Iki šiol didžiausiu Lietuvos surengtu Europos vadovų susirinkimu buvo laikomas Lucko suvažiavimas.
– Ar galima lyginti 1429–ųjų sausio 9–29 dienomis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Didžiojo kunigaikščio Vytauto surengtą Lucko suvažiavimą su NATO viršūnių susitikimu Vilniuje? – to lrytas.lt paklausė istoriko Tomo Baranausko.
– Pagal tai, kad tiek Vilniuje, tiek Lucke – pietinėje Lietuvos Didžiosios kunigaištystės „sostinėje“ – susitiko aukšto lygio valstybių vadovai ir sprendė to meto svarbiausias problemas – taip, lyginti galima. Tuo metu nebuvo tokios gynybinės organizacijos kaip NATO, o Lucko suvažiavimas irgi sprendė saugumo klausimus – tuo metu Vengrijai buvo iškilusi Turkijos grėsmė, Zigmantas Liuksemburgietis tuo metu buvo Vengrijos ir Romėnų karalius.
Tačiau šio klausimo Lucke sėkmingai išspręsti nepavyko, nes viską nustelbė Vytauto karūnavimo klausimas. Dėl to kilo konfliktas, Jogaila turėjo išvykti ar išvyko prievarta ir konkretūs sprendimai nebuvo priimti.
– O ar galima lyginti šiuos du valstybių vadovų susirinkimus pagal dalyvių skaičių? Skelbiama, kad į Lucką suvažiavo 15 tūkst. svečių, o tai kelis kartus viršijo Lucko gyventojų skaičių. Tuo tarpu į Vilnių atvyks, kaip skelbiama, 2400 narių. Tarp jų 40 valstybių vadovų.
– Sunku pasakyti, kiek Lucke iš tikrųjų susirinko. Lietuvos metraštyje rašoma, kad per dieną būdavo sunaudojama 300 statinių midaus, papjaunama 300 karvių, 300 avinų ir 300 šernų. Ar čia tikrai taip buvo, ar beletrizuota – sunku pasakyti. Bet jei tai kažkiek atspindi tiesą, tai tokį kiekį maisto galėjo suvalgyti tik tūkstančiai žmonių.
– Iš kur Lucke tokios kaimenės žvėrių ir gyvulių?
– Viduramžių šaltiniai niekada nėra tikslūs. Tai gali būti ir simboliniai skaičiai, hiperbolizuota. Iš tikrųjų skerdžiamų žvėrių ir gyvulių galėjo būti mažiau. Nereikia žiūrėti į Viduramžių metraščių nurodomus skaičius kaip į statistiką.
Bet įspūdis turėjo būti nemažas.
– Ar žinoma kas nors apie Lucko suvažiavimo organizavimą, pavyzdžiui, apie apsaugą?
– Techninių dalykų niekur nepaminėta. Be abejo, valdovai vyko su savo palyda, taip pat ir su savo ginkluota apsauga. Bet 12 tūkstančių, kurie šiuo metu apsaugai pasitelkti Vilniuje, – labai didelis skaičius.
Net kariuomenei, kuri Viduramžiais išsiruošė į karo žygį, 12 tūkstančių karių buvo labai daug. Pavyzdžiui, Žalgirio mūšyje dalyvavo keliolika tūkstančių karių. Dar kartą sakau: statistikos Viduramžiais nebuvo. Yra tik istorikų skaičiavimai ir spėjimai.
– Ar žinoma apie incidentus Lucko suvažiavimo metu?
– Vienintelis konfliktas buvo diplomatinis, dėl Zigmanto Liuksemburgiečio pasiūlymo karūnuoti Vytautą Lietuvos karaliumi. Pasiūlymui pritarė pats Jogaila, bet didikai pasipriešino ir Jogailą išsivežė.
– Ar galima Lucko suvažiavimą laikyti sėkmingos logistikos pavyzdžiu?
– Be šio konflikto su Vytauto karūnavimu, daugiau konfliktų nebuvo. Nepavyko rasti, kad kas nors būtų nepatenkintas vaišėmis, pramogomis. Be abejo, organizavimas buvo sėkmingas.
Beje, Vytautas Didysis iš pradžių ketino surengti suvažiavimą Trakuose. Lucke surengė dėl to, kad Viduramžiais būdavo stengiamasi taip organizuoti, kad valdovams būtų patogu atvykti.
– Kiek reikėjo ruoštis, kad vienoje vietoje būtų sukaupta ne tik kaimenės žvėrių ir gyvulių, bet ir profesionalių virėjų?
– Taip, turėjo būti sutelktos nemažos pajėgos ir virėjų, ir aptarnaujančių asmenų.
Ruoštis reikėjo. Bet toks ruošimasis būdavo ir prieš kiekvieną karo žygį. Pavyzdžiui, istoriniai šaltiniai mini, kad prieš Žalgirio mūšį Vytautas ir Jogaila medžiojo.
Bet gal tai buvo duoklė natūra, surinkta iš aplinkinių kaimų.
– Ar galima spėti kad Lucke lietuviams padėjo užsieniečiai, turintys daugiau patirties tokius renginius organizuoti?
– Manau, kad tai, kas priklausė nuo priimančios pusės, ta pusė ir organizavo. O užsieniečiai galėjo būti nebent apsauga. Jie saugojo savo valdovus.
– Ar tokie įspūdingi galios koncentracijos renginiai dažnai pasiekia savo tikslą?
– Tai priklauso nuo to, kas numatyta iš anksto, jei tokie susirinkimai turi konkretų tiksl. Lucko suvažiavime konkrečių susitarimų nebuvo. Bet tas pats Lucko suvažiavimo dalyvis Zigmantas Liuksemburgietis 1414–1418 m. buvo inicijavęs Konstanco bažnytinį susirinkimą, kuris, tiesa, buvo Europos vyskupų ir teologų susirinkimas, bet išsprendė labai opią to meto problemą – suvienijo Katalikų bažnyčią, kurioje suvažiavimo išvakarėse valdė net trys tarpusavyje besivaržantys popiežiai. Šiame kongrese vyko ir Lietuvos bei Lenkijos diplomatinis ginčas su Vokiečių ordinu, sprendėsi Žemaitijos likimas, buvo priimta žemaičių delegacija ir įsteigta Žemaičių vyskupystė.
Iš grynai pasaulietinių valdovų suvažiavimų galima, pavyzdžiui, paminėti du Vienos kongresus. 1515 m. pirmajame Vienos kongrese, kuriame dalyvavo imperatorius Maksimilianas I bei du Jogailaičių dinastijos valdovai – Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis bei Vengrijos ir Čekijos karalius Vladislovas II – buvo sutarta dėl to, kad imperatorius nutrauktų sąjungą su Rusija (tam sąlygas sudarė 1514 m. Lietuvos laimėtas Oršos mūšis) ir nustatyta Vengrijos ir Čekijos sosto paveldėjimo tvarka, numatanti paveldėjimo teisę Habsburgams. Ji, beje, 1526 m. mūšyje su turkais tragiškai žuvus Liudvikui Jogailaičiui (Vladislovo II sūnui) buvo realizuota ir labai sustiprino Habsburgų pozicijas Europoje. Dar reikšmingesnis buvo 1814–1815 metais vykęs antrasis Vienos kongresas, kuris turėjo nuspręsti, kaip atrodys Europa po Napoleono karų. Daug kas buvo atkurta, kas Napoleono panaikinta, bet nustatyta ir nauja pokarinė Europos tvarka.
Dar paminėčiau Potsdamo konferenciją, kur susirinko Antrame pasauliniame kare nugalėjusių šalių vadovai sutvarkyti Europos reikalus po Vokietijos pralaimėjimo.
– Ar šiomis dienomis stebėsite NATO viršūnių susitikimą kaip istorikas?
– Žinoma. Įdomu, kuriam čia tipui riekės priskirti renginį – ar tik kai pasikalba ar ir kažką nutaria. Gal ne viską žinosime viešai, nes karas vyksta.
