Tokiu būdu bus pristatytas paskutinis Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų „Lietuvos istorijos“ tomas. Apie knygą kalbamės su profesoriumi Nacionalinės premijos laureatu Alfredu Bumblausku.
– Pasirodo Jūsų knygos „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga“ IV ir V dalys. Apie ką rašoma šiose dalyse?
– Ketvirta dalis prasideda tuo, kuo baigiasi trečioji, – prezidento Antano Smetonos bridimu per Lieponą, bėgant nuo sovietų okupacijos. Šiuo simboliniu veiksmu prasidėjo turbūt tragiškiausias Lietuvos istorijos penkiolikmetis – net ne dešimtmetis – su sovietų genocidu ir nacių Holokaustu.
Pasibaigus genocidui ir terorui, Lietuva pamažu perėjo į nuobodulio epochą, kuri užtruko. Tuomet trispalvės buvo laikomos spintose, ir visi žino, kad Lietuvą valdo KGB rūmai Lukiškių aikštėje... Pamažu išbridame iš to laikotarpio ir per trispalvių jūrą atėjome iki Kovo 11-osios, vadinamosios dabarties Lietuvos.
Penkta dalis prasideda Nepriklausomybės Atkūrimo Akto pasirašymu ir apžvelgia laikotarpį iki šių dienų. Ypač akcentuoju 2004-ųjų „revoliuciją“, kai Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos ir NATO nare. Nesutinku su skeptikais, teigiančiais, kad tai buvo Kovo 11-osios idėjos išdavystė. Juk dar prieš karą ieškojome draugų, o nuo 2004 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje jų turime apie trisdešimt, ir ne bet kokių.
Tiesa, dabarties Lietuvos pasakojimas dar nesibaigė.
– Jūsų aprašoma istorija apima laikotarpį nuo dinozaurų laikų (I dalyje) iki karo Ukrainoje (V dalyje). Kaip šioje perspektyvoje atsiskleidžia Lietuvos istorija?
– Galima sakyti, kad dinozaurai yra laiko skaičiavimo metafora. Jiems išnykus mūsų istorija trunka kone sekundę. Štai kodėl ją reikia taip gerbti ir mylėti. Todėl istorikas, kuris galvoja pirmiausia apie praeitį, viską turi matyti dabarties ir ateities perspektyvoje.
Ką pergyveno Lietuva per tą laiką, matome gretindami penkias epochas. Man visuomet buvo svarbu, kad knygos dalys turėtų aiškią periodizaciją ir struktūrą. Taip man susiformavo (1) senosios Lietuvos idėja – Vyčio Lietuva, (2) XIX a., kai pereinama nuo senosios prie naujosios Lietuvos – trispalvės Lietuvos, (3) tuomet turime trispalvės valstybę, arba lietuviškąją Lietuvą, (4) 1940 m. birželio 15-ąją ji tragiškai nutrūksta ir pereiname prie totalitarizmo Lietuvos, (5) galiausiai – europinė, kitaip – atlantinė Lietuva, mūsų dabarties Lietuva. Žvelgiant gilyn į praeitį išryškėja, kokia prasminga yra dabartis: keliame trispalvę ir Vyčio vėliavą, turime Lietuvą su Vilniumi ir Klaipėda, turime Lietuvą su dominuojančia lietuvių kalba. Mes niekada neturėjome tiek draugų, niekada negyvenome taip sočiai ir saugiai. Įvyko stebuklas.
Apskritai visą Lietuvos istoriją vadinu sėkmės, galbūt net stebuklo istorija.
Imkime kad ir kalbą. Senojoje Lietuvoje kalbėta ir lietuviškai, bet dominavo rusėnų kalba, ją pakeitė lenkų kalba. Vargu ar, kaip sako kai kurie žmonės, senoji Lietuva buvo lietuviška. Antroje dalyje pasakojome, kaip grėsmingai priartėjome prie idėjos, kad būsime lietuviai, tačiau kalbėsime lenkiškai.
Trečioje dalyje galime skaityti ne tik apie agrarinę, bet ir apie lituanistinę revoliuciją. Kauno Lietuva ir yra tos lituanistinės revoliucijos vaisius. Lietuviška Lietuva, pergyvenusi terorą ir siaubą, dabar atsiveria ne tik su lietuvių kalba, bet ir su visu europiniu, transatlantiniu pasauliu. Tampame matomi ir žinomi pasaulyje. Mūsų užsienio politikos priešakyje esanti Ukraina – ir Taivanas – rodo, kad Lietuva yra sąmoningo pasaulio dalis.
– Naujausia „Lietuvos istorijos“ knyga baigiama pasakojimu apie šių dienų Lietuvą. Kaip istorikui kalbėti apie šiandieną? Kaip atsirinkti faktus, vertus istorijos? Į ką atkreipiate dėmesį?
– Dabarties istorija turi savo specifiką. Istorikas turi nusiraminti ir suprasti, kad visų faktų nesurinks. Juk istorija keičiasi kiekvieną dieną, ji nuolat atskleidžia naujų vertybių ir prasmių. Todėl manau, jog iš XIX a. ateinantis galvojimas, esą istorija prasideda tik praėjus 50 metų, nebėra toks aktualus. Laikai pasikeitė. Pirmiausia taikomi visai kiti metodai – remiamės kultūrinės antropologijos metodais, reikia klausinėti, žvalgytis Tą ir darome norėdami įvertinti, ką pasiekė Lietuva ir kaip tai reikėtų surašyti.
Dar visai neseniai rankiodavome bent kiek žymesnius iš Lietuvos kilusius asmenis, kurie išgarsėjo pasaulyje. To nebereikia. Turime savų pasaulinių žvaigždžių – menininkų, mokslininkų ir sportininkų, pavyzdžiui, Virginijų Šikšnį, Asmik Grigorian, Rūtą Meilutytę, kuri, man regis, ypač svarbi.
Galima sakyti, kad Rūta pradedame ir baigiame penktą knygos dalį. Penktą dalį siejame su trispalvių jūra, ir niekas neiškėlė trispalvės taip aukštai, kaip 2013 m. tai padarė R. Meilutytė. Pasaulio čempionate Barselonoje ji aplenkė varžoves iš Rusijos ir JAV. Trispalvė plevėsavo virš Amerikos ir Rusijos vėliavų. Tas vaizdas man – ypač paveiki metafora. Drįstu manyti, kad to mūsų nacijos tėvai, pradedant Jonu Basanavičiumi, net negalėjo susapnuoti. Galiausiai penktą dalį baigiame giliu ir prasmingu R. Meilutytės performansu: demonstruodama solidarumą su Ukraina, ji perplaukė raudonai nudažytą tvenkinį prie Rusijos ambasados Vilniuje.
Pirmasis Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų „Lietuvos istorijos“ IV–V dalių pristatymas įvyks Vilniaus knygų mugėje vasario 26 d., sekmadienį, 14 val. LRT salėje 5.1. Renginyje dalyvaus autoriai, Edmundas Jakilaitis ir Alfonsas Eidintas.
