Remiantis naujausia tyrimų medžiaga, žvalgybos dokumentais, liudijimais, atsiminimais ir kitomis oficialiomis istorijomis iš fiurerio aplinkos, knygoje pažvelgiama į Adolfo Hitlerio pasaulį iš arčiau.
Į nacių partijos lyderio ir Trečiojo reicho fiurerio A. Hitlerio gyvybę kėsintasi ne kartą. Kai kuriais atvejais nuo beveik užtikrintos mirties jį išgelbėdavęs grynas atsitiktinumas, kurstęs aplinkinių kalbas apie ypatingą, žvėrišką šios kruvinos asmenybės nuojautą.
Nuo pat pirmųjų kovos dėl valdžios dienų A. Hitleris aplink save subūrė ištikimų asmens sargybinių būrelį, vėliau formuotos specialios fiurerio apsaugos tarnybos, išsikerojusios į sudėtingą ir daugiapakopę saugumo sistemą.
Šioje knygoje pasakojama, kokie žmonės ir kokios organizacijos užtikrino fiurerio asmens neliečiamybę, kokių saugumo priemonių buvo griebiamasi A. Hitleriui keliaujant, kalbant mitinguose, reziduojant savo būstinėse ir vadavietėse. Tačiau, kad ir kaip stengtųsi saugumo struktūros, jų darbe pasitaikydavę spragų. Čia nušviečiami patys garsiausi pasikėsinimai, jų vykdytojų motyvai ir likimas.
M. Feltonas daug dėmesio skiria ne tik viešam, bet ir asmeniniam A. Hitlerio gyvenimui antroje karo pusėje. Pateikiama naujų faktų apie fiurerio kasdienybę ir jo sprendimus, kurie leis skaitytojui įsigilinti į liūdnai pagarsėjusio žmogaus gyvenimo užkulisius.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
1943 m. Rusijoje surengtam pasikėsinimui į Hitlerį iki sėkmės trūko visai nedaug. Atrodė, iš visų galimų variantų būtent sprogimas dideliame aukštyje turėjo užtikrinti garantuotą fiurerio žūtį. Tačiau tai buvo ne pirmas pasiūlytas variantas. Henningo von Tresckowo planas gimė po ilgų diskusijų su sąmokslininkais, besiburiančiais generolo feldmaršalo Güntherio von Klugės armijų grupės „Centras“ štabuose Vinicoje ir Smolenske.
Klugės karininkai svarstė tris būdus, kaip nužudyti Hitlerį. Pirmasis variantas: pistoletu ginkluotas karininkas tiesiog nušautų fiurerį šiam lankantis armijų grupės „Centras“ štabe. Tačiau joks karininkas nenorėjo to imtis. Ne dėl to, kad tai būtų pati tikriausia savižudybė, o dėl kitų priežasčių. Drąsos šiems ne kartą apdovanotiems karininkams netrūko, bet tai buvo moralumo klausimas. Junkeriai negalėjo pritarti minčiai nužudyti neginkluotą vyrą, ypač savo vadą. Į asmeninę priesaiką, kitados duotą Hitleriui, jie žvelgė labai rimtai. Ne, Hitlerio jiems nebuvo gaila, bet duota priesaika – kariškos garbės kodekso dalis. Priesaikos sulaužymas apjuodintų juos pačius ir jų šeimas. To karininkai negalėjo net įsivaizduoti.
Von Tresckowas pripažino, ir greičiausiai ne be reikalo, kad bet kuris potencialus žudikas lemtingą akimirką tiesiog sustingtų susidūręs akis į akį su savo vyriausiuoju vadu. Tai nebuvo beprecedentis atvejis, nes prieš metus jaunas Liuftvafės karininkas, mažiau kvaršinantis sau galvą dėl kariškų garbės kodeksų, pasislėpė „Vilko irštvos“ miškuose ir rengėsi iš pasalų nušauti Hitlerį, šiam išėjus rytą pasivaikščioti su vokiečių avigane Blondi. Bet, pasirodžius Hitleriui, jaunas kariškis nedrįso pakelti rankos.
Gali skambėti patetiškai, bet Hitleris reiškė daugiau nei tik žmogų. Jis buvo kultas, savo pavaldinių sąmonėje stūksantis kaip virš visų pakilęs kolosas. Nedaugelis galėjo atsispirti šį žmogų supančiai nematomos galios aurai. Gal dėl tos priežasties, kad niekada su juo nesikalbėjo „paprastai“ ar atsipalaidavę. Kitaip nei feldmaršalai ir generolai, jaunesnieji karininkai į Hitlerį negalėjo žiūrėti kaip į paprastą žmogų. Norint nušauti priešais stovintį Hitlerį, būtų reikėję ne tik plieninių nervų, bet ir ypač greitos reakcijos, taiklios rankos. Per pietus aplink fiurerį buvo apstu sargybinių, tad vos tik žudikas pakeltų ranką ar bent kiek sudvejotų, jį per kelias sekundes nušautų sargyba. Po to vyktų daugybė sulaikymų, tardymų, potencialiai sunaikinsiančių visą antihitlerinę rezistenciją. Ir net sėkmingas pasikėsinimas greičiausiai reikštų mirtį.
Armijų grupės „Centras“ kavalerijos pulkų vado pavaduotojas rotmistras grafas Georgas von Boeselageris pasisiūlė Hitlerį nužudyti pasitelkus kareivių padalinį. Religingasis Boeselageris įtikėjo, kad Hitleris yra antikristas, todėl pasaulio išvadavimas nuo šio nelabojo ir Vokietijos išgelbėjimas nuo tolesnio sunaikinimo – šventa pareiga. Dėl savo tėvynės idealo Boeselageris buvo pasirengęs sulaužyti priesaką.
Boeselageris iš kavaleristų suformavo „garbės sargybos“ būrį, kurį daugiausia sudarė prieš Hitlerį nusiteikę kariškiai. Kai fiurerio palyda automobiliais važiuos iš aerodromo į lauko vadavietę netoli Smolensko, kavaleristai turėjo užpulti šiuos automobilius, sutriuškinti FBB ir RSD, o tada nužudyti Hitlerį. Šiam planui pasipriešino generolas feldmaršalas Klugė. Jis nepritarė vokiečių karių tarpusavio kovai, net jei kita pusė – esesininkai. Be to, Klugė laikėsi nuomonės, kad SS palyda pakankamai stipri, todėl žūtų daugybė žmonių. Trečią galimybę nužudyti Hitlerį suteikė britai. Abveras (Abwehr) – Vokietijos karinė žvalgyba, kuriai vadovavo rezistenciją palaikantis Wilhelmas Canaris, iš Prancūzijoje nusileidusių britų parašiutininkų perėmė kelias bombas su laikrodžio mechanizmu.
Bomba pagaminta taip paprastai ir sumaniai, kad beveik bet kuris žmogus galėtų ja lengvai pasinaudoti. Rūgšties sprogdiklis siaurame variniame vamzdelyje buvo įstatytas su sprogstamąja medžiaga. Žudikui tereikėjo replėmis sutraiškyti sprogdiklį ir paskleisti rūgštį, kuri po truputį graužė laidą. Laidui nutrūkus, įsijungdavo spyruoklinis plaktuvėlis, turintis suduoti per sprogdiklio galvutę ir padegti sprogstamąjį užtaisą. Bomba neskleidė garso, nes nebuvo jokių išduoti galinčių tiksinčių detalių, o cheminis sprogdiklis degdamas neskleidė jokio kvapo. Tokia bomba sunkiai aptinkama. Laikas iki sprogimo priklausė nuo sprogdiklio ilgio. Tresckowas pasirinko trisdešimt minučių. Jei viskas klotųsi gerai, Hitlerio lėktuvas turėtų būti sunaikintas kažkur virš Minsko. Pakankamai arti fronto linijos, kad būtų galima apkaltinti sovietų naikintuvus.
Pulkininkas leitenantas Brandtas, visai to nežinodamas, į Hitlerio „Condor“ paėmė Tresckowo bombą, užmaskuotą kaip siuntinys su dviem konjako buteliais. Atvykęs į Vokietiją, planavo „siuntinį“ perduoti generolui majorui Stieffui. Nors šis ir palaikė prieš Hitlerį nukreiptas nuotaikas, sąmoksluose aktyviai dar nedalyvavo. Tačiau jis buvo Tresckowo draugas, todėl tai, kad jam dėl pralaimėtų lažybų siuntė konjako, buvo visiškai normalu. Ironiška, bet Hitleris labai nemėgo Stieffo. Jį, žemo ūgio, fiureris vadino „nuodingu mažu neūžauga“. Nestebina, kad Stieffas netrukus tiesiogiai įsitraukė į sąmokslą prieš fiurerį.
1943 m. kovo 13-oji turėjo būti paskutinė Hitlerio gyvenimo diena. Brandtas siuntinį perdavė lėktuvo palydovui, kuris jį kartu su kitais daiktais padėjo nešildomame bagažo skyriuje. Tai buvo tiesioginis Hitlerio nustatytų saugumo taisyklių pažeidimas. Visi techninės priežiūros, remonto ir bagažo pakrovimo darbai bet kuriame oro uoste galėjo būti atliekami tik esant skrydžio inžinieriui ar kitam įgulos nariui, taip pat stebint RSD sargybiniams. Brandtas tai puikiai žinojo, bet daugeliu atvejų žmonės, nuolat gyvenantys šių taisyklių varžomoje aplinkoje, dažnai jas ignoruoja.
Dviem „Condor“ lėktuvams pakilus į giedrą mėlyną padangę Treskowas su Schlabrendorffu susižvalgė ir įsitaisė sunkvežimyje su įrengtu radijo ryšiu ir laukė naujienų apie fiurerio žūtį. Hitleriui žuvus, pradėtų valdžios perėmimo planą. Pėstininkų generolas Friedrichas Olbrichtas įsakytų kariuomenės rezervo daliniams užimti sostinę Berlyną, taip pat Vieną ir Miuncheną.
Kariuomenės rezervo daliniai buvo išbarstyti po visą Vokietiją; jie teikė pastiprinimą ir gyvąją jėgą fronte kovojančiai kariuomenei. Vyriausiajai kariuomenės vadovybei mėginant perimti valdžią šalyje ir įveikiant SS pasipriešinimą, galėtų prireikti rezervo kariuomenės pagalbos. Žinoma, neaišku, ar visi generolai paklustų Olbrichto bei kitų sąmokslininkų įsakymams. Vis dėlto daugybė karininkų buvo atsidavę naciai, o Waffen-SS ir gestapas – labai stiprios struktūros. Planuota, kad valdžią perimtų antinaciškai nusiteikusi vyriausybė; pagrindinės nacių figūros būtų suimtos arba sušaudytos. Tada būtų galima su Sąjungininkais derėtis dėl taikos. Žinios, kad sudužo Hitlerio lėktuvas, taip ir nepasiekė aerodromo prie Smolensko. Įvyko kažkas nenumatyta. „Mes su Tresckowu, – rašė Schlabrendorffas, – remdamiesi atliktais bandymais, buvome įsitikinę, kad bomboje pakanka sprogiųjų medžiagų suplėšyti visą lėktuvą.“ Dvi kankinančias valandas jų nepasiekė jokia žinia. Šiedu vyrai negalėjo suprasti, kas įvyko. Jų planas ir sprogmenys turėjo suveikti nepriekaištingai.
Tresckową telefonu informavo, kad fiurerio lėktuvas sėkmingai nusileido Rastenburgo aerodrome. Tai buvo sunkiai tikėtina. Schlabrendorffas kitu lėktuvu skubiai išskrido į Vokietiją, kad spėtų atsiimti siuntą prieš tai, kai Brandtas sužinos tikrąjį dėžės turinį. Ištyrus sprogmenį, paaiškėjo, kad jis puikiausiai suveikė. Rūgštis aktyvino spyruoklinį kūjelį, o šis sudavė per sprogdiklio galvutę. Tačiau dėl didelio šalčio nešildomame bagažo skyriuje sprogdiklio galvutė nedetonavo ir bomba nesprogo. Hitlerį nuo garantuotos mirties dar kartą išgelbėjo aplinkybės.
Vienas sąmokslininkų apmaudžiai pastebėjo, kad fiurerį greičiausiai sergsti „velnias sargas.“ Jei siuntinys būtų padėtas keleivių kabinoje, visi lėktuve esantys būtų žuvę. Sprogmuo grąžintas į saugyklą, tikintis, kad kada nors vėl bus panaudotas prieš Hitlerį.
