Herbertas Werneris – vienas iš nedaugelio povandeninių laivų vadų, kurių įgūdžiai, drąsa ir neįtikėtina sėkmė padėjo išgyventi iki pat karo pabaigos. Įspūdingai ir šiurpiai aprašomi tie baisūs sunaikinimai, kuriuos sugebėjo surengti vienas nedidelis povandeninis laivas, susidūręs su laivų konvojais Atlante.
Vis dėlto kai Sąjungininkai ėmė taikyti vis tobulesnius aptikimo ir puolimo metodus, lengvos pergalės liovėsi. Medžiotojai patys virto grobiu ir kovodami ėmė patirti vis daugiau bauginančių nuostolių. Iš į vandenį nuleistų 842 povandeninių laivų 779 buvo nuskandinti. Jie tapo geležiniais karstais, kuriuose žuvo 28 000 jūreivių.
Povandeninis laivynas išgyveno tikrą tragediją ne tik todėl, kad žuvo daugybė šaunių vyrų, bet ir dėl to, jog daugumos tų gyvybių auka buvo beprasmiška: nebuvo tinkamos įrangos, o povandeninio laivyno vadovybės štabas duodavo protu nesuvokiamus įsakymus. Povandeninis laivynas kovoje naudojo tai, ką turėjo, o paskutiniais karo metais nepasiekė nieko, tik susinaikinimą.
Viena po kitos įgulos paklusniai ir netgi kupinos optimizmo išplaukdavo į absurdiškas misijas, kur jų laukdavo mirtis. Ir taip negausūs patyrę kapitonai vis dar dalyvavo kovose, bet buvo žymiai praretinti, nepaisant jų patirties vengti sunaikinimo. Nauji paruošti kapitonai, net vadovaudami patyrusioms įguloms, iš tikrųjų neturėjo jokių galimybių sugrįžti iš savo pirmojo patruliavimo.
Knygoje aprašyti pribloškiami, bet tikri įvykiai, mažai kam žinomi arba ilgą laiką drausti viešinti. Koks pustuzinis Amerikos karinių jūrų pajėgų karininkų gali patvirtinti, kad JAV karo laivai, įskaitant eskadrinius minininkus „Greer“, „Reuben James“ ir „Kearny“, atakavo vokiečių povandeninius laivus jau 1941 m. vasarą.
Taigi, jie kovojo prieš Vokietiją nepaskelbę karo. Povandeninio laivyno vadovybės štabas kaip tik prieš Sąjungininkams išsilaipinant Normandijoje išleido įsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog penkiolikos povandeninių laivų vadai turi pulti didžiulį priešų laivyną ir po torpedavimo taranuoti jų laivus, o tai reiškė savižudybę.
Šis vaizdingas pasakojimas apie kovas jūrų gelmėse, siaubą ir negailestingą mirtį pačioje jaunystėje skiriamas pagerbti visų tautų jūreivius, kurie žuvo Mūšyje už Atlantą.
Karo pradžioje, 1939 m., Herbertas A. Werneris buvo devyniolikmetis jūreivystės mokyklos kadetas, o 1941 m. balandį tapo diplomuotu specialistu, baigusiu Vokietijos karinių jūrų pajėgų akademiją Flensburge. Paskirtas vykdyti tarnybą povandeniniame laive kaip stažuotojas, vėliau tapo laivo vado pavaduotoju ir galiausiai – kapitonu. Plaukiojo Atlanto vandenyne, Lamanše, Šiaurės, Baltijos, Norvegijos, Viduržemio jūrose, netgi atliko minavimo operaciją Česapiko įlankoje priešais JAV karinių jūrų pajėgų bazę Norfolke 1943 m. vasarą. Išgyvenęs viso karo metu, pabuvęs anglų, amerikiečių, prancūzų nelaisvėje, pabėgęs iš jos, 1957 m. jis atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir šiuo metu yra JAV pilietis.
Knygą iš anglų kalbos vertė Algis Malickas. Lrytas.lt skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
* * *
Rugsėjo 7 d. 1.00 val. Blausiai apšviestame valdymo poste nagrinėjau jūrlapius. Taip stipriai įnikau į planavimą, jog išsigandau išgirdęs tylų pavaduotojo balsą:
– Laivas paruoštas išvykti iš uosto, įgula užėmė kovinius postus.
– Gerai. Liepk užverti visus vandeniui nepralaidžius liukus tarp skyrių ir tegul jūreiviai užsideda gelbėjimo liemenes. Tik du arba trys žmonės tegu lieka laivo viduje, kol išplauksime iš uosto.
Spragtelėjo sandariųjų liukų užraktai, o įgula apsivilko geltonas pripučiamas liemenes. Užsimečiau ėriuko odos apsiaustą, įkandin paskutiniam jūreiviui užlipau ant tiltelio ir tyliai ištariau:
– Atrišt priekinius ir galinius lynus. Abu variklius – lėtai atbuline eiga. Vairas tiesiai.
Laivas tyliai atsiskyrė nuo prieplaukos ir laivagaliu į priekį išslydo iš betoninio statinio; įveikėme tris šimtus metrų, niekas nepastebėjo, kad išplaukėme.
– Abu variklius – stop. Abu – lėtai į priekį, vairas 20 laipsnių kairėn. Naujas kursas – 280 laipsnių.
Nukreipiau laivą į sąsiaurio tarp dviejų salų vidurį. Paskutinį kartą žvilgtelėjau į tamsoje skendintį La Rošelio miestą, kurį netrukus ištiks Bresto ir kitų Sąjungininkų apsiaustų uostų likimas. Aptakus laivas be garso yrėsi per tamsius vandenis: paskutinis vilkas apleido savo irštvą. Buvo sunku nuryti atsiradusį kartėlį, kad privalėjome palikti šią pakrantę, nuo kurios išvykę laivai keldavo mūsų vėliavas visuose pasaulio vandenynuose. Jaučiausi taip, lyg visi mano patruliavimai, visi mūsų didvyriški pasiaukojimai būtų veltui.
Kai neryški pakrantės linija nutolo, o įlanka išplatėjo iki vandenyno, potvynis pasiekė piką. Priekyje kairėje stūksantis lieknas Olerono salos švyturio bokštas rodė kelią nakties migloje.
– Šešėliai dešinėje. Eskadriniai minininkai, pelengas 340 laipsnių…
Tą akimirką priešais mus išdygo šeši priešo laivai, bet jie buvo vos įžiūrimi toli jūroje. Radarų detektorius tylėjo. Mūsų nepastebėjo netgi mūsų pačių artilerija. Kai šmėkliškas švyturys atsidūrė šimto dvidešimties laipsnių pelengu mums iš kairės, pakeičiau kursą pasukdamas į pietus. Be garso, lėtai tęsėme žygį, slėpdamiesi už juoduojančios pakrantės linijos. Švyturiui išnykus tolumoje, surizikavau ir užvedžiau dyzelinius variklius. Kai seni varikliai ėmė dundėti ir išspjovė juodus dūmus, U-953 įgavo pagreitį. Plaukėme į pietus labai arti pakrantės mažne dešimt jūrmylių, visą laiką pasiruošę susidurti su priešu. Vis dėlto, kaip ir tikėjausi, sargybiniai laivai pamažu atsitraukė, pastebėję auštančią dieną ir įvertinę pakrančių apsaugos baterijų keliamą grėsmę. Tuomet pasukau laivą į atvirą jūrą. Žvaigždėms išblukus danguje, U-953 laivas paniro po vandeniu. Biskajos įlankos pakrantės jo daugiau nepamatys.
Antrąją žygio dieną po saulėlydžio kilo audra. Stiprūs vėjai vis blokšdavo didžiules bangas ant šnorkelio plūdinio vožtuvo. Dėl to susidarydavo vakuumas ir mums užgniauždavo kvapą, jausdavomės, it galvos tuoj sprogs. Nors siautė audra, jaučiausi ramus. Laivą gaubė keturiolikos metrų vandens sluoksnis, slėpė didelės bangos, tad aptikti šnorkelio viršūnę arba periskopą buvo beveik neįmanoma. Jau seniai nesijaučiau toks saugus. Šnorkelio šalutinį poveikį atstojo tai, kad palyginti lengvai išvengdavome priešo lėktuvų.
Tomis slaptingo plaukimo valandomis visi buvome itin budrūs, nes vos už kelių metrų virš mūsų driekėsi mirtį nešantis jūros paviršius. Ryšininkai darbavosi šifruodami radijo pranešimus iš štabo, kurie buvo skirti U-953 ir keliems kitiems išlikusiems „vilkams“. Būdamas valdymo poste, gavau šūsnį pranešimų, kuriuose tiksliai nusakyta naujos operacijos eiga. Palei vakarinę įplauką į Šiaurės sąsiaurį turėjau sudaryti patruliavimo zoną kartu su U484, U-743 ir U-925. U-953 turėjo užimti piečiausią poziciją rikiuotėje.
Įprastu laiku perdavęs taktinius duomenis ryšininkams, štabas transliuodavo naujausius Vermachto oficialius pranešimus. Iš jų sužinodavome apie siaučiančius mūšius, žymius mūsų kariuomenės pralaimėjimus Vakarų ir Pietų Prancūzijoje. Britai surengė įspūdingą puolimą įsiveržę į Belgiją, o amerikiečiai pastūmėjo frontą ir įsigalėjo nuo Namiūro iki Orleano. Taip pat išgirdome, kad jungtinės prancūzų ir britų pajėgos veržėsi į šiaurę palei Ronos upę ir sovietai kėsinosi užimti Vokietijos rytines žemes. Pranešė daugiau naujienų, visos buvo blogos. Daugybė bombonešių lygino mūsų miestus su žeme, paversdami degėsių krūvomis. Neišgirdome nė vienos padrąsinančios kalbos, nė menkiausios užuominos, jog besitęsiantis nuopuolis bus suvaldytas.
Rugsėjo 10-osios naktį dėl užsidegusio kabelio valdymo poste vos neįvyko katastrofa. Tik vyriausiojo mechaniko – jis staigiai sureagavo ir apsimovęs pirštines užgesino liepsnas – dėka nereikėjo išnirti į paviršių, kur mus būtų sunaikinę.
U-953 plaukė tiesiai į šiaurės vakarus, skrosdamas neaprėpiamas Biskajos įlankos platybes. Stiprios rudens audros plakė jūros paviršių, todėl naudoti šnorkelį buvo sudėtinga. Ankstyvą rugsėjo 11-osios rytą, vos tik kirtome 8 laipsnių vakarų ilgumos dienovidinį, nustojo veikti išcentrinis siurblys. Gedimas, be abejo, labai pavojingas, nes tai buvo vienintelis siurblys, be kurio pavojingose situacijose nesugebėtume išlaikyti laivo plūdrumo. Bergeris, puskarininkis ir puikus mechanikas, išardė siurblį ir darbavosi iki paryčių, bandydamas sutaisyti.
Rugsėjo 13 d., netrukus po vidurnakčio, iš štabo gautos blogos naujienos sukrėtė mane asmeniškai. Tai, ko ilgai baiminausi, pagaliau nutiko: Darmštatą, tėvų naująjį prieglobstį, smarkiai subombardavo. Per praėjusią naktį įvykusį oro antpuolį nuo žemės paviršiaus nušlavė miesto centrą, dešimtys tūkstančių žmonių žuvo, dar daugiau liko be namų. Nepaisydami mano prieštaravimų į miesto centrą persikraustę tėvai tikrai dar kartą prarado visą savo turtą, ir aš net bijojau pagalvoti, kas dar galėjo jiems nutikti. Vyliausi, kad jie spėjo išsigelbėti kolektyvinėje slėptuvėje.
Kitą dieną nukreipiau U-953 šiaurės, šiaurės vakarų kryptimi, tęsdamas žygį palei kontinentinį šelfą. Nuo tada, kai išplaukėme iš uosto, nesusidūrėme su jokiomis kliūtimis. Būtent dėl šnorkelio sugebėjome išsaugoti savo gyvybes, o šimtai povandeninių laivų buvo sunaikinti, nes jo neturėjo.
Rugsėjo 16 d. 0.40 val. staiga nustojo veikti dešinysis dyzelinis variklis. Nelaimės ėmė mane persekioti. Kai vyriausiasis mechanikas grįžo iš laivagalio skyriaus, iš jo surauktų antakių supratau, jog mūsų popieriai prasti:
– Prasuko variklio indėklus… Velniop tą seną geldą!
Tą akimirką dėl netikėtai susidariusio vakuumo nebegalėjau jo nieko paklausti. Šnorkelio plūdinis vožtuvas užsidaręs užsikirto, todėl pro įsiurbimo kolektorių nebepateko oro, kairysis variklis susiurbė didesniąją dalį oro iš laivo vidaus, kol spėjome jį išjungti. Vyriausiojo mechaniko komandos dusliai skambėjo praretėjusiame ore. Jūreiviai išpūtę akis žiopčiojo, bandydami įkvėpti. Vyriausiasis mechanikas nugramzdino laivą, ir šnorkelio viršūnė atsidūrė po vandeniu: taip jis bandė atkimšti vožtuvą. Neišdegė. Kvėpuoti pasidarė dar sunkiau, rodos, netrukus galėjome uždusti. Vyriausiasis mechanikas patrakusiai mosikavo rankomis, bandydamas paaiškinti jūreiviams, kad jie nuleistų oro įsiurbimo vamzdį, nes taip galėjo atlaisvinti vožtuvą. Skausmo perkreiptais veidais motoristai suko rankenas, suvynioję trosą paguldė įsiurbimo vamzdį, o paskui vėl jį pakėlė, naudodami kėlimo gervę. Slinko kankinančios minutės, kol iš vamzdžio nutekėjo vanduo ir nugargėjo į dugną. Pasigirdo spragtelėjimas, ir oras pratisai švilpdamas ėmė plūsti į laivo vidų. Dėl staiga pakitusio slėgio daugelis pajuto smūgį ausyse. Kai kurie jūreiviai rankomis užsidengė veidus ir susmuko ant grindų plokščių. Kiti smarkiai žiopčiojo, bandydami normalizuoti spaudimą.
Nesėkmės ir techniniai nesklandumai ir toliau persekiojo mūsų laivą. Rugsėjo 17-osios naktį jūroje kilo audra, todėl vesti laivą šnorkelio gilumoje veikiant tik vienam dyzeliniam varikliui buvo tikrai erzinanti užduotis. Vyriausiasis mechanikas ištisas valandas bandė iki galo įkrauti akumuliatorius, bet dėl didelių bangų ir nuolat užsikertančio plūdinio vožtuvo tai užtruko. Tada visiškai netikėtai laivas tapo nevaldomas, ir mano įgudęs technikas nieko negalėjo padaryti. Iš dyzelinių variklių skyriaus pasigirdo srovenančio vandens garsas. Laivas pasviro galu žemyn ir stačiu kampu ėmė grimzti. Visiškai negalėjome jo sulaikyti. Vyriausiasis mechanikas skubiai ėmėsi visų veiksmų kritinei padėčiai suvaldyti, galiausiai sustabdė laivą dviejų šimtų aštuoniasdešimt penkių metrų gylyje. Po kelių siaubingų svyravimų jį sutramdėme.
Kaip vanduo pratekėjo į vidų, mums buvo tikra mįslė, bet oro įsiurbimo vamzdis kažkaip praleido jūros vandenį į laivą. Dyzelinių variklių skyriaus dugne teliūškavo daugiau nei dvidešimt tonų vandens, dar penkios tonos liko pačiame vamzdyje. Išsiurbę vandenį, vėl pabandėme plaukti šnorkelio gilumoje, bet vietoj plūstančio oro tonos vandens dar kartą pasipylė į laivą, ir mes vėl nugrimzdome, vos išvengę liūdnos baigties.
Neliko abejonių, kad šnorkelis sugedo. Atsidūrėme beviltiškoje padėtyje. Turėjome du pasirinkimus: užtrokšti po vandeniu arba pasitikti žūtį paviršiuje. Pasirinkau išnirti, nes viršuje turėjome bent menką galimybę nuplaukti iki Airijos krantų, pasislėpti tarp uolų ir pašalinti gedimus. Pasukau laivą į rytus, išnirome aplink siaučiant audrai. Artileristai nuskubėjo prie pabūklų. Du motoristai atsuko denio grotas ir įlindo į ertmę tarp laivo korpuso ir antstato, norėdami išsiaiškinti, kodėl patiriame nesklandumų. Kairysis variklis garsiai ūžė, laivas ėmė plaukti pavėjui, genamas milžiniškų bangų ir skalaujamas gausaus lietaus. Naktį oras pasitaikė bjaurus, bet dėl to priešo laivai neišplaukė iš uosto.
Kadangi oras mums buvo palankus, toliau plaukiau palei pakrantę ir visiškai įkroviau akumuliatorius. Kaip tik prieš auštant panirome, nesusidūrę su jokiu priešininku. Vyriausiasis mechanikas pranešė, kokį gedimą aptiko motoristai: oro įsiurbimo sistemoje pramušė užsandarintą jungę T formos išsišakojime. Iki vakaro būsianti pagaminta ir prisukta nauja detalė.
Plaukdami paviršiumi praleidome dar vieną audringą naktį: tik povandeniniai laivai gebėjo kreisuoti tokiu oru, dėl kurio priešas negalėjo mūsų trikdyti. Dvi valandas grūmėmės su gamtos stichijomis, nuolat maudomi lūžtančių bangų, kol pagaliau motoristai prisuko naują jungę ir pavyko iki galo įkrauti akumuliatorius. Mus lydėjo neįtikėtina sėkmė, bet nenorėdamas ilgiau erzinti likimo, nugramzdinau U-953 į atriedėjusią dvidešimties metrų bangą.
Kitą naktį, 23.18 val., pamatėme pirmą švyturio žibintą ties Airijos pakrante – jis švietė, it būtų taikos metas. Išklausęs pro periskopą jį stebėjusio pavaduotojo apibūdinimą, supratau, kad tai Lupo kyšulys ties Šanono upės žiotimis. 0.40 val., kai vykdėme įprastinę akustinę žvalgybą, išgirdome toli jūroje sproginėjančius užtaisus. Tą rajoną kirtome praėjusią naktį. Taigi, britai sugrįžo į savo „medžioklės plotus“.
Motoristai kibo į darbą: ardė dešinįjį variklį ir keitė indėklus, o mes, likę laivo priekio skyriuose, sutelkėme visą dėmesį, bandydami išlaikyti laivą šnorkelio gilumoje. Kol ištisas valandas plaukėme apimti nuogąstavimų ir jausdami pavojų, priėmėme trumpus radijo pranešimus ir naujienas. Štabas nuolatos rekomendavo, kad keli pavieniai „vilkai“ plauktų palei dviejų šimtų metrų izobatą, grįždami į Norvegijos uostus. Pastebėjau, kad Sąjungininkai sutelkę stiprią gynybą palei šį ruožą, ir ėmiau įtarti, jog buvo nutekinta slapta informacija, todėl britų eskadriniai minininkai atskubėjo būtent ten. Vos pustuzinis laivų turėjo patirti neįtikėtinai stipraus Sąjungininkų laivyno kirčius, ir visi, išskyrus kelis iš jų, buvo sunaikinti. Sėdėdamas valdymo poste, gavau pranešimą apie nelaimės signalą, kurį atkartojo štabas: MUS SUBOMBARDAVO. SKĘSTAME. 62N 01E. U-867. Netrukus dar vienas nelaimės signalas atsklido iš to paties rajono: NEVEIKIA ŠNORKELIS. ORO ANTPUOLIS. NEGALIME PANIRTI. U-865. Tai buvo paskutinis įgulos pranešimas. Prieš auštant laivą nuskandino lėktuvas.
Kiek vėliau tą pačią naktį sužinojome, kad Brestas užimtas po keturių savaičių apgulties. Mintimis nuklydau į praeitį ir atsiminiau komandorą leitenantą Winterį, kuris tikriausiai padarė viską, ką galėjo. Tada pagalvojau apie toli rytuose įsikūrusi Darmštatą. Koks likimas ištiko mano šeimą? Prieš metus jau būčiau turėjęs atsakymą, nes tuomet Dönitzas dar artimai bendravo su laivų kapitonais, suteikdamas jiems žinių apie tai, kas gero ar blogo nutiko namuose. Tos dienos negrįžtamai praėjo.
Staiga vairininkas, stovintis valdymo bokštelyje, suriko:
– Negaliu išlaikyti kurso! Sugedo kompasas…
Nusikeikiau apimtas nesuvaldomo įtūžio dėl šio naujo gedimo. Be veikiančio girokompaso mūsų misija atsidūrė dideliame pavojuje. Iš atsarginio magnetinio kompaso nebuvo jokios naudos: jo niekas nederino nuo tada, kai prieš metus išplaukėme iš Kylio. Juo visiškai negalėjome pasitikėti. Nenorėdamas rizikuoti, įsakiau paguldyti U-953 ant jūros dugno. Bergeris išardė girokompasą, nuolatos kartodamas, jog neturi nė menkiausio supratimo, kaip jį vėl surinkti. Kiaurą dieną Sąjungininkų povandeninių laivų naikintojai sraigtais įnirtingai plakė vandenį aplink mus. Pagaliau, praslinkus devyniolikai valandų nepertraukiamo darbo, Bergeriui pavyko surinkti visas detales į vietą.
Rugsėjo 20-ąją švintant nustačiau mūsų koordinates, orientyru pasirinkęs Inišbofino salos švyturį. Tikėdamasis netrukus susidurti su britais, nuleidau šnorkelį ir plaukiau periskopinėje gilumoje, ieškodamas priešų. ASDIC signalai ir sraigtų triukšmas ėmė skambėti nepakenčiamai garsiai. Vis dėlto viskas, ką sugebėjau pastebėti, – vienas lėktuvas ir Klero salos uolos. Tuomet supratau, jog mus apgavo naudodami neseniai išrastus britų įrenginius. Triukšmus skleidė plūduriuojančios bujos, išdėstytos palei pakrantes tam, kad atgrasytų tykojusius pasaloje povandeninius laivus ir nuvytų juos toliau į jūrą. Ten sąlygos britų povandeninių laivų naikintojams, susirinkusiems mus sudoroti, buvo geresnės, nes aptikimo įrangą veikė mažiau trikdžių. Pastebėjęs „barškuoles“ nusiraminau ir įsakiau plaukti įprastu greičiu.
Kitą naktį jūra nurimo, o aplink buvo girdėti daugybė „barškuolių“. U-953 apiplaukė Eriso kyšulį ir pasileido Donegolo įlankos link. 3.08 val. kairysis dyzelinis variklis nustojo veikęs. Iš laivagalio atsklido trumpa ataskaita: dyzelio sankaba užsikirto.
Nusikeikiau kaip piratas, šokau į priekį ir pakeičiau vyriausiąjį mechaniką prie valdymo pulto, kad jis galėtų nuodugniau patikrinti gedimą. Netrukus jis grįžo su blogomis naujienomis. Sankaba nepajudinamai priskreto. Ją reikėjo išardyti. Abu dyzeliniai varikliai neveikė, taigi toliau tris valandas plaukiau įjungęs elektros variklius, o paskui paguldžiau laivą ant jūros dugno Slaigo įlankoje. Motoristai, visi išsiterlioję tepalais ir alyva, energingai darbavosi visą likusią dieną, o deguonis vis retėjo. Greta, kažkur vakarų pusėje, nuolat girdėjome dažnus sprogstančių užtaisų driokstelėjimus, klaidinančius signalų ir variklių garsus. Pirmą valandą nakties pagaliau baigėme taisyti abu dyzelinius variklius ir U-953 pakilo nuo dugno.
Kol plaukėme palei uolėtą pakrantę, mums iš paskos buvo girdėti stiprus sprogstančių bombų dundėjimas. Pastebėjau saulėje blizgantį Arano salos švyturį, o sutemus nustačiau mūsų koordinates nuo Torio salos, kur styrančios pakrantės uolos šovė į viršų iš vandenyno it kokios katedros fasadas. Tą naktį U-953 įplaukė į Šiaurės sąsiaurį. Palei dviejų šimtų metrų izobatą girdėjosi aidai, bylojantys apie britų laivų aktyvumą. Iškėlę šnorkelį atsargiai plaukėme nuo švyturio iki švyturio ir švintant pasiekėme Iništrahulo salą. U-953 atvyko į savo „medžioklės plotus“. Jau buvo 6.00 val., paguldžiau laivą ant uolėto sąsiaurio dugno ir ėmiau planuoti pasalą. Norėjau sukaupti jėgas puolimui.
Griaudėjimai vakarų pusėje nesibaigė. Tomiai svaidė brangias talpyklas su sprogmenimis, it jos būtų pigūs biliardo kamuoliai. Klausydamas, koks stiprus buvo bombardavimas, pamaniau, jog britus perspėjo apie mūsų užduotį, todėl sutelkė dideles pajėgas, norėdami pričiupti mano bendražygius ir mane patį. Vienu metu, vėlai vakare, ne toliau nei už dviejų jūrmylių nuo mūsų, praplaukė eskadrinis minininkas, skubantis Londonderio uosto link. Apie vidurnaktį ėmiau plaukti į rytus, iškėlęs šnorkelį ir slinkdamas vis giliau į sąsiaurį, kur kursuojantys konvojai turėjo tik siaurą laivybos vagą. Tris valandas patruliavome sąsiauryje, atsargiai manevravome, klausėmės, zondavome. Vėliau vėl paguldėme laivą ant dugno, trylika jūrmylių nuo Iništrahulo salos. Atrodė, kad radome puikią poziciją, kur galime pasislėpti ir iš kur sugebėtume pulti. Girdėdami nenumaldomai griaudžiant po vandeniu ir tolumoje greitai besisukant eskadrinių minininkų sraigtus manėme, kad jūroje vyksta įnirtinga kova. Kad ir kaip būtų, nė vienas britų kapitonas nesumanė mūsų ieškoti pačiame sąsiauryje. Jie lengvai galėjo įvaryti mus į spąstus tarp pakrantės uolų ir šalia esančių minų laukų.
Mums trečią dieną tūnant sąsiauryje, du eskadriniai minininkai nuskubėjo Airių jūros link. Nekreipiau dėmesio į karo laivus, planuodamas sugauti stambesnį laimikį, kuris turėjo netrukus pasirodyti. Per ankstyvas puolimas tik išduotų mūsų poziciją ir nubaidytų visus kitus laivus. Praėjo ta diena, po jos – dar dvi. Palei dviejų šimtų metrų izobatą girdėjome neįtikėtiną priešo aktyvumą, bet nė vienas konvojus nepraplaukė sąsiauriu.
Rugsėjo 29 d., kai jau septynias dienas bergždžiai ieškojome taikinių, U-953 netikėtai teko nutraukti užduotį. Plaukti iškėlus šnorkelį tapo tikru košmaru. Pašėlusi audra ginė aukštas bangas nuo Atlanto vandenyno Airijos pakrantės link. Vyriausiasis mechanikas labai stengėsi vesti laivą po vandeniu, bet kartais šnorkelio vamzdis išsikišdavo tris ar keturis metrus virš jūros paviršiaus, tuomet tomiai tikrai būtų galėję tiksliai nusitaikyti. Nemaniau, jog privalome rizikuoti: mus galėjo subombarduoti arba būtume atsitrenkę į uolas ir sudužę. Nutraukiau šią kankynę vienu įsakymu:
– Vyr. mechanike, šiam vakarui užteks. Leisk laivą gilyn.
– Šnorkelis nejuda, – riktelėjo jūreivis, bandęs pasukti gervę. – Tamsta, nutrūko trosas… prakeiktas įrenginys sugedo…
Dėl naujo gedimo mums grėsė mirtinas pavojus. Jei laivas imtų grimzti žemyn stačiu kampu, šnorkelio vamzdis sulūžtų ir tada jokiais būdais negalėtume jo vėl pastatyti. Tai reikštų, jog nebegalėtume nuolat plaukti po vandeniu ir mus tikrai sunaikintų. Deja, tapo akivaizdu, jog nebegalime vykdyti užduoties. Kad ir kaip būtų, sėkmė nenustojo mane lydėjusi: šnorkelio vamzdis užstrigo pakeltas, tad galėjome toliau juo naudotis, jei tik išlaikytume jį statmeną. Vis dėlto dėl griozdiškos ir labai pastebimos šnorkelio viršūnės, išsikišančios iš vandens plaukiant periskopinėje gilumoje, žlugo sumanymas surengti netikėtą puolimą.
Nepataisomas šnorkelio gedimas tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu taurę. Visą šį ilgą žygį skyrėme pastangas vien nesibaigiantiems techniniams nesklandumams šalinti. Nors įgula nusipelnė iškovoti bent jau vieną pergalę, atsidėkojant už jų ištvermę, vis tiek nusprendžiau, jog patruliavimą reikia nutraukti. Šnorkelio vamzdis kvailai styrojo, mums plaukiant keturiasdešimties metrų gylyje. Pasukau U-953 link mūsų naujosios bazės Bergene, Norvegijoje. Įstrižai kirtome sąsiaurį, įveikę stiprią srovę, įsispraudėme tarp minų laukų ir britų povandeninių laivų naikintojų grupių ir pasukome link Išorinių Hebridų.
Spalio 1-osios vidurnaktis. Dyzeliniai varikliai galingai traukė laivą pirmyn. Palinkęs virš jūrlapių stalo valdymo poste bandžiau surašyti pranešimą, kuriuo informuočiau povandeninio laivyno vadą apie mūsų nesėkmę, ir planavau, kaip kuo greičiau pasišalinti iš radijo signalo perdavimo vietos. 1.00 val. per šnorkelio viršūnėje pritvirtintą anteną išsiuntėme radijo pranešimą. Užkodavus žinią, tekstas išėjo trumpas. Pranešėme: PRIEŠO LAIVŲ NEAPTIKOME. STIPRI GYNYBA. PATYRĖME GEDIMŲ. GRĮŽTAME Į BAZĘ. U-953.
Mano išsiųstas pranešimas paskatino štabą užklausti kitus laivus, buvusius tame rajone, apie jų rezultatus. Vis dėlto į užklausą neatsakė trys bendražygiai laivai, vykdę užduotis Šiaurės sąsiauryje. U-484 ir U-743 laivus sunaikino į vakarus nuo Iništrahulo salos tą pačią dieną, vos dvidešimt jūrmylių vieną nuo kito, o U-925 nuskandino šalia Airijos krantų.
Po perduoto radijo signalo pastebėjome kitą nemalonią aplinkybę: išaušus sonaru aptikome tris eskadrinius minininkus, besiartinančius mums iš laivagalio. Prisiekiau daugiau niekada nenaudoti radijo siųstuvo – tegul vyrukai štabe patys spėlioja, kas vyksta.
10.30 val. per akustinę įrangą išgirdome dar vieną povandeninių laivų naikintojų grupę. Šįkart ji plaukė mums iš priekio kairėje. Suskaičiavome šešis jūroje naršančius eskadrinius minininkus. Tikriausiai jie turėjo kelių lėktuvų eskadrilių, dalyvaujančių paieškoje, paramą. Signalų cypsėjimas ir plakamo vandens gausmas netrukus aidėjo visuose laivo skyriuose. Kai kurie jūreiviai klausėsi išpūtę akis, kiti vartėsi gultuose ir vaizduodami, kad nieko negirdi. Šeši tomių laivai žvalgė ir zondavo jūrą ir net neįtarė, kad, nuo jų nutolę tris jūrmyles į rytus, plaukėme vos dvidešimties metrų gylyje, slinkdami palei išorinį minų lauko kraštą. Sutemus paieškos garsai pamažu persikėlė mums už laivagalio toliau į jūrą. Vidurnaktį ausinėse vos girdėjome triukšmą. Po dviejų valandų jie visiškai išnyko, o 3.00 val. jau kvėpavome grynu oro ir tęsėme žygį užvedę triukšmingus dyzelinius variklius.
Kelias paras U-953 plaukė palei Išorinių Hebridų krantus link šiaurinių rajonų. Čia stiprios rudens audros plakė jūros paviršių ir kėsinosi nutraukti kupiną pavojų mūsų gyvenimo liniją. Mus nuolat medžiojo eskadriniai minininkai, virš laivo begalę kartų praskrido lėktuvai, bet jis kažkaip vis išlikdavo nepažeistas. Slenkant savaitėms, kai beveik visada plaukėme po vandeniu, jūreiviai kentė ausis rėžiančius triukšmus, gyvenimą prieblandoje, plaučius ėdančią tvankumą ir patį baisiausią dalyką – savo mintis. Galėjai mąstyti apie jaunystės dienas, mokyklą, mūsų armijų sėkmingus puolimus sausumoje karo pradžioje, šimtus nuskandintų priešo laivų ir pergalių šventimus, apie moteris ir meilę. Bet vos tik pasinerdavai į prisiminimus, sąmonę užliedavo koktūs vaizdai: mūsų pralaimėti mūšiai. Nesėkmės jūrų kautynėse. Sprukimas iš uostų. Veidai draugų, kurie dabar ilsisi jūros dugne. Pajėgų atsitraukimai sausumoje. Sugriauti miestai. Ir baisiausia asmeniškai man – nežinia, kas nutiko tėvams ir sesei.
Kai 1944 m. spalio viduryje U-953, slapta plaukdamas į rytus, aplenkė Šetlando salas, Vokietijos povandeninio laivyno sunaikinimas jau buvo ne už kalnų. Nuo tada, kai pasprukome iš apgulto La Rošelio, buvo sunaikinta septyniolika laivų – beveik visi, plaukioję jūrose. Visi šie laivai, išskyrus keturis, išplaukė į pirmąjį patruliavimą iš Norvegijos. Jie turėjo puikią įrangą, šnorkelius, įgulos buvo gerai mokytos, bet prastai pasiruošusios kovai ir neprotingai vadovaujamos. Sąjungininkai lengvai su jomis susidorojo.
Keturiasdešimt jūrmylių į šiaurės rytus nuo Šetlando salų užtikome povandeninių laivų naikintojų grupę, užkirtusią kelią į Norvegų jūrą. Tuomet prasidėjo dvidešimt aštuonias valandas trukęs nuožmus persekiojimas: tvėrėme nervus tampantį signalų cypimą, besivejančių sraigtų garsus, ratais plaukiojančius eskadrinius minininkus, sprogstančias gilumines bombas. Šio paskutinio išmėginimo metu, kęsdami kančias, plaukėme vos kiek giliau vandens paviršiaus. Kiekvieną akimirką buvome pasiruošę paleisti torpedas ir žūti, ir vis dėlto U-953 dar sykį sugebėjo ištrūkti iš velnio spąstų. Dar daug valandų po susidūrimo su priešu pragariški garsai skambėjo mums iš paskos, kol po šešių savaičių neįtikėtino plaukiojimo po vandeniu atvykome prie styrančių iš vandens Norvegijos pakrantės uolų, užtvėrusių tolesnį kelią į rytus.
Išaušo. Mažne po dviejų valandų pastebėjau žvalgybą vykdančius lėktuvus ir žemą švyturį, stūksantį ant vienišos uolos vidury įplaukos į Bjornafjordeną. Jūros bangos dužo į pliką uolą, sukeldamos purslotas juostas aplink mažytę salą. Nebepasitikėjau šnorkeliu, todėl įjungiau elektros variklius. U-953 sunkiai yrėsi priešais srovę, kad atvyktų į vietą, iš kurios galėtume įslinkti į fiordą. Geležinis laivo korpusas virpėjo, jį talžė į šoną bloškiančios bangos. Pasigirdo staigus bumbtelėjimas, o tada – dunkstelėjimas, ir šnorkelis nuvirto ant denio. Stiprėjančio potvynio jėga kėsinosi nublokšti laivą ant kyšančių uolų. U-953 veržėsi pirmyn, išvystęs dešimties mazgų greitį. Greičiau po vandeniu negalėjome plaukti. Laivas it lašiša brovėsi per sūkuringą jūrą, vis stūmėsi į priekį metras po metro. Aplenkę švyturį patekome į smarkų sūkurį, ir mus švystelėjo link didžiulės uolos, statmenai kyšančios iš vandens. Greitai pakeičiau kursą, ir laivas įsmuko į fiordą. Vėl likome gyvi.
