Dvaro menėje susirinkusius šiltai pasveikino renginį vedusi muziejininkė ir šio kultūrinio projekto vadovė Renata Veličkienė. Ji priminė Europos paveldo dienų prasmę, Ignalinos krašto muziejaus tradicijas jose dalyvaujant ir šių metų temą „Gyvasis paveldas. Meistriškumo laboratorija“. Vėliau dvaro administratorius Gintautas Velička visus pakvietė pasivaikščioti po dvaro teritoriją, apžiūrėti išlikusius pastatus, parko ir sodų fragmentus, aplankyti senąsias kapinaites ir buvusios bažnyčios vietą. Papasakota dvaro istorija, prisiminti jo klestėjimo ir nykimo laikotarpiai. Dabar dvaras naudojamas kaip viešbutis, patalpos nuomojamos privačioms šventėms.
Tarp Parsvėto ir Parsvėtaičio ežerų pastatytas Dūkšto dvaras minimas jau XVI a., tada jį valdė kunigaikščiai Giedraičiai, vėliau – Stabrovskiai. 1573 m. dvarą nupirko dvarininkai Rudaminos ir rūpinuosi juo iki 1813 m. Iki XX a. pr. Dūkšte šeimininkavo Beganskiai ir Daugėlos. 1901 m. Daugėlos dukra Teresė susituokė su Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėju Tomu Zanu. Zanams dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Tomui (Tomašui) Zanui dvarininkaujant čia buvo labai populiari sodininkystė, tvenkiniuose profesionaliai auginti starkiai. Išlikę keli sodų masyvai, kurie po truputėlį tvarkomi. Dūkšto dvaro parke iki Antro pasaulinio karo stovėjęs gyvenamas namas, vadintas „prosenelių namu“. Jame gyveno Dūkšto dvaro savininko Tomo Zano (filareto T. Zano proanūkio) prosenelė Helena Bieganska, kitos vyresnės kartos moterys. Kartais tame name apsigyvendavo ir dvaro savininkai – dažniausiai vasarą, kai rūmus užleisdavo svečiams ar vasarotojams, nes buvo įkurtas pensionas. 1939–1944 m. dvare veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Daugybę metų senieji pastatai buvo laiko ir žmonių niokojami. Nepriklausomybės pradžioje jais domėjosi ir čia tvarkytis bandė ne vienas savininkas, bet tik maždaug prieš dešimtmetį dabartinių savininkų dėka dvaras pradėjo ištikrųjų keistis, gražėti ir, tikimasi, vis dar gražės.
Pasivaikščiojimų metu stabtelėta prie senojo medinio kumetyno. Iš maumedžio statytas pastatas neblogai išsilaikęs, bet jį taip pat reikėtų atnaujinti. Išlikę ir nemažai ūkinių pastatų akmeninių sienų, dekoruotų liaudiškais motyvais. Aplankyta Adomo Mickevičiaus liepų alėja. Garsus poetas čia dažnai svečiuodavosi. XIX pr. dvare gyveno žymus to meto dailininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas (1792–1935). Jis čia mirė ir buvo palaidotas dvaro kapinaitėse, buvusios ir 1956 m. sudegusios bažnyčios vietoje. Kapavietę ženklina betono obeliskas su metaline viršūne, jis pastatytas 1974 m. (architektas Viktoras Kunickas). Senosios dvaro laidojimo kriptos dabar uždengtos laikinu mediniu stogeliu ir laukia tvarkymo darbų. Kapinaitėse aplankyti ir žymaus pomologo Adomo Hrebnickio (1857–1967) šeimos kapai. Šių didžių asmenybių atminimas pagerbtas tylos minute.
Sugrįžę iš pasivaikščiojimų renginio dalyviai pakviesti į doc. Dr. Salvijaus Kulevičiaus paskaitą „Ar kiekvienas dvaras gali papasakoti intriguojančią, įdomią istoriją“. Kalbėta apie mūsų tautos tapatybę ir istorinę atmintį, apie požiūrį į dvarus ir jo kaitą. Jei anksčiau lietuviai dvarus asocijavo su lenkais, baudžiava, su blogybe, tai ilgainiui, kaip pastebėjo pranešėjas, tas suvokimas keitėsi, ypač pasibaigus sovietiniam laikotarpiui. Dvarai pradedami atverti visuomenei, jie tampa ne tik istorijos, bet ir svarbiais kultūros paveldo objektais. Muziejai ima didžiuotis, turėdami sąsajas su davarais. XX a. pradžioje dabartinės Lietuvos teritorijoje būta apie 3500 dvarų sodybų, o šiuo metu yra išlikę apie 600. Kalbėta ir apie atgimusius Ignalinos rajono dvarus – be Dūkšto dar puikuojasi Vidiškių, Meikštų ir pats atviriausias visuomenei ir kultūriniams renginiams garsusis Paliesiaus dvaras.
Renginio metu Dūkšto dvare buvo galima apžiūrėti dvaro istorijai ir Jonui Rustemui skirtą parodą, taip pat sudalyvauti „Plunksnos rašto“ edukacijoje, plunksna parašyti ir išsiųsti laišką iš dvaro, voką pažymėjus specialiu antspaudu. Na, o į dvaro virtuvę kvietė kulinarinės veiklos. Apie dvaruose gamintus valgius pasakojo prof. dr. Rimvydas Laužikas ir jam talkinusi istorikė, gidė, rašytoja Anželika Laužikienė. Visi norintys galėjo ir patys sudalyvauti gaminant, o paskui ragaujant varškės virtinukus. Renginys baigtas puikiu koncertu. Įvairių laikmečių kūrinius atliko ir juos įdomiai pristatė kolektyvas „Trio Nantes“ (sopranas Milda Baronaitė-Gudukienė, fleita grojo Julita Puidokė, klavišiniais – Aušrinė Garsonaitė-Šiškienė). Nuostabūs muzikos garsai pripildė dvaro erdves ir žmonių širdis ypatingos nuotaikos ir pačių geriausių jausmų bei minčių.
Renginio pabaigoje Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis pasidžiaugė ta didele dovana, kurią, dvaro savininkams leidus, surengė Ignalinos krašto muziejus. Meras sakė, kad šis ir kiti mūsų krašto dvarai yra deimantai, kuriuos turime saugoti, jais žavėtis ir puoselėti kaip neįkainojamas paveldo vertybes. Meras dėkojo renginio svečiams, dvaro administratoriui, įteikė jiems savivaldybės dovanas. Renginiu ir naujam gyvenimui prikeltu dvaru žavėjosi Dūkšto miesto seniūnas Antanas Šakalys, išsakęs gražius linkėjimus ir padėkas, o renginio organizatoriams, dvarui dovanojęs gėlių ir Dūkšto vėliavą. Muziejaus direktorė dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė taip pat mielai išdalijo dovanėles, dėkojo renginio svečiams ir visiems susirinkusiems, išsakė gražių vilčių ateičiai. Kartu su dūkštiečiais, ignaliniečiais ir iš toliau dvaran atvykusiais smagiai laiką leido ir Ignalinos kraštiečių klubo prezidentė Renė Jakubėnaitė bei svečiai iš Kultūros ministerijos – Kultūros paveldo politikos grupės vyriausieji specialistai Irena Kezienė ir Romanas Senapėdis. Europos kultūros paveldo dienų renginiai tą savaitgalį vyko ir dar dviejuose Ignalinos rajono kultūros paveldo objektuose: Naujojo Daugėliškio ir Švedriškės bažnyčiose.
