Žinynas supažindina su daugiau kaip 100 garsiausių klasikinės muzikos kompozitorių nuo Bacho iki Ksenakio gyvenimu ir kūryba, apima visus muzikos kūrybos stilius: nuo viduramžių iki šių dienų.
Muzikos garsų komponavimas yra viena paslaptingiausių meno formų. Žmones, kurie nesunkiai perpranta literatūros kūrinį ar paveikslą, vis dar dažnai glumina tai, kad muzikos kūrinys, kuris išreikštas materialiu pavidalu – natomis, turi būti vėl paverčiamas garsais tarpininkaujant trečiam asmeniui – atlikėjui.
Leidinyje pateikiamos kompozitorių biografijos, istorinė informacija apie muzikos eras, žymiausi skirtingų laikotarpių įvykiai ir meno stiliai, taip pat kompozitorių įtaka muzikos meno raidai. Kompozitoriai pristatomi chronologiškai, greta pateikiant lenteles su svarbiausiais jų gyvenimo faktais ir kūriniais.
Gausiai iliustruotame albume – daugiau kaip 500 meno kūrinių ir nuotraukų: kompozitorių portretai, vietos, kur jie gyveno ir kūrė, scenos iš baleto ar operos spektaklių, taip pat natų rankraščių pavyzdžiai.
Siūlome perskaityti ištrauką.
* * *
Johanesas Okehemas
Tarp kompozitorių, kurie Kambrė mieste lankė Gijomą Diufaji, buvo ir tuo metu jau penkiasdešimties prancūzų ir flamandų kompozitorius Johanesas (arba Žanas d) Okehemas, kuriam buvo lemta užimti Diufaji, kaip garsiausio to meto kompozitoriaus, vietą.
Ankstyvuosius J. Okehemo gyvenimo metus, net gimimo vietą ir datą gaubia nežinia. 1443 m. pirmą kartą paminėtas kaip Antverpeno katedros kapelos giedotojas. Netrukus prasidėjo jo tarnystė Burbonų kunigaikščiui Karoliui I Muline Prancūzijoje.
XV a. šeštojo dešimtmečio pradžioje tapo Pracūzijos karaliaus Karolio VII kapelos kapelmeisteriu ir karališkojoje tarnyboje veikiausiai liko iki pat mirties. Mirė sulaukęs garbaus amžiaus Tūro mieste, kur paskirtas karaliaus daug metų buvo Šv. Martyno bažnyčios iždininku.
Žmonės juo žavėjosi tiek dėl malonaus būdo ir dosnumo, tiek dėl „ypatingo jo muzikos mielumo ir grožio“, o jo mirtį kolegos muzikantai ir poetai apraudojo skirdami įmantrius žodinius ir muzikos kūrinius.
Kontrapunktinė improvizacija
Okehemo darbų išliko palyginti nedaug – 14 mišių, polifoninės gedulinės mišios (ankstyviausias išlikęs pavyzdys), devyni motetai ir keletas pasaulietinių šansonų. Jo parašytos mišios laikomos to meto svarbiausiomis. Ankstyviausios, kaip ir Diufaji atveju, grįstos jau buvusia melodija – bažnytine ar pasaulietine, o vėlesnės – labiau eksperimentinės.
Užuot tenoro partiją grindęs cantus firmus melodine sandara, Okehemas dalino ją skirtingiems balsams, kurdamas aukšto kontrapunktinio sudėtingumo tekstūrą. Jis taip pat buvo pirmasis kompozitorius, naudojęs savo dainų melodijas kaip bažnytinės muzikos cantus firmus (technika, vadinama „parodijų mišiomis“, kurią jis naudojo savo mišioms Fors seulement, Au travail suis ir Ma maistresse). Kai kurie jo kūriniai, ypač Missa prolationum, nebuvo cantus firmus formos, veikiau sukurti kaip sudėtingas ritminių ir melodinių fragmentų derinys.
Žoskenas Deprė
Tarp J. Okehemui dedikuotų kūrinių paminėtina nuostabi elegija Nymphes des bois, kurią parašė paskutinis garsiojo XV a. prancūzų ir flamandų kompozitorių trejeto narys. Žoskenas Deprė (Josquin des Pres), kuris galėjo būti Okehemo mokinys, taip pat pelnytai galėtų pretenduoti į geriausio brandžiojo Renesanso kompozitoriaus titulą. Spėjama, jog Žoskenas gimė Pikardijoje ir karjerą pradėjo kaip bažnyčios choro choristas Sent Kventino koleginėje bažnyčioje, vėliau išvyko į Milaną, kur giedojo katedros chore ir dirbo Sforcų šeimai.
XV a. devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo popiežiaus choro narys. Apie 1500-uosius dirbo ir Prancūzijos karališkuosiuose rūmuose, ir Feraros kunigaikščiams, tačiau kai 1503 m. Feraroje prasidėjo maro protrūkis, Žoskenas pasitraukė į šiaurę ir tapo Kondė katedros rektoriumi.
Ten 1521 m. rugpjūtį jis ir mirė, o jo atminimui buvo sukurta gausybė jam dedikuotų žodinių ir muzikos kūrinių. Žoskeno kaip kompozitoriaus šlovę liudija trys atskiros jo mišių publikacijos, kurias XVI a. pirmaisiais metais išleido Venecijos spaustuvininkas Petručis (Ottaviano Petrucci). Vieno kompozitoriaus kūriniams skirti leidiniai tuo metu buvo itin reti.
Muzikos siejimas su žodžiais
Panašiai kaip Mocartas po bene trijų šimtmečių, Žoskenas to meto populiariausius muzikos žanrus ištobulino iki gryniausio „aukso standarto“. Jis buvo vienas pirmųjų kompozitorių, savo kuriamą muziką artimai siejęs su tekstu: jo kurtos melodijos be galo jausmingos, dramatiškos ir nepaprastai ekspresyvios. Tam jis pasitelkdavo sudėtingas muzikos kūrimo technikas, kurias naudojo meistriškai, bet neįkyriai.
Ankstyvąsias mišias grindė cantus firmus technika, tačiau vėlesnėse, kaip antai Ave Maris Stella, Ginkluotas žmogus (L’homme armé) ir Apdainuokite, mano lūpos (Pange lingua), naudojo įvairias unifikavimo priemones – parodijos techniką ir motto temas.
Džovanis Pjerluidžis da Palestrina
Palestrinos (Giovanni Pierluigi da Palestrina) kūriniai tapo vadovėliniu harmonijos ir kontrapunkto etalonu, o jo vardas amžiams įrašytas į muzikos istoriją. Karjerą pradėjo Romoje kaip vargonininkas ir kapelmeisteris.
1552 m. globojamas buvusio vyskupo, tuo metu popiežiaus Julijaus III, Palestrina tapo Julijaus kapelos, kurioje buvo rengiami giesmininkai Siksto kapelai, berniukų mokytoju. Po trejų metų buvo atleistas naujojo popiežiaus dėl to, kad buvo vedęs, tačiau dar tais pačiais metais pakeitė Orlandą di Lasą ir tapo Šv. Jono Laterano bazilikos kapelmeisteriu.
1560 m., iškilus nesutarimų dėl pinigų, iš šių pareigų atsistatydino ir grįžo į Švč. Mergelės Marijos didžiąją baziliką, o paskutinius gyvenimo dešimtmečius vėl dirbo Julijaus kapelos kapelmeisteriu.
XVI a. aštuntajame dešimtmetyje užklupus maro epidemijai, Palestrina neteko brolio, dviejų sūnų, galiausiai žmonos ir net svarstė pasukti į kunigystę. Vis dėlto 1581 m., praėjus vos aštuoniems mėnesiams po žmonos mirties, vedė turtingą našlę, kuri užtikrino jam finansinį saugumą.
Mišios ir motetai
Palestrina priešinosi kontrreformacinei politikai. Tridento susirinkime buvo inicijuotos bažnytinės reformos, pagal kurias sakralinė muzika turėjo būti paprasta, kad žmonės galėtų aiškiai girdėti žodžius. Bažnyčioje buvo siūloma uždrausti polifoninius kūrinius ir akompanavimą instrumentais. Palestrinos mišios ir motetai sukurti išlaikant teksto deklamacijos aiškumą: laisva vokalinių linijų tėkmė, o susipinančios partijos kuria savitą grožį sustiprindamos, o ne užgoždamos žodžių prasmę.
Išliko per 100 Palestrinos mišių, tarp jų – žymiosios Missa Papae Marcelli (skirtos popiežiui Marceliui II atminti), ir apie 375 4–12 balsų motetų, daug kitų liturginių kūrinių, tarp jų – rinkiniai Magnificat ir Lamentation. Kaip matyti, jam pavyko rasti pusiausvyrą tarp bažnytinio gyvenimo ir pasaulietiškumo. Nors daugelis jo kūrinių parašyti Dievui šlovinti, kai kurie grįsti pasaulietiniais modeliais, o tarp daugybės publikuotų rinkinių yra ir dvi madrigalų knygos.
Orlandas di Lasas
Flamandų kompozitorius Orlandas di Lasas (tikr. Orlando di Lasso) buvo Palestrinos amžininkas: abu mirė tais pačiais metais. Ankstyvuosius gyvenimo metus Lasas praleido keliaudamas po Siciliją ir Italiją, globojamas įvairių Italijos diduomenės atstovų.
Pirmieji jo kompozicijų – madrigalų, dainų ir motetų – rinkiniai buvo išleisti Antverpene ir Venecijoje, kai jam tebuvo vos per dvidešimt. Nuo 1556 m. dainavo Bavarijos kunigaikščio Albrechto V rūmų kapeloje Miunchene.
Rūmų muzika
1563 m. Lasas tapo kunigaikščio maestro di cappella (kapelmeisteriu) ir šias pareigas ėjo iki pat mirties. Jis kūrė sakralinę muziką pamaldoms ir pasaulietinę muziką rūmų pramogoms tokiomis progomis kaip valstybiniai vizitai, pokyliai ir medžioklės vakarėliai. 1569 m. sukūrė muziką ištaigingoms Bavarijos kunigaikščio Vilhelmo V vedybų su Renė iš Lotaringijos iškilmėms.
Lasas ir toliau daug keliavo, ypač po Prancūziją ir Italiją, tačiau paskutinius trisdešimt ketverius gyvenimo metus praleido Miunchene. Prieš pat mirtį kentėjo nuo depresijos ir daugiausia dėmesio skyrė sakralinei muzikai. Du jo sūnūs taip pat tapo muzikantais. Orlandas di Lasas buvo vienas gerbiamiausių ir produktyviausių to meto kompozitorių, o garsas apie jį pasklido plačiai po pasaulį. Išliko apie 2 000 jo kūrinių.
Ypatinga polifonijos meno meistrystė atsispindi jo kurtose mišiose, Kristaus Kančios istorijos giesmėse ir kituose liturginiuose darbuose, tarp kurių Septynios Dovydo psalmės (Psalmi Davidis poenitentiales), išleistos 1584 m., tačiau parašytos apie 1563-iuosius. Ne mažiau meistriškai kūrė ir lengvesnio stiliaus lyriškesnius kūrinius, kurių pavyzdžiais galėtų būti jo italų madrigalai ir prancūzų šansonai.
Tomasas Luisas de Viktorija
Tomasas Luisas de Viktorija (Tomas Luis de Victoria, dar žinomas kaip Tommaso Ludovico da Vittoria), greta Palestrinos ir Laso įvardijamas kaip vienas talentingiausių XVI a. kompozitorių. Gimė tuo metu gerai žinomoje šeimoje Aviloje, kur giedojo katedros chore (vienas iš jo dėdžių čia buvo kanauninku), lankė prestižinę Jėzuitų mokyklą.
1563 m. buvo išsiųstas į Romą, jėzuitų Collegium Germanicum, kur galbūt su Palestrina studijavo muziką. Po aštuonerių metų toje pačioje mokykloje pats ėmė dėstyti muziką, kol jau įšventintas kunigu 1577 m. galiausiai išvyko ir tapo Šv. Jeronimo Gailestingumo bažnyčios Romoje kapelionu, tačiau tuo pat metu dar gaudavo pajamų iš penkių parapijų Ispanijoje, kurias jam buvo paskyręs popiežius Grigalius XIII.
Madridas
XVI a. 9-ojo dešimtmečio pirmaisiais metais Tomasas Luisas de Viktorija nusprendė grįžti į Ispaniją, ir karalius Pilypas II paskyrė jį savo sesers infantės Marijos kapelionu vienuolyne Madride, kur ji ir gyveno.
Infantei jis tarnavo nuo 1587 m. iki jos mirties 1603 m., o vienuolyne liko iki savo mirties, atsisakęs daugybės viliojančių pasiūlymų iš kitų Ispanijos katedrų. 1592–1595 m. jis vis dėlto lankėsi Romoje norėdamas stebėti, kaip spausdinamos jo mišios, ir dalyvavo Palestrinos laidotuvėse.
Nors Tomasas Luisas de Viktorija rašė tik sakralinę muziką, kaip pritiko jo kunigo pašaukimui, kūriniai toli gražu nebuvo pompastiški ir atskleidė jo iš prigimties šviesų būdą. 20 jo sukurtų mišių buvo išleistos dar jam esant gyvam: daugelyje jų jis panaudojo savo motetus, antifonas ir psalmes, bet Missa pro victoria – „karo mišios“ – sukurtos populiarios prancūzų šansonos Karas (La guerre) pagrindu.
Išliko 16 Magnificat žanro kūrinių, daug kitų trumpesnių liturginių kūrinių ir žymusis Didžiajai savaitei skirtas muzikos rinkinys, kuriame yra ir devynios ekspresyvios raudos.
