Minint istorinio žygio į Klaipėdą šimtmetį praeities įvykiai atkartoti uostamiesčio centre surengtoje teatralizuotoje rekonstrukcijoje „Prefektūros šturmas“.
Toje pačioje vietoje prie Teatro aikštės vykusį mūšį pokšint imitaciniams šūviams, sproginėjant granatoms stebėjo šimtai klaipėdiečių.
Inscenizacijoje dalyvavo karo istorijos klubo „Grenadierius“ atstovai, atvyko rekonstruktoriai iš Lenkijos ir Latvijos. Žvelgdami į juos žiūrovai atpažino istorinius personažus vaidinusius Klaipėdos dramos teatro aktorius. Šūvių dūmams išsisklaidžius aikštėje nuskambėjo etnokultūros ansamblio „Alka“ dainos, Lietuvos karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestro maršai.
„Žygis į Klaipėdą konspiracijos sumetimais pavadintas sukilimu, jį ne tik deklaracijomis parėmė mažlietuviai patriotai. Iš tikrųjų tai buvo slapta Lietuvos Vyriausybės ir Šaulių sąjungos sumanyta karinė-diplomatinė operacija, kuriai vadovavo kontržvalgybos karininkas kaunietis Jonas Budrys-Polovinskas“, – pasakojo „Grenadieriaus“ siela tituluojamas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis.
Anksčiau atlikęs J.Budrio-Polovinsko vaidmenį karo etnografas E.Kazlauskis šįkart pasirodė su melsvu prancūzo legionieriaus munduru, šaunia berete ir dėl to nesisielojo: „Visi vaidmenys geri, rekonstruktoriai mikliai persikūnija, svarbu išsiaiškinti aplinkybes, viską daryti tiksliai, viešosiose erdvėse naudojant šaunamuosius ginklus paisyti saugumo taisyklių.“
Kovose dėl Klaipėdos krašto dalyvavo daugiau kaip tūkstantis savanorių, žuvo dvylika lietuvių, du prancūzai ir vienas vokietis policininkas.
Atkuriant lemiamo mūšio dėl prefektūros vaizdus Turgaus gatvėje išsirikiavę žiūrovai stebėjo, kaip šauliai kyla į ataką ir, pakirsti priešo kulkosvaidžių ugnies, krinta ant grindinio.
Prefektūroje įsitvirtinusi prancūzų įgula buvo apgulta iš trijų pusių – senamiesčio gatvelėse, kiemuose, net pastatuose užvirė nuožmios kautynės.
Antantės pasiuntiniai dar atrėmė kelias atakas, bet paskui nusprendė nebesipriešinti – balkone iškėlė baltą vėliavą ir buvo nuginkluoti lietuvių.
Inscenizacijos dalyvis A.Juozaitis, į prefektūrą įskraidinęs granatą, su bendražygiais kopėčiomis įsliuogė į vidų ir privertė prancūzus pasiduoti. Ne vienos istorinės dramos autorius, regis, susidorojo su jam patikėtomis kulkosvaidininkų kuopos vado puskarininkio Antano Zabarausko pareigomis.
Iš Biržų kilęs savanoris A.Zabarauskas – kovose dėl Klaipėdos bene labiausiai pasižymėjęs karys. Šis vyras prieš šimtą metų už narsą nuginkluojant prancūzus apdovanotas net dviem Vyties kryžiais.
„Kiekvienas šaulys gavo po pusšimtį kulkų. Kalena kulkosvaidžiai, visi pliekia iš šautuvų, ausyse spengia sprogimų garsai. Įsijautus virtuali mūšio realybė virsta tikrove. Granatą prie prefektūros panaudojau pagal paskirtį“, – įspūdžiais dalijosi ir Sąjūdžio epochoje nedrebėjęs A.Juozaitis.
Po mūšio nugalėti prancūzai ir pergalę švenčiantys sukilėliai nedėbčiojo vienas į kitą piktai – draugiškai spaudė ranką, fotografavosi Teatro aikštėje prie paminklo Toravos Anikei.
Sukilėliams prie prancūzų prefektūros iškėlus Mažosios Lietuvos vėliavą šimtmečiais germanizuotas Klaipėdos kraštas prijungtas prie Didžiosios Lietuvos. Šį faktą kiek vėliau tarptautiniu mastu įteisino Antantės vyriausioji institucija – Ambasadorių konferencija.
„Rytprūsių teritoriją nuo Nemuno žemupio iki Nemirsetos Lietuva tarpukariu valdė dalinės autonomijos teisėmis. Dabar tai neatsiejama mūsų valstybės dalis“, – sakė inscenizaciją Teatro aikštėje komentavęs Klaipėdos universiteto profesorius, Seimo narys Valdas Rakutis.
Lietuva nesnaudė
- Po Pirmojo pasaulinio karo Versalio rūmuose pasirašius taikos sutartį Vokietijai priklausęs Klaipėdos kraštas, kuriame nuo seniausių laikų gyveno lietuviai, kybojo tarp dangaus ir žemės. Šį Antantės globai laikinai priskirtą žemės lopinėlį tuo metu laikinai administravo Prancūzija.
- Diplomatai užkulisiuose svarstė įvairius geopolitiškai svarbios teritorijos su jūrų uostu ateities scenarijus. Jos troško Lenkija, bolševikinė Rusija ir net pati Vokietija buvo linkusios ją atiduoti Lietuvai. Kalbėta apie „freištatą“ – laisvą, o iš tikrųjų nuo Antantės priklausomą protektoratą.
- Nežinomybės slegiama Lietuva nesnaudė – 1923 metų sausį valstiečių rudinėmis persirengę šauliai peržengė buvusios Vokietijos sieną. Svarbiausias mūšis įsiplieskė Klaipėdoje – lietuviams įsiveržus į Prancūzijos prefekto Gabrielio Jeano Petisne būstinę legionieriai buvo priversti kapituliuoti.
- Minint šių reikšmingų istorinių įvykių šimtmetį, kai Lietuva įgijo priėjimą prie Baltijos jūros, Seimas 2023-iuosius paskelbė Klaipėdos krašto metais.
