Pasitelkdamas pavyzdžius iš viso pasaulio, M. Galeotti parodo, kad šiuolaikiniuose konfliktuose kovojama visomis priemonėmis: nuo dezinformacijos ir šnipinėjimo iki nusikaltimų ir ardomosios veiklos. Būtent tai veda į nestabilumą atskirose šalyse ir teisėtumo krizę visame pasaulyje. Tačiau, užuot siūlęs puoselėti viltį sugrįžti į praėjusią „stabilių“ karų erą, knygos autorius išsamiai aprašo būdus, kaip išgyventi šioje naujoje tikrovėje, kaip prie jos prisitaikyti ir pasinaudoti teikiamomis galimybėmis.
Hibridinis karas, pilkosios zonos karas, karas be ribų šiandien keičia tradicinius kariavimo būdus. Šautuvai, bombos ir dronai tapo pernelyg brangūs, nepopuliarūs savosiose visuomenėse ir sunkiai valdomi, o laikai, kai galia buvo matuojama anglių kasyklomis, neužšąlančiais uostais ir dirbamos žemės plotu, apskritai baigėsi. Dabar pasaulis žengia į naują nuolatinių, nedidelių, dažnai nepastebimų, nepaskelbtų ir nesibaigiančių konfliktų erą.
„Ar kompiuterio pelė jau galingesnė už kardą?“ – klausia M. Galeotti. Britų profesoriaus teigimu, puolimas lygiai taip pat lengvai gali būti pradėtas ir iš dienraščio naujienų skyriaus ar įmonės valdybos kabineto, ir iš valstybės karinio štabo. Jūsų „kareiviai“ gali ir neturėti jūsų pilietybės, jie gali net nežinoti, kad apskritai dalyvauja kare ar kieno pusėje kovoja. O kiekvienas karas gali būti pavadintas teisingu, jeigu jo įvertinimą paliksime kariaujantiesiems.
Valstybės visada naudojo nekarines priemones: grasinimą, viliojimą ir apgavystes, kad pasiektų pergalę. Tačiau dabar pasaulis yra sudėtingesnis ir kaip niekad susijęs įvairiais saitais. Taigi neretai pasireiškia ir tamsioji globalizuotos ekonomikos pusė, kai net turizmas ir prekybos centrai gali būti paversti ginklais.
Šiais laikais grotažymės, memai ir asmenukės tapo savarankiškais naujų naratyvinių karų ginklais ir išplito taip pat kaip populiarusis šautuvas AK-47. Populistai ir separatistai semiasi daug jėgų iš melagienų ir sąmokslo teorijų šaltinio. Naratyviniai konfliktai skaldo bendruomenes ir verčia abejoti esamų sistemų ir valstybių teisėtumu. Ekonominis spaudimas skatina korupciją ir skurdina tuos, kurių nepraturtina. Neoliberalioji ekonomika išlaisvino rinką, o ši savo ruožtu peržengė sienas ir išsilaisvino nuo nacionalinės kontrolės. Net įstatymas tampa ginklu, o ne skydu. Vis dėlto knygos autorius skuba nuraminti ir atskleidžia, kaip ne tik išgyventi visko pavertimą ginklu, bet ir gauti iš to naudos.
Pasak M. Galeotti, galbūt būtų banalu teigti, kad gauname tokius politikus, kokių nusipelnėme, bet kai paprasčiausiai atmetame politiką kaip korumpuotų ir savanaudžių veikėjų sritį, kai sutinkame, kad mūsų šalis vykdytų slaptą, antagonistinę ir prievartinę politiką kitų atžvilgiu, kai gūžčiojame pečiais ir balsuojame nesitikėdami nieko geresnio, tada iš tikrųjų balsuojame už blogiausią suginklinto pasaulio versiją.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Galbūt pasaulis tapo per daug sudėtingas, per daug sąmoningas, kad jame būtų galima įgyvendinti atvirą imperializmą – ginklu arba čekių knygele. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad už pinigus negalima nusipirkti galios – veikiausiai priešingai, tik siekti reikia ne užvaldymo, o prisijaukinimo. Kai tautos mėgina primesti savo valią tokiomis grubiomis priemonėmis kaip sankcijos, jos paprastai patiria nesėkmę.
Ekonominę galią galima panaudoti daug subtiliau, pavyzdžiui, formuojant priešo valstybėje sau naudingus įpročius. Rusai tai vadina „refleksyvia kontrole“. Kartais bandoma naudoti kruopščiai sumaišytą ir dozuotą neigiamų poveikio priemonių mišinį: sankcijas, prieš tam tikrus vertingus objektus ar pramonės šakas nukreiptas kibernetines atakas, reidus įmonėse ir lėšų įšaldymą, pasitelkus teisinius ieškinius. Tačiau tokios priemonės yra negražios ir pernelyg akivaizdžios, be to, kaip jau aptarta, dažnai abejotinos vertės. Jos gali lengvai smogti atgal, sustiprindamos valstybės, į kurią taikomasi, atsparumą užsienio spaudimui.
Kur kas geriau veikia teigiamos poveikio priemonės, atitinkančios vietos politikų asmeninius ir frakcinius interesus. Pavyzdžiui, Maskva remia populistines partijas ir politikus Europoje, bet ne tam, kad pakeistų jų pažiūras, o todėl, kad jie jau turi, jos nuomone, naudingas pažiūras. Kairiosios pakraipos „Penkių žvaigždučių judėjimą“ ir dešiniosios pakraipos „Šiaurės lygą“ Italijoje, prieš migraciją pasisakančią partiją „Alternatyva Vokietijai“ (vok. AfD) bei daugybę kitų radikalių jėgų atvirai remia Rusijos valstybinė žiniasklaida, o slaptai – visokiausi troliai ir dezinformacijos kanalai, tačiau ne dėl kokio nors sutarto quid pro quo, o paprasčiausiai todėl, kad, Maskvos nuomone, jų sėkmė praverstų jos interesams. Tiesioginės sąsajos būna retesnės, bet jų irgi pasitaiko. 2014 m. prancūzų nacionalistės Marine Le Pen partija „Nacionalinis frontas“ gavo 9,4 mln. eurų (12,2 mln. JAV dolerių) paskolą iš mažo, šešėlinio, su vyriausybe susijusio Rusijos banko po to, kai ji pritarė Krymo aneksijai. Vėliau į viešumą iškilo nutekintas Kremliaus pareigūno laiškas, kuriame sakoma, kad „ji neišdavė mūsų lūkesčių“.
Dar paveikesnė yra asmeninės ar įmonės naudos perspektyva. Tikroji Kinijos 11 trln. JAV dolerių vertės ekonomikos jėga yra tarsi gravitacija, iškreipianti planetų orbitas ir kelianti potvynius bei atoslūgius, tačiau plika akimi nematoma. Politinę valią patraukti Kiniją atsakomybėn už žmogaus teisių pažeidimus šalies viduje ir agresiją užsienyje nuolatos pakerta rūpestis nepakenkti investicijoms ir neprarasti rinkų. Pavyzdžiui, Vokietijoje diskusijas dėl „Huawei“ paveikė automobilių pramonės atstovai, susirūpinę, kad gali sulaukti atsakomojo smūgio. Tai nestebina žinant, kad kas trečias vokiškas automobilis parduodamas Kinijoje. Deja, Vokietija tokia ne vienintelė.
Kai 2008 m. buvo paskelbta, jog tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy susitiks su Dalai Lama, tremtyje gyvenančiu Kinijos okupuoto Tibeto dvasiniu lyderiu, Pekinas atšaukė daugumą verslo vizitų ir atidėjo 150 keleivinių lėktuvų „Airbus“ užsakymą. Prancūzijos pramonininkai, įskaitant automobilių gamintojus ir prekybos centrų milžinus, ėmė karštligiškai spausti Paryžių, tad netrukus vyriausybė oficialiai paskelbė pripažįstanti Tibetą Kinijos dalimi. Sandoriai buvo atnaujinti, o valstybinis Kinijos dienraštis „China Daily“ džiūgavo, kad „Prancūzija grįžta į Kinijos pirkinių sąrašą“. Visai neseniai JAV įmonės, priklausomos nuo pigios pramoninės gamybos Kinijoje, garsiai ir ilgai skundėsi dėl Donaldo Trumpo eskaluojamo muitų karo su Pekinu. Jau daugelį metų įvairios pramonės šakos gina Kinijos komunistų partijos vadovybės interesus, šiai nejudinant nė piršto ir nemokant už tai nė vieno dolerio ar euro.
Nereikia būti Kinija, kad sužinotumėte, jog turite daugiau draugų, nei tikėjotės, iškilus grėsmei auksinius kiaušinius dedančiai žąsiai. 2014 m. Didžiosios Britanijos poziciją diskusijose dėl ES sankcijų Rusijai nemenkai paveikė britų finansų įstaigų ir advokatų kontorų, praturtėjusių iš į Londono Sitį plūstančių Rusijos oligarchų pinigų, spaudimas. Nėra jokių įrodymų, kad Maskva jas vertė tai daryti: jų pačių asmeniniai interesai skatino jas agituoti už sankcijų, kurias Rusija turėjo sumokėti už įsiveržimą į Ukrainą, sušvelninimą.
Labiausiai stebina Saudo Arabijos ginklų įsigijimo politika ir ją lemiantys politiniai apskaičiavimai. Karalystė leidžia pinigus lyg kokia švaisti oligarcho meilužė. Išlaidos gynybai sudaro apie 10 proc. šalies BVP – maždaug dvigubai daugiau, nei išleidžia Rusija, ir penkis kartus daugiau, nei teoriškai turėtų skirti NATO šalys, o 2020 m. – netgi 18 proc. nacionalinio biudžeto. Pagal absoliučiąsias karines išlaidas (48,5 mlrd. JAV dolerių) ji užima penktą vietą pasaulyje. Atsižvelgiant į tai, kad vienintelė pastarojo meto Saudo Arabijos karinė avantiūra, neskaitant nedidelio vaidmens Persijos įlankos kare, buvo parama Jemeno vyriausybei tebesitęsiančiame pilietiniame kare, toks švaistūniškumas atrodo šiek tiek perdėtas.
Tačiau iš tikrųjų Rijadas perka įtaką. Vos tik jis paskelbia apie ketinimus eilinį kartą rimtai paišlaidauti, potencialūs pardavėjai puola peštis, kas laimės sandorį. Norėdami pelnyti karalystės palankumą, ginkluotės gamintojai griebiasi lobizmo namuose ir ima raginti savo šalių vyriausybes nekreipti dėmesio į žmogaus teisių pažeidimus Saudo Arabijoje. Tai paaiškina, kodėl ši šalis turi ne tik daugiau lėktuvų, raketų ir kitos karinės technikos, nei gali panaudoti ir prižiūrėti, bet ir keistą jų derinį: JAV ir Europos naikintuvus, prancūzų, amerikiečių ir britų laivus, net Kinijos tolimojo nuotolio raketas.
Reikšminga tai, kad nuo 2010 m., Jungtinėse Valstijose didėjant susirūpinimui dėl Rijado politikos, didėjo ir Saudo Arabijos ginkluotės išlaidų dalis, skiriama JAV bendrovėms. Remiantis 2019 m. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (angl. Stockholm International Peace Research Institute, SIPRI) paskelbta ataskaita „Tarptautinio ginklų perdavimo tendencijos“, 70 proc. dabartinio Saudo Arabijos arsenalo yra pagaminta Amerikoje.
Demokratinės visuomenės ir atviros liberalios ekonomikos yra daug pažeidžiamesnės šio neoficialaus ekonominio imperializmo, be to, kai jis vyksta, dažnai būna vos pastebimas, o kai jau įvyksta, aukos pačios save kontroliuoja. Tiesiogiai puolamos ne pačios valstybės, o jų elitas. Pramonės atstovai, politikai, nuomonės formuotojai – visi jie gali būti užverbuojami, įdarbinami, paveikiami ir priverčiami, kartais net patys to nesuvokdami. Dienraščiai, įpratę gauti užmokestį už pelningus reklaminius intarpus, liaupsinančius Kinijos modernizacijos ar Saudo Arabijos reformų pranašumus, verčiau rinksis save cenzūruoti, užuot praradę tokius dosnius klientus; lygiai kaip ir universitetai, priklausomi nuo užsienio stipendijų ar studentų, gali tyliai keisti savo politiką, net ir garsiai deklaruodami (o teoriškai vis dar išlaikydami) savo nepriklausomybę. Esame laisvi – laisvi parsiduoti.
Pats savaime kiekvienas iš šių poveikio rezultatų gali būti palyginti menkas, kartais net juokingas. Tačiau tikroji jų reikšmė yra dvejopa. Pirma, jie kaupiasi, pamažu ugdydami nuolaidžiavimo ir bendradarbiavimo įpročius. Antra, ir, ko gero, svarbiausia, jie derinami su kitomis šiuolaikinių konfliktų priemonėmis. Kur kas lengviau formuoti politiką lemiančius naratyvus, kai kitos šalies žiniasklaida jau būna prijaukinta, jos ekspertai sukompromituoti, o politikai nupirkti (ar bent jau išsinuomoti). Turint ne tik pinigų, bet ir palankų vietos valdžios aparato požiūrį, tampa daug lengviau formuoti įstatymus ir daryti įtaką politikai. Kitaip tariant, pinigai yra ne tik ginklas savaime, bet ir suteikia daug daugiau galios visiems kitiems ginklams. Šiame kare tikrai galima už auksą nusipirkti gerų karių.
Gintis ar iškęsti?
Taigi ką galime padaryti šiame amžiuje, kurį Henry Farrellas ir Abrahamas Newmanas vadina „suginklinta tarpusavio priklausomybe“? Mums visiems reikia prekiauti, investuoti, keliauti ir bendrauti, todėl atsakymas negali būti autarkija – bandymas sukurti hermetiškai uždarą ekonomiką. Tikėtina, kad ekonominiu karu ir teigiama bei neigiama įtaka bus naudojamasi vis dažniau. Liberalusis credo, kad bet kokia prekyba yra gera ir kad tarpusavyje prekiaujančios tautos nekariauja, tampa vis netvirtesnis, nes tai nebėra viena kitai priešingos alternatyvos. Pastaruoju metu Indijos ir Kinijos kariai vis įsivelia į kruvinas peštynes Himalajų pasienyje. Per šiuos susirėmimus šaltaisiais ginklais ne vienas kareivis buvo mirtinai uždaužytas ar numestas nuo kalno šlaito. Tačiau dvišalė prekyba tarp šių šalių vis dar siekia daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių. Kol nebus sutarčių, kurios ekonominius konfliktus reguliuos panašiai, kaip kadaise reguliavo ginkluotas kovas ir branduolinių ginklų naudojimą (o kada nors jos gali būti pasirašytos), tautos turės nuspręsti, kokią kainą jos yra pasirengusios sumokėti, kad apsisaugotų ar net galėtų agresyviai panaudoti savo ekonominius raumenis.
Trys pagrindiniai atsakymai į šiuos iššūkius yra: atsparumas, sąmoningumas ir politinė valia; na, dar visuomenės budrumas. Atsparumas, be abejo, iš dalies susijęs su rizikos mažinimu. Šalys yra pažeidžiamiausios tada, kai būna pernelyg priklausomos: arba nuo vieno investicijų, energijos ar žaliavų šaltinio, arba nuo konkrečių importo ar eksporto rinkų. Kai kurias iš šių priklausomybių sunku nutraukti, tačiau būtina siekti diversifikacijos, kada tik tai įmanoma. Ukrainos priklausomybė nuo rusiškų dujų (ir nuo papildomų pajamų, gaunamų už dujas, kurios per jos teritoriją patenka į Europą) lėmė tai, kad jų tiekimas jai periodiškai būdavo nutraukiamas arba apribojamas – paprastai vidury žiemos. Dabar, net jei Maskva galėtų sau leisti uždaryti vamzdynus, Ukraina turi daugiau galimybių, įskaitant amerikietiškas suskystintąsias gamtines dujas. Panašiai ir Indija, Iranui įvedus sankcijas, stengiasi atsisakyti šios šalies naftos.
Atsparumas priklauso ir nuo įsitikinimų: pasirengimo patirti ekonominius nuostolius kaip priimtiną kainą už politinę nepriklausomybę. Tam reikia sąmoningumo ir politinės valios – dviejų tos pačios monetos pusių. Ekonominius iššūkius reikia aptarti, analizuoti, įtraukti į strateginius planus bei pratybas taip pat energingai ir atvirai kaip įprastus karinius iššūkius. Atsparumas turi būti ne tik įtrauktas į šalies ekonominę strategiją, jo turi būti reikalaujama ir iš svarbiausių nacionalinių įmonių. Pastarosioms tai reikštų visiškai iš naujo įvertinti politinę riziką ir vengti absoliučios priklausomybės nuo konkrečių rinkų bei tiekimo grandinių.
Tokiai politikai prireiks išlaidų, be to, nors kartais pakankamu stimulu gali būti visuomenės drąsa ir patriotizmas (ar bent jau neigiamo viešumo baimė), ją, ko gero, teks įgyvendinti ir palaikyti įstatymais, taip pat remti valstybei.
Vyriausybės taip pat turi dėti daugiau pastangų, kad apsaugotų save ir savo visuomenes nuo atviros korupcijos ir netiesioginės įtakos. Dauguma sutaria, ko tam reikia: tinkamo skaidrumo politinio finansavimo srityje ir lobistinėje veikloje, su tokia veikla susijusių organizacijų galutinių tikrųjų savininkų įvardijimo (kad jie negalėtų pasislėpti po fiktyviomis bendrovėmis ir patikos fondais), nepriklausomų teismų ir gerai parengtų įstatymų, griežto reikalavimo valstybės pareigūnams ir privačių įmonių vadovams deklaruoti savo pajamas, laisvos ir tiriamosios žiniasklaidos. Liūdna tiesa yra ta, kad praktikoje tai dažnai neveikia. Politinės partijos nenori atsisakyti įnašų, nuo kurių priklauso; įmonės, įpratusios naudotis abejotinais pinigų srautais, nenori keistis; lobistai ir jų klientai yra patenkinti esama padėtimi.
Taigi visam tam reikės politinio įsipareigojimo – to, ką gali būti sunku užtikrinti ir palaikyti, susidūrus su „morkos ir lazdos“ principu pagrįsta ekonomine įtaka. Taip pat naudinga ne tik atkreipti dėmesį į saugumo pavojus, kurių gali kilti tapus priklausomiems nuo kitos valstybės ir vėliau veikiamiems jos įtakos, bet ir įvertinti galimus pasipriešinimo pranašumus.
