžbieta Marija buvo trapaus sudėjimo ir silpnos sveikatos. Iš senelių ir tėvo paveldėjo džiovą, kuri buvo nepagydoma. Tačiau tai nesulaikė jaunojo grafo, ir jis 1894 m. Varšuvoje vedė gražią, apsiskaičiusią, protingą, dorą, subtilaus grožio, mielą grafaitę. Po vestuvių praėjus dviem dienoms, jaunieji išvyko į Vokę.
Jaunoji Tiškevičiaus žmona iš pirmo žvilgsnio pamilo gimtuosius vyro, dabar ir jos, namus. Troško būti kuo geresnė marti, motina ir žmona, tačiau turėjo gyventi ligos palaužtos moters gyvenimą. Ieškodama išsigelbėjimo nuo ligos, beviltiškai važinėjo iš vieno kurorto į kitą. Kad galėtų būti kuo arčiau savo mylimos Bisės ir galėtų ją remti, grafas su mažais vaikais važinėjo kartu su žmona.
Davose, Šveicarijoje, tarp kalnų išsinuomojo šeimai vilą, o Bisę įkurdino netoliese, tuo metu garsiausioje sanatorijoje džiovininkams. Jaunoji grafienė, nepaisydama, kad gali užkrėsti, gimdė vyrui vaikus, jų didelės meilės vaisius. Grafas stengėsi, kad vaikai kasdien matytųsi su motina.
Vokėje lankėsi retai. Ūkį valdė jaunojo grafo motina, Jono Vitoldo našlė Izabelė Tiškevičienė. Ji siuntė pinigus ir dovanas marčiai ir anūkėliams. Velykas ir Kalėdas jaunoji šeima visada leido kartu.
Kelios dienos prieš Kalėdas jaunasis grafas pakėlė ant rankų vyresnįjį sūnų, norėdamas parodyti gražų vaizdą pro langą, bet grafą ištiko aklosios žarnos priepuolis. Gydytojas atvyko per vėlai – grafas mirė išsigandusios žmonos, vaikų ir svečių akyse.
Elžbieta, sirgusi mirtina liga, tuo metu laukėsi ketvirtojo. Ji mirė 1906 m. gegužės mėnesį, palikusi laišką mažamečiams vaikams, kurie jį turėjo perskaityti užaugę. Liepė jiems ugdyti savyje „pareigos jausmą ir karštą meilę Tėvynei“.
