Po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių JAV invazija į Afganistaną ir siekis nugalėti Al-Qaedą atrodė savaime suprantama misija. Iš pradžių amerikiečių karinės pajėgos kartu su sąjungininkais triuškino šią teroristinę grupuotę, privertė jos lyderius slapstytis ir nutraukė talibų valdymą Afganistane. Tačiau kodėl ši karinė kampanija taip užsitęsė ir kas iš tikrųjų vyko tuos dvidešimt metų svetimoje šalyje?
Siekdami maskuoti problemas, Vašingtono veikėjai dažnai švelnino blogas naujienas iš fronto, o kai kada jas iškreipdavo iki absurdiško lygio. George’o W. Busho, Baracko Obamos ir Donaldo Trumpo administracijos siuntė vis daugiau karių į Afganistaną ir nuolat kartojo, kad daro pažangą stabilizuodami padėtį šalyje, nors puikiai žinojo, jog atsidūrė aklavietėje. JAV vyriausybės strategijos buvo nevykusios, nacijos kūrimo projektas patyrė milžinišką nesėkmę, o pastangos sustabdyti narkotikų gamybą ir korupciją Afganistane priminė kovą su vėjo malūnais.
„Afganistano dokumentuose“ pateikiama nepagražinta tiesa, pagrįsta daugybės aukšto rango pareigūnų apklausomis ir šimtais per teismus gautų įslaptintų raštų. Per du dešimtmečius Afganistane iš viso buvo dislokuota 775 000 JAV karių. Iš jų daugiau kaip 2300 žuvo, o 21 000 karių grįžo namo sužeisti. JAV vyriausybė šiam karui tiksliai nenustatė savo išlaidų, tačiau dauguma skaičiavimų rodo, kad jos viršijo trilijoną dolerių.
Visgi viešai iš esmės niekas neišdrįso pripažinti, kad Jungtinės Valstijos pamažu pralaimi karą, kurį kadaise taip vieningai palaikė Amerikos žmonės. Nusikalstamai tylėdami, kariniai ir politiniai lyderiai vengė atsakomybės ir naujų situacijos vertinimų, galėjusių pakeisti karo rezultatą arba sutrumpinti konflikto laiką. Jie nusprendė paprasčiausiai maskuoti savo klaidas ir leisti karui dreifuoti.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.
Siūlome knygos ištrauką.
* * *
Dalyvaudamas projekto „Išmoktos pamokos“ apklausoje, Lute’as pasakojo: „Mums trūko fundamentalaus supratimo apie Afganistaną; nenutuokėme, ką darome. Ką čia bandome nuveikti? Neturėjome nė menkiausio suvokimo apie tai, ko ėmėmės. – Lute’as tvirtino nesąs linkęs perdėti. – Visa tai iš tiesų yra daug blogiau, negu galvojate. Egzistuoja esminis suvokimo skirtumas tarp karinių tikslų, išpūstų siekių, per didelio pasitikėjimo karine galia ir nenusimanymo apie būtinus išteklius.“
Baigiantis 2007-iesiems, žinios iš fronto tapo niūresnės. JAV gyvosios jėgos nuostoliai pasiekė naują ribą. 50 procentų padaugėjo civilių afganistaniečių, žuvusių dėl savižudžių sprogdinimų. Opijaus gamyba pakilo į rekordines aukštumas; dabar Afganistanas gamino 90 procentų viso pasaulyje išgaunamo šios medžiagos kiekio.
Bet kadangi įstatymų leidėjams, Baltiesiems rūmams, žurnalistams ir kitiems amerikiečiams iš esmės rūpėjo tik Irakas, karui Afganistane buvo skiriama mažai dėmesio. Kai Afganistano reikalai visgi iškildavo į viešumą, karo vadai Talibano sukilimą sumenkindavo kone iki juokingo masto.
2007-ųjų gruodį kalbėdamas per JAV visuomeninę televiziją PBS (Public Broadcasting Service), generolas McNeillas pakartojo seną dainelę apie tai, kad smurto Afganistane daugėja ne todėl, kad Talibanas tampa stipresnis, bet todėl, kad JAV ir NATO pajėgos uoliai persekioja priešą. „Mes tiesiog manome, kad neturime jų [talibų] laukti, tad juos vaikomės“, – tvirtino McNeillas.
PBS žurnalistas Gwenas Ifillas į tai reagavo skeptiškai. Jis pasakė: „Bet Talibanas – kaip vienu metu manėme... kaip mums vienu metu teigė – turėjo būti nugalėtas... turėjo būti sunaikintas. Argi jis dabar yra gyvas ir sveikas?“ „Na, tai nebuvo mano teiginys, – atsakė McNeillas. – Jie [talibai] išsisklaidė į tam tikras teritorijas, kur jų negalėjome pasiekti, ir dabar mes veržiamės į tas teritorijas.“ Nors karas Irake išsekino JAV karinių pajėgų išteklius, 2008-ųjų sausį Pentagonas sukrapštė dar šiek tiek gyvosios jėgos. Jis pranešė, kad į Afganistaną papildomai yra siunčiami 3000 karių; dabar šioje šalyje amerikiečių pajėgos turėjo sudaryti 28 000 žmonių.
Vasarį vykusioje spaudos konferencijoje McNeillas stengėsi dailinti niūrią situaciją fronte. Pentagono žurnalistams jis teigė, kad sprendimas į Afganistaną siųsti daugiau karių rodo, jog Jungtinės Valstijos ir NATO laimi, o ne pralaimi.
„Sena karinė patarlė byloja, kad reikia stiprinti pozicijas, kuriose jūs turite tam tikrą pranašumą, – kalbėjo McNeillas. – Mes tikimės didesnės sėkmės 2008-aisiais.“ Jis tvirtino, kad sukilimas yra nuslopintas, nors karinės žvalgybos ataskaitose buvo nuolat sakoma, kad jis plinta.
Po dviejų dienų savo politinėje kalboje vyriausiasis kariuomenės vadas pritarė McNeillo teiginiams apie sukilimą Afganistane. Kalbėdamas Konservatorių politinės veiklos konferencijoje (Conservative Political Action Conference), Bushas taip pat šaipėsi iš kritikų, teigusių, kad Afganistanas pavirto liūnu. Jis sakė: „Mes tvirtai laikomės savo pozicijos ir matome rezultatus. Talibanas, Al-Qaeda ir jų talkininkai sprunka.“
Iš tikrųjų Bushas buvo susirūpinęs. Nors jo prezidentavimas turėjo baigtis mažiau kaip po metų, jis nusprendė, kad dabar yra laikas dar kartą peržiūrėti karo strategiją. Kad įvertintų padėtį, Busho „karo karalius“ Douglasas Lute’as ir grupė patarėjų 2008-ųjų gegužę apsilankė Afganistane. Tuo pačiu metu Valstybės departamentas ir Jungtinis štabas Pentagone irgi peržiūrėjo karo strategiją.
Nė viena iš šių institucijų nemanė, kad JAV pajėgos Afganistane atsidūrė ant pralaimėjimo slenksčio. Talibanas, nors ir stiprėjantis, vis dar atrodė esąs per silpnas užimti didelį miestą ar pulti Kabulą. Tačiau Lute’ui buvo akivaizdu, kad aplinkybės nėra palankios Jungtinėms Valstijoms ir vis blogėja. Sukilėlių atakų mastas, jų geografinis išsisklaidymas ir bendras smurto lygis didėjo trejus metus iš eilės.
Po kelionės parengtoje ataskaitoje Lute’as dėl daugelio nesėkmių kaltino sąjungininkams būdingas painias vadovavimo struktūras. Lute’as pateikė pavyzdį, kuris iliustravo tai, ką jis vadino „10 karo problemų“. Lute’o komanda lankydamasi Kandahare – Talibano centre – aptiko daugybę skirtingų, tarpusavyje nesutariančių koalicijos pajėgų, įskaitant JAV ir NATO konvencines kariuomenes, CŽA, specialiųjų operacijų būrius, Afganistano armiją, Afganistano policiją, karo patarėjus bei instruktorius ir daug kitų.
Dalyvaudamas Virdžinijos universiteto apklausoje, Lute’as sakė: „Problema buvo ta, kad niekas nesikalbėjo su visais kitais. Kairioji ranka nebendravo su dešiniąja ranka.“
Pavyzdžiui, pasakojo Lute’as, Karinio jūrų laivyno specialiųjų jūrų, oro ir žemės pajėgų arba specialiųjų pajėgų padalinio „Delta“ komandosai „galėjo atvykti ir žaibiškai užpulti kaimą įprastoms pajėgoms apie tai nieko nežinant. Patekėjus saulei, pasirodydavo sudeginto kaimo vaizdas. Pėstininkų būrys eidavo aiškintis, kas atsitiko, ir atsiprašinėdavo vietinių gyventojų. Ir tokie dalykai kartojosi ir kartojosi.“
2008-aisiais peržiūrint karo Afganistane strategiją, buvo padaryta daug išvadų, kurios sutapo su 2003-iųjų, 2006-ųjų ir 2007-ųjų peržiūrų išvadomis. Dar kartą nustačius, kad konfliktu Afganistane nepakankamai rūpinamasi dėl karo Irake, Jungtinių Valstijų vyriausybei rekomenduota Afganistano misijai skirti daugiau laiko, pinigų ir kitų išteklių.
Vykstant karo strategijos peržiūroms, generolai toliau liūliavo visuomenę raminamomis kalbomis. 2008-ųjų birželį baigiantis šešiolika mėnesių trūkusiam vadovavimui JAV ir NATO pajėgoms Afganistane, McNeillas optimistiškai pareiškė, kad jam prižiūrint viskas klostėsi sėkmingai. Jis minėjo „daug akivaizdžios pažangos ženklų“: naujus kelius, pagerėjusią sveikatos apsaugą, gražesnes ir didesnes mokyklas.
Kalbėdamas atsisveikinimui skirtoje spaudos konferencijoje Pentagone, McNeillas teigė: „Aš tiesiog bandau pasakyti, kad ten [Afganistane] pasiekėme pažangą. Yra tam tikros pažangos saugumo srityje. Yra tam tikros pažangos atkūrimo srityje. Taigi, kartoju, manau, kad perspektyvos yra geros ir kad pažangos procesas ten vyks toliau.“
Tačiau mėnesiai bėgo, o karo strategija taip ir liko neapibrėžta. Darėsi vis sunkiau ignoruoti prieštaravimus tarp optimistiškų generolų kalbų ir niūrios tikrovės.
2008-ųjų vasarą JAV karo vadai nusprendė, kad tų Afganistane papildomai dislokuotų 3000 amerikiečių karių nepakanka, ir paprašė Pentagono didesnio pastiprinimo. Artėjo prezidento rinkimai, tad Busho administracija nusprendė šį prašymą palikti naujajam Baltųjų rūmų šeimininkui.
Visgi nė vienas generolas nenorėjo pripažinti, kad jis galbūt nesusidorojo su Talibanu.
1 foto Afganistano saugumo pajėgos neša sužeistą karį į JAV medikų sraigtasparnį po 2010 m. kovą Talibano surengtos pasalos netoli Cuneko kaimo Kunaro provincijoje. JAV daugiausia aukų patyrė 2010 m., kai žuvo 496 kariai.
