Ramūnas Gerbutavičius. Apie smagias laidotuves

„Ar buvai V. Katunskytės laidotuvėse?“ – velniškos energijos kupinu balsu paklausė bičiulis.

Ramūnas Gerbutavičius<br>T.Bauro nuotr.
Ramūnas Gerbutavičius<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jan 24, 2023, 11:21 AM, atnaujinta Jan 24, 2023, 11:41 AM

Išgirdęs neigiamą atsakymą jis į savo balsą įliejo dieviškos užuojautos gaidų: „Kodėl? Juk buvo taip smagu!“

Akimirkai susimąsčiau, kad gyvename oksimoronų eroje ir kad jų, tų sau prieštaraujančiųjų ir net save paneigiančių įvykių ir emocijų, ateityje tikrai turėtų daugėti. Tada ėmiau teisintis.

Kodėl? Pirmiausia, todėl, kad kai ji buvo gyva, pats iš jos šaipeisi, tad kokia stebuklinga lazdele mostelėjo mirtis? Antra, todėl, kad abejoju, ar pats norėčiau, kad ji apsilankytų mano laidotuvėse, tad kodėl turėčiau manyti, kad ji džiaugtųsi, jog aš apsilankiau jos? Galiausiai todėl, kad nesu buvęs net dar smagesniuose renginiuose.

Žinai, ištariau, kalbama, kad kai kurie Tibeto ir Mongolijos budistai laidotuves rengia danguje. Mirusiojo kūną po tam tikrų ceremonijų išneša į kalnus, kartais pasodina tam tikra poza, kartais net sukapoja į gabalus ir palieka paukščiams bei žvėrims. Mat mirusiojo kūnas, jų manymu, tėra tuščias indas, trukdantis sielai nukeliauti į dausas. Be visa kita, ši tradicija susijusi ir su rūpinimusi gamta bei gyvūnais.

Madagaskare, pavyzdžiui, rengiama vadinamoji famadihana, dar vadinama „Šokiais su mirusiuoju“. Tai tradicinė malagasių ceremonija – jie kas keletą metų iš kriptos išima mirusiojo kūną ir jį perrengia naujomis įkapėmis, o ritualinius šokius lydi muzika. Taip malagasiai siekia pagreitinti kūno irimą ir išlaisvinti sielą.

O štai vienos zoroastrizmo tradicijos išpažinėjai tikėjo, kad mirusiojo kūnas nėra švarus ir suteršia viską, prie ko prisiliečia.

Tad jie kūną nuplaudavo jaučio šlapimu, jį, tą kūną, įkeldavo į vadinamąjį Tylos bokštą, esantį toliau nuo gyvųjų kelių, ir palikdavo grifams sukapoti.

Kremacija, kaip žinoma, ir pas mus sparčiai populiarėja, tačiau mes nesame tokie išradingi kaip kai kurie Pietų Korėjos gyventojai. Jie iš mirusiojo pelenų savais tradiciniais metodais gamina įvairiaspalvius karoliukus, kurie šiek tiek žvilga. Tuos karoliukus supila į stiklinius indus ir jais papuošia namus. Taip, grožis reikalauja aukų.

Bet bene smagiausios laidojimo tradicijos, tęsiau, būdingos Filipinams. Čia kiekvienas regionas, kiekviena tauta tarsi geiste geidžia išsiskirti. Štai vienos atstovai mirusįjį aprengia karnavaliniais drabužiais, pasodina į krėslą, neretai į dantis įstato pridegtą cigaretę. Kiti mirusiajam užriša akis, pasodina į krėslą ir pastato jį prieangyje.

Sebuanai vaikus, einančius į laidotuves, aprengia raudonais rūbais, kurie esą sumažina galimybę, kad jie, tie vaikai, pamatys vaiduoklį. Sagados regione karstai pritvirtinami prie aukštų uolų, kad mirusiųjų sielos atsidurtų arčiau dangaus. Kavito provincijoje žmogus dar būdamas gyvas išsirenka medį, kuriame po jo mirties išskaptuojamas didžiulis uoksas, – jame ir pastatomas velionis.

X amžiaus arabų keliautojas Ahmadas ibn Fadlanas yra aprašęs Volgos vikingų laidotuvių įpročius. Anot jo, vikingų vadas buvo laikinai palaidotas, kol bus pasiūtos įkapės.

Viena mergina – mirusio vado vergė – išreiškė norą prisijungti prie jo pomirtiniame gyvenime. Ji pergulėjo su kiekvienu gyvenvietės vyru. Tada buvo subadyta ir pasmaugta kaimo valdytojos.

Galiausiai mergina su mirusiu vadu buvo paguldyti mediniame laive, kuris buvo uždegtas.

Taivane, toliau pasakojau bičiuliui, vertinamas laidotuvių prašmatnumas. Kuo jos brangesnės ir kuo daugiau žmonių susirenka, tuo geriau. Tad čia per laidotuves, kartais kainuojančias 20 tūkst. eurų, gatvėmis žygiuoja mušamųjų orkestrai ir moterų šokėjų trupės.

Siekiant į laidotuves privilioti kuo didesnę minią kartais net išsinuomojami „elektriniai gėlių automobiliai“ – sunkvežimiai, paversti neoninėmis šviesomis spindinčiomis scenomis, ant kurių šokėjos šoka ne tik stulpo šokius, bet ir striptizą. Egzotiški šokiai nesibaigia net kapuose.

„Ar tiktai tuo nenori pasakyti, kad mes, lietuviai, dar turime kur pasitempti? Dėl Dievo meilės, Ramūnai!“ – velniškai dievišku balsu mano dėstomas mintis pertraukė bičiulis.

„Taip, dėl Dievo meilės“, – atsisveikinau E.A.Poe apsakymo „Amontiljado statinaitė“ herojaus Montezoro žodžiais, kuriuos tardamas jis kerštaudamas užmūrijo jį įžeidusį bičiulį Fortunatą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.