Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas iš dabartinės mūsų šalies rezidencijos tame pat 17-ajame Paryžiaus rajone istorinį ir praeitį dar menančių simbolių turintį buvusį pasiuntinybės pastatą Generolo Katru (Catroux) aikštėje pėsčiomis pasiekia per 5 minutes.
Ant šio pastato dabar nėra jokių lentelių, galinčių duoti užuominų, kas ten įsikūrė, todėl vis spėliojama, kad čia dirba Rusijos šnipai. Kadaise ten buvo šios šalies konsulatas, veikė propagandinės naujienų agentūros TASS, „RIA Novosti“. Šalia prisišliejusi Liberijos ambasada.
Charles’io Hippolyte’o Duttenhoferio projektuotas ir 1877–1878 m. pastatytas įspūdingas pastatas itališku neorenesansiniu fasadu, kuriame iki tol buvo vienas pirmųjų šio Paryžiaus rajono viešbučių „Hotel Fournier“, tarpukariu priklausė Lietuvai. Bet sovietmečiu jis buvo nusavintas ir dabar pastatą valdo buvusių sovietų palikuoniai.
Finansinę skolą už nusavintą buvusią pasiuntinybę Prancūzija Lietuvai grąžino dar šio amžiaus pradžioje – 2001 metų gruodį.
Tuo, kad mūsų šaliai būtų sumokėti 23 mln. tuomečių Prancūzijos frankų (dabar būtų apie 3,5 mln. eurų), asmeniškai pasirūpino šviesaus atminimo prezidentas Jacques’as Chiracas.
Už šiuos pinigus Lietuva įsigijo dabartinės ambasados pastatą netoli esančiame Kurselio (Courcelles) bulvare, kuris pavadintas pagal į šį kaimą vedusį kelią.
Tačiau moralinė skola vilkosi iki šiol. Prancūzijoje, kaip ir kitose užsienio šalyse, Lietuvai atstovavę diplomatai niekada neperdavė pasiuntinybių okupantams. SSRS atstovams pasiuntinybę 17-ajame Paryžiaus rajone atidavė prancūzai.
Šį istorinį laikotarpį dabar primins Lietuvos sodas priešais buvusią pasiuntinybę – Paryžiuje pirmasis su mūsų šalimi siejamas vietovardis. Latvija ir Estija tokių vietovardžių Prancūzijos sostinėje neturi.
Ieškos būdų įamžinti
Kai 2019 m. N.Aleksiejūnas pradėjo dirbti Paryžiuje, jis stebėjosi, kad daugiakultūriame mieste, kuriame yra, pavyzdžiui, Londono, Romos, Edinburgo, Neapolio gatvės, Gvatemalos skveras, Lotynų kvartalas ar Lenkijos institutas, nėra nė vienos su Lietuva siejamos vietos.
Ieškodamas būdų, kaip tokia vieta galėtų atsirasti, Paryžiaus merijoje ambasadorius iš pradžių neišgirdo nieko, kas teiktų vilties: „Mūsų miestas yra labai senas ir jo visos gatvės bei skverai jau turi pavadinimus.“
Tačiau N.Aleksiejūnas nenuleido rankų – pirmiausia įtikino 17-ojo rajono merijos atstovus, kad būtų prasminga suteikti Lietuvos vardą Generolo Katru aikštėje esančiai daliai skvero, o šių metų birželio pradžioje tam galiausiai vienbalsiai pritarė ir viso Paryžiaus taryba.
Tame pat posėdyje nubalsuota ir dėl Ukrainos sostinės Kijevo gatvės pavadinimo mieste.
„Įtikinėdamas prancūzus, kad reikia Lietuvos sodo Paryžiuje, priminiau moralinę kompensaciją mūsų šaliai už sovietams atiduotą pasiuntinybės pastatą ir pabrėžiau, jog Prancūzijos sostinėje dar nėra su Lietuva siejamo vietovardžio.
O drauge atkreipiau dėmesį, kad dvišaliai santykiai kaip niekada intensyvūs, – pernai šventėme jų 100-metį, ne taip seniai prezidentai Emmanuelis Macronas ir Gitanas Nausėda apsikeitė vizitais, o tą bendradarbiavimą dar labiau sustiprino karas Ukrainoje, dėl kurio Lietuva visą laiką turėjo aiškią poziciją“, – kalbėjo 45 metų N.Aleksiejūnas.
Lietuvos sodo, kuriame stovi statula legendinei prancūzų aktorei Sarah Bernhardt, oficialus atidarymas vyks kitąmet per Lietuvai skirtą sezoną. Nuo 2024 m. rugsėjo iki gruodžio vidurio mūsų šalis turės neeilinę galimybę prisistatyti ir pristatyti savo kultūrą bei vertybes visoje Prancūzijoje.
Iki to laiko N.Aleksiejūnas su komanda ir Paryžiaus valdžia bandys rasti sprendimą, kaip įamžinti Lietuvos sodo pavadinimą ir kaip tas sodas ateityje turėtų atrodyti.
Prisiminė ir poetą
Kad Lietuva turėtų savo vardu pavadintą sodą Paryžiuje, rūpinosi ir praėjusios kadencijos Vilniaus vicemeras 51 metų Tomas Gulbinas.
Su Paryžiaus 17-ojo rajono meru Geoffroy Boulard’u ir tarybos nariais apie tai jis diskutavo pernai, kai jie lankėsi Vilniuje. O šiemet kovo mėnesį apie Lietuvos sodo atsiradimo galimybę kalbėjosi ir viešėdamas pas Paryžiaus vicemerą Arnaud Ngatchą.
T.Gulbinui tai itin svarbu ir dėl to, kad buvusios pasiuntinybės pastatas Paryžiuje, kurį Lietuva, matyt, jau prarado visiems laikams, tiesiogiai susijęs su jo paties šeimos istorija.
Pastate nuo 1925 m., kai jį įsigijo mūsų šalis, dirbo pirmasis Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas – T.Gulbino močiutės Aldonos, mergautine pavarde Klimaitė, dėdė.
Yra išlikusi net nuotrauka, kurioje apie 1929–1932 m. A.Klimaitė, viešėdama pas dėdę Paryžiuje, žvelgia pro pasiuntinybės langą – maždaug į tą vietą, kur nuo šiol bus Lietuvos sodas.
T.Gulbino dėdė, A.Klimaitės-Gulbinienės sūnus 75 metų Remigijus Gulbinas, mena motinos pasakojimus apie garsųjį rašytoją Oskarą Milašių, kuris iki P.Klimo buvo pirmasis oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, o paskui – pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas.
A.Klimaitei padarė įspūdį, kaip O.Milašius parke lesindavo paukščius, o šie nutūpdavo ir ant poeto pečių, ir ant galvos. Bet jauną merginą erzino, kad trečiame – viršutiniame – pasiuntinybės aukšte gyvenęs poetas naktimis vaikščiodavo girgždančiomis grindimis kurdamas eilėraščius ir trukdė miegoti butą antrame aukšte turėjusiai P.Klimo šeimai ir jos svečiams.
Tai buvo vienintelis kartas, kai A.Klimaitė viešėjo pas dėdę Paryžiuje. O pasiuntinio P.Klimo vaikai Eglė ir Petras jaunesnysis dažnai aplankydavo gimines Lietuvoje. Pas juos jie buvo ir 1940 m. birželį, kai mūsų šalį užpuolė agresoriai.
„1940 m. birželio įvykių istorija Paryžiuje ir Lietuvoje turi keistų, o gal ir visai dėsningų sąsajų. Nacistinė Vokietija Paryžių užėmė birželio 14 d. – tą pačią dieną, kai Lietuva gavo ultimatumą iš Maskvos. Kitą dieną, birželio 15-ąją, Adolfas Hitleris fotografavosi Eiffelio bokšto fone, o per Lietuvos sieną Kauno link ėmė riedėti sovietų tankai.
Sakyčiau, Molotovo-Ribbentropo pakto realus pavyzdys: vienas agresorius tvarkosi vienur, kitas – kitur ir abiem gerai. Ir suprantame, kodėl pasauliui menkai rūpėjo Lietuva“, – feisbuke rašė T.Gulbinas.
Užsirišo gedulo simbolius
Nacių kariuomenei artėjant prie Paryžiaus visas diplomatinis korpusas – taip pat ir Lietuvos pasiuntinybė – pasitraukė į Viši Pietų Prancūzijoje, vėliau P.Klimas su šeima persikėlė į Grasą. 1940 m. rugpjūčio 4 d. P.Klimas Prancūzijos užsienio reikalų ministrui įteikė notą, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos.
Mūsų šalies pasiuntinys Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Liuksemburge ir Portugalijoje, o drauge ir Lietuvos diplomatijos vadovo Stasio Lozoraičio pirmasis pavaduotojas P.Klimas ir kiti atstovybės darbuotojai išvykdami išvežė archyvą ir kitus svarbius dokumentus, o keli pasiuntinybės atstovai liko Paryžiuje saugoti Lietuvai priklausančio pastato.
Pirmasis aneksuotos Lietuvos užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius pareikalavo, kad šalies diplomatai grįžtų į tėvynę, o šaliai priklausančius pasiuntinybių pastatus perduotų SSRS ambasadoms.
P.Klimo pavaldiniai nepakluso V.Krėvės-Mickevičiaus nurodymui, tačiau 1940 m. rugpjūčio 23 d. Paryžiaus policijos prefektūra Lietuvos pasiuntinybei nurodė jau kitą dieną atiduoti pastato raktus. Tokius pat reikalavimus gavo ir Latvijos bei Estijos atstovai Paryžiuje.
„Diplomatinė padėtis labai komplikavosi, nors iš pradžių tikėtasi, kad pastatai nepereis sovietų pareigūnams. Nurodytą dieną trys Baltijos šalių diplomatiniai pareigūnai atėjo į prefektūrą kaip gedulo simbolius užsirišę juodus kaklaraiščius.
Jiems buvo pasakyta, kad pasiuntinybės nuo vidurnakčio pereina sovietams“, – savo darbe apie Lietuvos diplomatinį atstovavimą Prancūzijoje 1940–1960 m. rašė istorikas Laurynas Jonušauskas.
Iširus Sovietų Sąjungai buvusį Lietuvos pasiuntinybės pastatą Paryžiuje perėmė Rusija.
Okupantus pasiuntė velniop
Tą 1940-ųjų vasarą Eglei Klimaitei buvo 18-a, jos broliui Petrui – vos dešimt. Giminės Lietuvoje nė girdėti nenorėjo, kad vaikai vieni keliautų pas Prancūzijoje likusius tėvus. Juolab kad ryšys su jais jau buvo nutrūkęs.
Tačiau Eglė ir Petras nuo giminių paspruko, įsėdo į traukinį, vykstantį iki Kybartų, o vėliau kažkaip sugebėjo nusigauti iki Vokietijos ir iš ten grįžti į Prancūziją.
Buvęs Vilniaus vicemeras daug kartų girdėjo E.Klimaitę pasakojant apie tuos įvykius – jo močiutė Aldona su pussesere nuolat palaikė ryšį, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę moterys susitikdavo gana dažnai.
T.Gulbinui itin įstrigo pasakojimas apie tai, kaip parvykę į Paryžių Eglė ir Petras bandė įsigauti į buvusius šeimos namus – Lietuvos pasiuntinybės pastatą, kuriame jau tvarkėsi okupantai. Jie leido P.Klimo vaikams pasiimti dalį asmeninių daiktų, nors nakvoti savo bute jie jau negalėjo.
Išeidama Eglė ant veidrodžio lūpų dažais užrašė vienintelę frazę, kurią mokėjo rusiškai, – „čiort vozmi“ (velnias griebtų).
Ant durų užklijavo lipduką
Po keliolikos metų E.Klimaitė vėl pravėrė buvusių namų duris. Tame pastate veikė SSRS vizų skyrius, o Eglei reikėjo vizos, kad galėtų aplankyti tėvą Lietuvoje.
„Jai buvo nurodyta eiti pas sovietų konsulą, o šis žinojo, kas ateina, tad buvo mandagus ir savaip draugiškas. Eglei jis net pasiūlė apžiūrėti buvusį tėvo kabinetą. E.Klimaitė neatsisakė, nors nuo vaizdo, kas sėdi prie tėvo darbo stalo, ją purtė.
Kai reikėjo atvykti antrą kartą pasiimti vizos, Eglė pasakojo turėjusi lipduką su užrašu „Laisvę Lietuvai“, tad kai viza jau buvo kišenėje, užtrenkusi konsulo duris ant jų užklijavo tą lipduką“, – prisiminė T.Gulbinas.
P.Klimą 1943 m. rugsėjį Prancūzijoje suėmė gestapas. Buvęs diplomatas 1944 m. kovo mėnesį grąžintas į Lietuvą ir paleistas, o 1945 m. rugsėjį suimtas sovietų saugumo.
Čeliabinsko srities lageryje Sibire kalintas P.Klimas į Lietuvą grįžo 1954 m. sausį, tačiau sovietų valdžia niekada neleido jam išvažiuoti į Prancūziją, kur buvo likusi šeima. Iki pat mirties 1969 m. signataras glaudėsi pas žmonos seserį Kaune.
Gyveno kompozitorius
Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva ne vienus metus su Rusija nesėkmingai derėjosi dėl buvusio pasiuntinybės pastato Paryžiuje, todėl sulaukusi Prancūzijos kompensacijos netoliese įsigijo kitą.
2002-ųjų spalį Lietuvos ambasados darbuotojai atsisveikino su 11 metų trukusia tame pačiame name įsikūrusios „Hard Rock“ kavinės kaimynyste ir triukšmingais Didžiaisiais bulvarais, kurie kadaise buvo populiari darbininkų pasivaikščiojimų vieta.
Iki tol, kol galiausiai įsigijo naują nuosavybę, Lietuvos diplomatai Paryžiuje glaudėsi Prancūzijos valstybės paskolintuose laikinuose 120 kvadratinių metrų ploto apartamentuose Monmartro bulvare.
Lietuvai dabar priklauso tūkstančio kvadratinių metrų ploto 4 aukštų Kurselio bulvaro 22-asis namas su vidiniu kiemu netoli Monso parko.
Šis pastatas, kuriame XIX amžiaus pabaigoje gyveno žinomas prancūzų kompozitorius Ernestas Chaussonas, įrašytas į Prancūzijos paveldo sąrašą.
Siūlė derėtis su Rusija
Plačiai nuskambėjo ir kitos tarpukariu veikusios Lietuvos atstovybės – „Villa Lituania“ vadintos pasiuntinybės Romoje – pastato istorija.
Šiame Nomentana gatvėje 116 esančiame pastate dabar yra Rusijos, o sovietmečiu buvo SSRS konsulatas.
Per atkurtos nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį Romoje dėl „Villa Lituania“ lankėsi daugybė Lietuvos politikų – prezidentai, premjerai, parlamentarai. Tačiau italai ilgai net nesileido į kalbas dėl kompensacijos Lietuvai už tai, kad buvusioje mūsų šalies pasiuntinybėje šeimininkauja buvę okupantai.
„Čia ne mūsų reikalas. Dėl ambasados tarkitės su Rusija“, – atšaudavo italai Lietuvos politikams. Rusai nesiderėdavo, o virš rūmų Nomentana gatvėje iki šiol plazda Rusijos vėliava.
„Villa Lituania“ istorija prasidėjo 1912 m., kai turtingos Page šeimos užsakymu garsūs to meto Italijos architektai Pio ir Marcello Piacentini pastatė rūmus, pavadintus „Villa Maria Luisa“.
Įspūdingą statinį su baldais ir beveik hektaro ploto parku 1933 m. iš Page už itin mažą sumą išsinuomojo Italijoje tuo metu rezidavęs Lietuvos įgaliotasis ministras Voldemaras Čarneckis.
Įėjęs pro paradines duris pasiuntinybės lankytojas patekdavo į didžiulį holą. Erdvios menės viduryje stūksojo dvi jonėninės kolonos, iš šonų – į antrą aukštą vedantys dveji marmuro laiptai.
Kieme buvo trys fontanai, baseinas su dekoratyvinėmis žuvelėmis, visus metus žydintys gėlynai, krepšinio aikštė, parkas, kur augo magnolijos, karališkosios palmės, mediteraninės pušys.
Ant rūmų aukščiausio bokšto į dangų žvelgė Šv.Jurgio skulptūra, kurią sovietai vėliau nugriovė.
1937-ųjų liepos 6 d. Lietuva vilą nusipirko. Pastate įsikūrus Lietuvos pasiuntinybei, jis pervadintas „Villa Lituania“ ir tarpukariu buvo tikras lietuvybės židinys.
Lietuvos prieškario pasiuntinybės pastato Romoje problema buvo ypač paini dėl finansinių reikalų. Beveik 9 tūkst. metrų ploto sklypas su rūmais kainavo 3 milijonus lirų.
Milijoną Lietuva sumokėjo iš karto, o likusią sumą įsipareigojo padengti išmokomis po 64 tūkst. lirų du kartus per metus iki 1952 m. Iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos buvo spėta pervesti penkias įmokas.
Pasibaigus karui šio pastato hipotekos reikalus tvarkęs Italijos bankas „Banca Nazionale Del Lavoro“ pardavė rūmus nekilnojamojo turto agentūrai, pastaroji – Italijos vyriausybei. 1945 m. rugpjūčio 1 d. Italijos užsienio reikalų ministerija už simbolinę kainą pastatą perleido Maskvai.
Italijos Karalystės herbiniu antspaudu patvirtintame pardavimo akte buvo aiškinama, kad Italijos užsienio reikalų ministerija parduoda nekilnojamąjį turtą Nomentana gatvėje „SSRS, kaip Lietuvos Respublikos teisių paveldėtojai“.
Po daugiau kaip du dešimtmečius trukusių derybų su italais dėl kompensacijos už „Villa Lituania“ 2013 m. vasario 21 d. Italijos vyriausybė galiausiai perdavė Lietuvai 99 metų laikotarpiui panaudos teise „Blumenstihl“ rūmų Romoje dalį – ketvirtą aukštą, apie 700 kv. metrų plotą.
Ryžtinga pasiuntinių pozicija
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas 66 metų Juozas Skirius domėjosi tarpukariu veikusių Lietuvos atstovybių likimu. Jo duomenimis, 1939 m. mūsų šalis turėjo 15 pasiuntinybių, 8 generalinius konsulatus, 7 garbės generalinius konsulatus ir 45 konsulatus ne tik Europoje ir Amerikoje, bet ir Azijoje bei Afrikoje.
Jungtinėje Karalystėje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Italijoje, Latvijoje ir Estijoje atstovybių pastatai priklausė Lietuvai, kitose šalyse patalpos buvo nuomojamos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui nacių okupuotose teritorijose atstovybių sumažėjo. Jų nebeliko, pavyzdžiui, Čekoslovakijoje, Belgijoje, Olandijoje, Danijoje, Lenkijoje.
O kai Lietuvą aneksavo SSRS, sovietai darė viską, kad nusavintų jos turtą užsienyje, – pastatus ir aukso indėlius, kurių mūsų šalis turėjo tokiose valstybėse kaip Jungtinė Karalystė, JAV, Prancūzija, Švedija, Šveicarija.
„Bet pasigviešti turtą norėję sovietai susidūrė su ryžtinga Lietuvos pasiuntinių pozicija – nė vienas jų nepripažino Liaudies Seimo sprendimo Lietuvai prisijungti prie SSRS. Tada vadinamoji Liaudies vyriausybė, kurioje pirmuoju smuiku griežė komunistas Pijus Glovackas, parengė raštą, kad iš besipriešinančių Lietuvos diplomatų atimama pilietybė, konfiskuojamas turtas, o jie patys privalo grįžti į Lietuvą. Niekas, žinoma, negrįžo, asmeninį turtą konfiskavo ir Lietuvos atstovybėms nutraukė finansavimą“, – pasakojo J.Skirius.
Kai kur, tarkime, Romoje, Paryžiuje, Maskvoje, Taline ar Rygoje, mūsų šalies pasiuntinybių pastatai buvo nusavinti palyginti lengvai, bet Jungtinėje Karalystėje, JAV, Vatikane, Pietų Amerikos šalyse to padaryti nepavyko, nors sovietai griebėsi įvairių triukų.
Pavyzdžiui, tuometė Užsienio reikalų ministerija išleido įsakymą, kad pasiuntinybes ir konsulatus turi perimti žemesnio rango žmonės – patarėjai ar vicekonsulai, kurie taip neva gavo paaukštinimą. Taip buvo tikimasi tuos žmones kontroliuoti ir perimti pastatus, tačiau atstovybėse dirbę diplomatai šiam nurodymui irgi nepakluso.
Kai 1940 m. rugpjūčio 3 d. baigėsi Lietuvos aneksavimo procesas ir mūsų šalis buvo prijungta prie SSRS, tokios valstybės žemėlapyje lyg ir nebeliko, tad buvo pareikalauta, kad buvę pasiuntiniai perduotų atstovybių pastatus, archyvus ir visą kitą turtą artimiausiai SSRS atstovybei toje šalyje.
Archyvus ir turtą pasiuntiniai stengėsi paslėpti, bet, anot istoriko J.Skiriaus, Prancūzijoje ir Vokietijoje sovietai papirko atstovybių sargus ir sužinojo, kur tas turtas yra.
Paryžiuje sovietai išlaužė sandėlio duris ir visą turtą su archyvais pavogė. Panašiai bandė pasielgti ir Berlyne, bet apie tai suuodęs Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa užsibarikadavo ir okupantų planas žlugo.
Jungtinėje Karalystėje rezidavęs Bronius Kazys Balutis, pamatęs, kaip lengvai sovietai perėmė prabangius bankui vis dar užstatytos Estijos pasiuntinybės pastatus Londone, sužaidė itin gudriai. Jis skubiai Sirijos diplomatams pardavė Lietuvos atstovybės pastatą ir nupirko mažesnį, kurį registravo savo vardu, o likusią sumą irgi savo vardu padėjo į banką, taip išsaugodamas valstybės turtą.
Tarpukariu Maskvoje veikusioje pasiuntinybėje sovietmečiu buvo Lietuvos SSR atstovybė. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva pasiuntinybę siekė atgauti, bet teisiniai formalumai iki šiol nėra baigti.
Istoriškai Lietuvai priklausiusiame pastate Maskvoje mūsų šalies atstovybė įsikūrusi ir dabar, bet teisiškai Lietuva nėra šio pastato savininkė.
„Dėl pernai Rusijos pradėto agresyvaus karo prieš Ukrainą Lietuvos ir Rusijos vyriausybių susitarimas dėl diplomatinių atstovybių pastatų Vilniuje ir Maskvoje nėra sudarytas. Tiek Rusijos ambasada Vilniuje, tiek Lietuvos ambasada Maskvoje naudojasi pastatais diplomatinėms atstovybėms abipusiškumo pagrindais pagal susiklosčiusią faktinę situaciją“, – atsakyme „Lietuvos rytui“ teigė Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamentas.
Vienintelėse JAV, Vašingtone, esančio Lietuvos atstovybės pastato mūsų šalis niekada nebuvo praradusi – ten iki šiol yra ambasada, nors atsirado priestatų.
JAV niekada nepripažino Baltijos valstybių įtraukimo į SSRS, Jungtinė Karalystė teisiškai (de jure) to niekada nepripažino, bet dėl ekonominių ir politinių santykių su SSRS pripažino pagal tikrąją padėtį (de facto). Tad Jungtinėje Karalystėje sovietmečiu dirbo ne visa pasiuntinybė – tik pasiuntinys, o JAV, Vatikane, Kanadoje, Brazilijoje ar Argentinoje Lietuvos atstovybės veikė ir tuomet, kai mūsų šalis buvo aneksuota.
Itin opus joms buvo išsilaikymo klausimas, tačiau JAV leido atšaldyti kelių milijonų dolerių vertės Lietuvos indėlius Amerikoje ir kurį laiką atstovybės laikėsi iš jų.
Kai indėliai 1980 m. išseko, Lietuva sutarė su daugiau indėlių turėjusia Latvija, kad ši su JAV garantijomis dėl skolos grąžinimo per metus mūsų šaliai paskolins po 150 tūkst. dolerių. Iš šių pinigų buvo išlaikomos visos dar veikiančios Lietuvos atstovybės. Prie jų išlaikymo prisidėdavo ir užsienio lietuviai.
Lietuva taip ir neatgavo dviejų tarpukariu turėtų pasiuntinybių Paryžiuje ir Romoje, neišspręstas ir klausimas dėl atstovybės pastato Maskvoje.
Berlyne 1927 m. Lietuva įsigijo sklypą su pastatu diplomatinei atstovybei Vokietijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą pasiuntinybės patalpose įsikūrė Reicho ministerija okupuotoms Rytų sritims. Ją, o drauge ir Lietuvai priklausiusį pastatą, subombardavo Sąjungininkų aviacija.
Po 1991 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos ir Vokietijos diplomatinių santykių atkūrimo šį žemės sklypą Lietuva atgavo.
2019 m. viešo aukciono būdu sklypas Berlyne buvo parduotas. Didžioji gautų lėšų dalis panaudota Užsienio reikalų ministerijos pastatui Vilniuje rekonstruoti, kita lėšų dalis – kitam valstybės nekilnojamajam turtui atnaujinti.
