„Netflix“ serialo „Didžiosios Britanijos britų pilių paslaptys“ bendrakūrėjis D. Jonesas grįžta su epine viduramžių pasaulio istorija – turtingos ir sudėtingos epochos palikimu, kuris svarbus iki šiol. Viduramžių personažai atrodo tokie pat gudrūs, niekšiški ar herojiški kaip šiuolaikiniai žmonės. Jei niekada per daug nemąstėte apie viduramžius arba manėte, kad jie buvo taip seniai, jog šiais laikais nebėra aktualūs, ši knyga privers pakeisti nuomonę.
Naujai žvelgdamas į vidurinius amžius, autorius pristato tos epochos palikimą, ant kurio pamatų iškilo Vakarai. Viduramžius sukūrusios galingos jėgos pažįstamos ir šiuolaikiniam žmogui – vyko klimato kaita, užkrečiamųjų ligų pandemijos, masinė migracija ir technologijų revoliucija. Anuomet gimė didžiosios Europos tautos, buvo kodifikuotos pagrindinės Vakarų teisės ir valdymo sistemos, Krikščionių Bažnyčia tapo galinga institucija ir vakariečių viešosios moralės sergėtoja, o menas, architektūra, filosofiniai tyrinėjimai ir moksliniai išradimai patyrė esminių pokyčių. Kiekviename šios istorijos etape klestėjo Vakarų valstybės, sugebėjusios pritraukti arba pagrobti vertingiausius pasaulio išteklius, idėjas ir talentingiausius žmones.
Vakarai, gimę ant imperijos ir žlugusios civilizacijos griuvėsių, įveikė krizes ir tapo dominuojančia jėga iš pradžių regione, o paskui ir visoje Žemėje. Per tūkstantmetį neatpažįstamai pasikeitė visos žmonių gyvenimo ir veiklos sferos. Mūsų laikmetis taip pat pasiekė lemiamą kryžkelę, todėl dabar dar svarbiau suvokti, kokias pamokas paliko praeitis. Kitos abejingų nepaliekančios Dano Joneso knygos – „Tamplieriai. Šventųjų Dievo karių pakilimas ir nuopuolis“ ir drauge su Marina Amaral parengta „Laiko spalvos. Pasaulio istorija naujoje šviesoje: 1850–1960 metai“.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
Chanų maršas
Po 1206 m. iškovotų pergalių Čingischanas tęsė triumfo maršą, užkariaudamas žemes toli nuo Mongolijos stepių. Šiaurės Kinijoje jis užpuolė vakarinę šalies dalį valdančias Sia bei Dzinų dinastijas, sutriuškindamas jų armijas mūšyje, ir išžudė šimtus tūkstančių karių bei civilių gyventojų.
1213-aisiais didžiojo chano kariai, prasibrovę pro Didžiąją kinų sieną trijose atskirose atkarpose, pasiekė Dzinų sostinę Džongdu. 1215 m. jie miestą apgulė, užėmė ir apiplėšė, o imperatoriui Siuandzongui teko nusilenkti užpuolikams. Jis paliko mongolų malonei ir sostinę, ir šiaurinę valstybės dalį, pasprukdamas į Biandzingą (dabar Kaifengas), esantį už daugiau nei 560 kilometrų. Šis gėdingas pralaimėjimas tapo Dzinų dinastijos žlugimo priežastimi, bet Čingischanui bei jo karvedžiams tai tebuvo eilinė pergalė.
Paskui užkariautojai pasuko į vakarus, nusitaikę į Karakitajų chanatą. „Slaptojoje mongolų istorijoje“ teigiama, kad didysis chanas „žudė [karakitajus] tol, kol jie atgulė kaip pūvančių rąstų rietuvės“. 1218 m. viena mongolų armijos dalis judėjo į rytus Korėjos link, o kita žygiavo priešinga kryptimi į Vidurinę Aziją, ketindama užimti Persijos valdas.
Tuo metu ją ir plačias aplinkines teritorijas valdė Didieji Chorezm-šachai. Kažkada jie buvo mameliukai, tiurkų kilmės karių-vergių kasta, o dabar patys valdė didžiulę imperiją, kuriai Vidurinėje Azijoje priklausė turtingi miestai ir Didžiojo šilko kelio atkarpos.
1218 m. Čingischanas, ketindamas pasiekti prekybos susitarimą su tuometiniu šios valstybės monarchu, pasiuntė 100 mongolų diplomatinę delegaciją. Pakeliui į šacho dvarą pasiuntiniai stabtelėjo Chorezmams priklausančiame Otyraro mieste (dabar Kazachstano teritorijoje). Deja, juos apkaltino šnipinėjimu ir visai delegacijai įvykdė mirties bausmę. Savaime suprantama, Čingischano atsakas nebuvo nuosaikus. Savo priesaiką „atkeršyti, kad būtų atlyginta už skriaudą“, jis įgyvendino itin žiauriai bei nuosekliai.
Žinia apie didžiojo chano pradėtą kampaniją prieš Chorezmus nuaidėjo toli ir būtent jos iškraipyti atgarsiai pasiekė penkto kryžiaus žygio dalyvius kaip karaliaus Dovydo užkariavimai. Rašoma, kad 1219 m. Alajaus kalnagūbrį (dabar Tadžikistano ir Kirgizijos teritorijoje) kirto armija, kurioje esą buvo 700 tūkstančių karių. Prasidėjo dvejus metus truksiantis karas, kuris sužlugdys Chorezmų valstybę, sunaikins jų miestus ir privers šachą gelbėtis nuo mongolų, sprunkant iš Vidurinės Azijos į Indiją, ir niekada negrįžti.
Kai kurie didžiausi regiono miestai, įskaitant Mervą (dabar Turkmėnistane), Heratą (Afganistane), Didžiųjų Chorezm-šachų sostinę Samarkandą (Uzbekistane) ir Nišaburą (Irane), krito po užkariautojų kojomis, o jų gyventojai – nuo mongolų kalavijų. „Jie atvyko, kasė, degino, žudė, plėšė ir jie išvyko“, – rašė persų mokslininkas Ata Malikas Džuvainis, cituodamas vieną iš nedaugelio žmonių, kuriems pasisekė pasprukti nuo užpuolikų antplūdžio.
Mervo apiplėšimas išsiskyrė itin dideliais žvėriškumais. Šis kosmopolitiškas didmiestis, turėjęs apie 200 tūkstančių gyventojų, buvo nuostabi oazė atšiauriame plokščiakalnyje. Čia kirtosi keletas reikšmingų tarptautinių prekybos kelių, daugybėje dirbtuvių kūrė talentingi amatininkai, už miesto sienų klestėjo žemės ūkis, kuriam vandenį tiekė pažangi drėkinimo sistema.
Čingischanas nurodė savo sūnui Tolujui pareikalauti, kad Mervas pasiduotų. Jo įsakymai buvo tradiciniai – arba miestas iškart pripažįsta mongolų valdžią, arba turi būti sunaikintas. Tolujus nenuvylė tėvo. Mervui pasipriešinus, karvedys dislokavo karius aplink miestą ir paragino visus norinčius išvykti taikiai palikti miestą su visu turtu, žadėdamas užtikrinti jų saugumą. Deja, pažadai buvo tušti.
Mongolai apiplėšė ir nužudė tūkstančius pasitraukti nusprendusių merviečių ir įsiveržė į miestą, kuriame nepaliko nė vieno vertingo daikto. Užkariautojai, išsamiai susipažinę su drėkinimo sistema, kad būtų galima nukopijuoti, sugriovė ir ją, ir Mervo sienas. Mongolai ugnimi ir dūmais išrūkė likusius gyventojus, kurie bandė slėptis rūsiuose, kanalizacijos tuneliuose, ir juos išžudė. Sugriauto miesto apylinkes jie paliko tik įsitikinę, kad neliko nė vieno žmogaus, galinčio jiems pasipriešinti. Iš esmės panašūs vaizdai kartojosi visoje Chorezmams priklausančioje teritorijoje.
Užkariautojai plėšė miestus ir kruopščiai rengė kalnų tvirtovių apgulas, kol visa imperija atsidūrė jų malonėje. Valdžios tuštumą užpildė mongolų paskirti valdytojai, kurie sukrečiančiai žiauriai numalšino kiekvieną sukilimą. Masinės egzekucijos buvo dažnas reiškinys. Daugelį miestų bjaurojo dvi kalvos – galvų ir kūnų, – pūvančios po atviru dangumi. Mongolai nužudė šimtus tūkstančių, o gal net milijonus civilių gyventojų. Viena išgyvenusiųjų dalis buvo prievarta paimta į užkariautojų armiją, kita – į vergovę ir išsiųsta atgal į Mongoliją, kur dirbo arba kentė seksualinį išnaudojimą.
Užkariautojai sunaikino valdančiąją dinastiją, jos teikiamą apsaugą, žiaurumu palaužė vietos gyventojus ir sugriovė pačią Chorezmų valstybę. Reikia sutikti, kad ji buvo struktūriškai silpna, skaldoma valdančiųjų ginčų ir etninių persų bei tiurkų religinių kivirčų, bet net ir tokiu atveju šis sunaikinimas buvo siaubinga pamoka.
1221 m. Čingischanas nusprendė, kad pakaks, ir ėmė ruoštis grąžinti pajėgas į Mongoliją. Jis iškovojo didžiulę pergalę prieš Chorezmus, bet tai nereiškė, jog mongolai iškeliaus tyliai. Plėšrūnai visur įžvelgia grobį, todėl didžiojo chano karvedžiams netrūko aukų, kurias būtų galima apiplėšti.
Pavergęs Persiją, Čingischanas padalijo savo pajėgas. Jis vadovavo kariuomenei, kuri neskubėdama judėjo į rytus, gimtinės link, pakeliui plėšdama bei siaubdama Afganistaną ir šiaurinę Indijos dalį. Du geriausi didžiojo chano karvedžiai Džebė ir Subedėjus toliau žygiavo į vakarus bei šiaurę, aplenkdami Kaspijos jūrą, įsiverždami į Kaukazo regioną ir ten esančias krikščioniškas Armėnijos ir Gruzijos (taip pat Sakartvelas) karalystes. Atkeliavusi mongolų armija neatsisakė įprastinės taktikos – išžudyti ištisus miestus arba pasmerkti jų gyventojus siaubingam likimui.
Džebės ir Subedėjaus nurodymu vyko grupiniai žaginimai, buvo luošinamos nėščios moterys, jų negimę kūdikiai sukapojami į gabalus. Kitaip sakant, užpuolikai rengė masinius kankinimus ir žudynes. 1222-ųjų vasarą jie du kartus mūšio lauke nugalėjo Gruzijos karalių Jurgį IV, o monarchas buvo taip sunkiai sužeistas, kad mirė nuo žaizdų.
Netrukus po šių įvykių Jurgio sesuo ir įpėdinė karalienė Rusudana laiške popiežiui Honorijui III papasakojo, kas iš tiesų slepiasi už iškraipytų istorijų apie karalių Dovydą, kurias jam čiulba tokie veikėjai kaip Žakas de Vitri. Rašydama pontifikui valdovė pažymėjo, kad jie tikrai nėra dievobaiminga tauta, bet pagonys, apsimetantys krikščionimis tik tam, kad apgautų savo priešus. Anot jos, tai „laukiniai totoriai, pragaro išperos, nepasotinami kaip vilkai <...> [ir] drąsūs kaip liūtai“.
Jiems pasipriešinti faktiškai neįmanoma. Laišką Rusudana parašė mongolams jau praūžus per karalystę, nes šįkart jie neketino likti, kad okupuotų. Vis dėlto užaugs nauja karta ir užkariautojai grįš, siekdami užbaigti pradėtą darbą.
Palikę Gruziją, karvedžiai Džebė ir Subedėjus pasuko Rusios stepės link. Artėdami prie Krymo, jie sutiko pasiuntinius iš Venecijos respublikos. Vos prieš porą metų per ketvirtą kryžiaus žygį į Konstantinopolį venecijiečiai įrodė, kad siekdami pelno gali būti ne mažiau negailestingi nei mongolai.
Diplomatai susitarė su karvedžiais, jog šie pusiasalyje užpuls Juodosios jūros pakrantėje įsikūrusią Soldajos koloniją, konkurentams genujiečiams nešusią nemenkas pajamas. Užsimezgė ilgalaikė Venecijos dožų ir Mongolų chanų partnerystė, kuri tęsis iki XIV a. vidurio, leisdama respublikos pirkliams uždirbti didžiulius turtus. Taip sakant, toks tokį pažino. Beje, šie santykiai suteikė galimybę Markui Polui leistis į garsiąją kelionę.
Kryme peržiemojusios Džebės ir Subedėjaus pajėgos pradėjo ilgą, vingiuotą kelionę atgal į Mongoliją. Pakeliui mongolai kovojo su įvairiomis stepėje gyvenančiomis tiurkų gentimis, įskaitant kumanus bei kipčiakus, ir jas sutriuškino. Tada pasuko į šiaurę, Kijevo Rusios link (dabar Ukraina).
Naujienas apie Dniestro upės krantais artėjančius mongolus skleidė kumanai, kurie atrodė iš siaubo pametę galvas. Vis dėlto vietos valdovai nebuvo tikri, kas yra ta priešiška tauta. Gerai informuotas Naugardo metraščių autorius žinojo tik tiek, kad juos Dievas atsiuntė kaip „bausmę už mūsų nuodėmes“. Kitos jo turimos žinios buvo menkos. Tai buvo „negirdėtos gentys <...> niekas tiksliai nežino, nei kas jie ir iš kur atvyko, nei kokia jų kalba, tautybė bei tikėjimas, bet juos vadina totoriais“.
Viena buvo aišku – paslaptingi atvykėliai nešė vargus. Siekdami pasipriešinti ir juos išvaryti, Rusios kunigaikščiai susibūrė į koaliciją, kuriai priklausė Naugardo kunigaikštis Mstislavas Narsusis, didysis Kijevo kunigaikštis Mstislavas III ir Haličo kunigaikštis Danila. Akivaizdu, kad tai buvo beprotiškai rizikingas sumanymas. Bet kvaila narsa tapo mirties nuosprendžiu, kai kunigaikščiai mirtimi nubaudė dešimt derėtis atsiųstų mongolų pasiuntinių.
1223-iųjų gegužės pabaigoje Rusios kunigaikščiai pasivijo priešo pajėgas prie Kalkos upės. Iš pradžių jiems pavyko nukauti maždaug tūkstantį mongolų, jojusių ariergarde, bet mūšis su pagrindinėmis Džebės ir Subedėjaus pajėgomis baigėsi triuškinančiu pralaimėjimu. Kautynėse žuvo net 90 procentų rusėnų karių, trys kunigaikščiai pakliuvo į nelaisvę.
Mongolai nepamiršo, kad įžūlūs priešai nužudė jų pasiuntinius, ir surengė protu nesuvokiamą egzekuciją. Jie susuko į kilimus Kijevo kunigaikštį Mstislavą III bei du jo žentus ir pakišo po medinėmis savo vado jurtos grindimis. Viduje prasidėjo pergalės puota, kurios garsams skambant nuo oro stygiaus trokštantys monarchai buvo mirtinai sutraiškyti. Šį kartą mongolai neužsibuvo tiek, kad prie savo sparčiai augančios imperijos prijungtų ir Rusios žemes.
Kita vertus, jie įvertino priešininkus ir pamatė, kad Europos pakraštyje taip pat driekiasi stepė. Būkime tikri, užkariautojai grįš ir į ją, ir į Gruziją. O kol kas laukė ilga kelionė iki gimtosios Mongolijos ir susitikimo su Čingischanu, jo karvedžiais bei kitais bendražygiais. Be to, žygis užtruko dėl mongolų pomėgio kautis beveik su visais, kas pasipainioja kelyje, ir pergales atšvęsti rengiant prabangias puotas bei girtuokliaujant.
1225 m. jie pasiekė gimtinę, kur visi drauge galėjo įvertinti naujai sukurtą pasaulį. Tuo metu septintą dešimtį skaičiuojantis Čingischanas valdė teritoriją, kuri driekėsi nuo Geltonosios jūros rytuose iki Kaspijos jūros vakaruose.
Ji buvo tokia didelė, kad net sunku patikėti. Irakietis metraštininkas Ibn al Asiris, šiuos įvykius aprašęs šimtmečiu vėliau, pabrėžė, jog „tiems totoriams pavyko tai, apie ką neteko girdėti nei senaisiais, nei naujaisiais laikais“, ir klausė savęs, ar skaitytojai nesuabejos. „Prisiekiu Viešpačiu, nėra abejonių, kad tie, kurie gyvens praėjus daug laiko nuo mūsų dienų, skaitydami šį pasakojimą atsisakys juo patikėti.“ Milžiniškos užkariautos teritorijos leido mėgautis saldžiais imperializmo vaisiais. Mongoliją užplūdo tokie turtai, apie kuriuos jos gyventojai nedrįso net svajoti. Pergalingos kariuomenės parsivarė tūkstančius pagrobtų žirgų.
Iš pavergtų kraštų, kartais po ilgus mėnesius trukusios kelionės, plūdo auksas ir sidabras, vergai ir amatininkai, egzotiški, nauji maisto produktai bei stiprūs alkoholiniai gėrimai. Mongolai niekada nepasižymėjo kultūriniu dogmatizmu, todėl mielai perimdavo aplankytų tautų technologijas ir papročius. Kinų laivų statytojai ir persų pionieriai, valdantys apgulos įrangą, tapo ginkluotųjų pajėgų dalimi. Uigūrų raštininkai buvo pašaukti dirbti valstybės administracijoje, o visos imperijos biurokratija vartojo naują jos reikmėms pritaikytą raštą. 1227 m. Čingischanas, mėgdžiodamas nugalėtą Kinijos Dzinų dinastiją, išleido popierinę valiutą, kurią užtikrino sidabru ir šilku.
Tų pačių 1227 metų rugpjūčio antroje pusėje nuožmusis užkariautojas paliko šį pasaulį. Mirties priežastis nėra žinoma, bet viduramžiais buvo sukurti keli spalvingi paaiškinimai: Čingischaną nutrenkė žaibas, pražudė užnuodyta strėlė, mirtinai sužeidė į nelaisvę paimta karalienė, kuri eidama sugulti su užkariautoju paslėpė peilį savo makštyje. Kad ir kaip būtų, Čingischanas mirė lovoje, duodamas jo būdui tinkančius įsakymus.
Didysis chanas pareikalavo, kad įpėdiniai pastatytų naują miestą Karakorumą, tapsiantį Mongolų imperijos sostine, ir nurodė nužudyti tangutų valdovą Modį bei visą vakarinės Sia dinastijos karališką šeimą, su kuriais neseniai kariavo jo armijos. Paskutinis nurodymas buvo įvykdytas – prie stulpo pririštus Čingischano priešus sukapojo į gabalus.
Nežinome ne tik didžiojo chano mirties priežasties, bet ir jo palaidojimo vietos, kuri buvo sąmoningai nuslėpta. Kapavietės žemę arklių kanopos sutrypė taip, kad jos nebūtų įmanoma rasti. Be to, teigiama, jog gyvybės neteko ir užkariautoją palaidojęs būrys bei duobkasiai, ir jų žudikai.
Net neįmanoma suskaičiuoti, kiek žmonių pražudė visą pasaulį bandęs užkariauti Čingischanas. Praėjus beveik šimtui metui Markas Polas teigs, kad didysis chanas buvo „garsus sąžiningumu, didžia išmintimi, valdovo iškalba ir drąsa“. Šis vertinimas pasako daug, bet nutyli antra tiek.
Vienaip ar kitaip, valdant Čingischanui įvykusi žaibiška teritorijos plėtra ir kultūros raida užtikrino, jog Mongolija tapo ir liks vienintele pasaulio supervalstybe XIII a. Atėjo laikas sužinoti, kas valdys šią dominuojančią imperiją kitu plėtros etapu ir kiek daug jiems pavyks pasiekti.
