Metai su Šefo ženklu: atskleisti ilgai nutylėti choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjo įkvepiančio gyvenimo faktai

Berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ senbuviams jis buvo ir liks Šefas. Taip choristai iki šiol vadina „Ąžuoliuko“ įkūrėją šviesaus atminimo Hermaną Perelšteiną (1923–1998). Tik šiemet, minint šio Lietuvos chorvedžio, legendinio pedagogo gimimo šimtmetį, visuomenės dėmesio centre atsidūrė ilgai nutylėti jo įkvepiančio gyvenimo faktai.

H. Perelšteinui „Ąžuoliukas“ buvo mylimas kūrinys, kurio svetur neatstojo niekas.<br> Lrytas.lt koliažas.
H. Perelšteinui „Ąžuoliukas“ buvo mylimas kūrinys, kurio svetur neatstojo niekas.<br> Lrytas.lt koliažas.
Šefas (antras iš kairės) su buvusiais auklėtiniais V.Prudnikovu,V.Miškiniu ir P.Gyliu. <br>A. Rakausko nuotr.
Šefas (antras iš kairės) su buvusiais auklėtiniais V.Prudnikovu,V.Miškiniu ir P.Gyliu. <br>A. Rakausko nuotr.
H. Perelšteinas su choristais sodina ąžuoliuką. <br> Nuotr. iš choro archyvo.
H. Perelšteinas su choristais sodina ąžuoliuką. <br> Nuotr. iš choro archyvo.
H. Perelšteinas ir „Ąžuoliukas“ prieš koncertą Vokietijoje, 1977 m.<br>B. Vasiliausko nuotr.
H. Perelšteinas ir „Ąžuoliukas“ prieš koncertą Vokietijoje, 1977 m.<br>B. Vasiliausko nuotr.
H. Perelšteinas „Ąžuoliuko“ repeticijoje per viešnagę Lietuvoje. <br> A. Rakausko nuotr.
H. Perelšteinas „Ąžuoliuko“ repeticijoje per viešnagę Lietuvoje. <br> A. Rakausko nuotr.
H.Perelšteinas su savo įpėdiniu V.Miškiniu 1994-ųjų Dainų šventėje.<br> A. Rakausko nuotr.
H.Perelšteinas su savo įpėdiniu V.Miškiniu 1994-ųjų Dainų šventėje.<br> A. Rakausko nuotr.
H. Perelšteinas su „Ąžuoliuko“ dainininkais prieš pasirodymą chorų festivalyje Poznanėje (Lenkija), 1976 m.<br>Nuotr. iš choro archyvo.
H. Perelšteinas su „Ąžuoliuko“ dainininkais prieš pasirodymą chorų festivalyje Poznanėje (Lenkija), 1976 m.<br>Nuotr. iš choro archyvo.
H.Perelšteinas (dešinėje) ir kompozitorius K.Kaveckas ąžuoliukų sodinimo akcijoje choro 10-mečio proga, 1969 m.<br>Nuotr. iš choro archyvo.
H.Perelšteinas (dešinėje) ir kompozitorius K.Kaveckas ąžuoliukų sodinimo akcijoje choro 10-mečio proga, 1969 m.<br>Nuotr. iš choro archyvo.
D. Krasausko monografija „Šefas“ atskleidė nežinomų H.Perelšteino gyvenimo faktų.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
D. Krasausko monografija „Šefas“ atskleidė nežinomų H.Perelšteino gyvenimo faktų.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Šefo įpėdinis V. Miškinis nenuleidžia „Ąžuoliuko“ kartelės.<br> J. Auškelio nuotr.
Šefo įpėdinis V. Miškinis nenuleidžia „Ąžuoliuko“ kartelės.<br> J. Auškelio nuotr.
„Ąžuoliuke“ amžiaus cenzo nėra: vyriausieji ugdytiniai toliau dainuoja prie choro veikiančiame „Ąžuolų“ klube.<br> D. Matvejevo nuotr.
„Ąžuoliuke“ amžiaus cenzo nėra: vyriausieji ugdytiniai toliau dainuoja prie choro veikiančiame „Ąžuolų“ klube.<br> D. Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

2023-12-31 09:48

Šydą nuo išskirtinės asmenybės praeities nuplėšė „Ąžuoliuko“ ugdytinis žurnalistas Darius Krasauskas, daugiau kaip šešerius metus tyrinėjęs H.Perelšteino gyvenimą ir savo atradimus paskelbęs įspūdingoje monografijoje „Šefas“.

Joje pirmą kartą dokumentiškai tiksliai atkurti būsimo muzikos šviesulio jaunystės metai tremtyje, šlovingi ir kartūs momentai grįžus į Lietuvą, kurią maestro buvo lemta vėl palikti.

Pildydamas H. Perelšteino biografijos baltas dėmes knygos autorius pervertė dešimtis tūkstančių dokumentų puslapių aštuoniuose archyvuose, išanalizavo per šimtą publikacijų Lietuvos ir užsienio šalių periodikoje, pakalbino pusšimtį asmenų iš Izraelio, JAV, Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Norvegijos ir Lietuvos, perskaitė 15 knygų apie tremtį. Jis atrado išskirtinių dokumentų, atskleidžiančių mažai kam žinomus faktus, susijusius su „Ąžuoliuku“ ir jo kūrėju.

Monografija „Šefas“ šiemet pelnė Onos Narbutienės premiją muzikologijos darbų konkurse už įtaigią žmogaus ir muzikos sambūvio dokumentiką.

***

Pedagogo H.Perelšteino nuopelnai „Ąžuoliukui“ ir Lietuvos muzikos kultūrai sulaukė deramo pripažinimo tik paskutiniais jo gyvenimo metais, kuriuos maestro praleido emigracijoje JAV. 1994-aisiais jam buvo suteiktas Gedimino III laipsnio ordinas, 1996-aisiais – Lietuvos muzikos akademijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA) garbės profesoriaus vardas, o čia dirbdamas jis tebuvo „laikinai einantis docento pareigas“.

1994 metais pasirodė buvusio kultūros viceministro Vytauto Jakelaičio knyga „Hermanas Perelšteinas. Trys ištrėmimai ir gyvenimo prasmė“, 1998-aisiais – režisieriaus Broniaus Morkevičiaus dokumentinis filmas „Atmintis yra tiltas“: Hermanas Perelšteinas“.

Šiemet minint maestro gimimo šimtmetį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atidengtas jo bareljefas, sukurtas skulptoriaus Mindaugo Šnipo. Lietuvos bankas paleido į apyvartą kolekcinę sidabro monetą su H. Perelšteino ir „Ąžuoliuko“ dainininkų atvaizdais. Choras savo įkūrėjui skyrė ne vieną įsimintiną koncertą.

H. Perelšteinas „Ąžuoliukui“ atidavė 20 intensyvios veiklos metų. Pasak kolegų, jis tiesiog gyvendavo chore – čia būdavo nuo ryto iki pusiaunakčio.

Mat kūrė naują reiškinį mūsų padangėje, nes iki „Ąžuoliuko“ Lietuvoje nebuvo berniukų chorų, o vėliau atsirado net devyni. Tad H. Perelšteinas orientavosi į tokių chorų tradicijas puoselėjančius užsienio kraštus ir jau sovietmečiu savo veikla pramušęs „Ąžuoliukui“ geležinę uždangą įrodė, kad esame Europos kraštas.

Jo laikais „Ąžuoliukas“ buvo geriausias choras Sovietų Sąjungoje, atvėręs publikai daug negirdėtų solidžių partitūrų. Jis pirmasis sovietmečiu išdrįso dainuoti religinius kūrinius, atlikdavo pačią įvairiausią muziką – nuo Renesanso motetų ir baroko oratorijų bei kantatų iki šiuolaikinių opusų.

***

Muzika H.Perelšteinui pavykdavo sudominti didžiausius neklaužadas, perauklėti blogiukus. Jis pavertė chorą asmenybių kalve, subrandinusia dešimtis muzikos garsenybių. Pats maestro yra sakęs, kad vaikų choro vadovui turi rūpėti viskas – nuo muzikinės programos iki choristų batų raištelių.

Pasak buvusių „Ąžuoliuko“ choristų, H. Perelšteinas pažinojo kiekvieną choro vaiką, jam galėjai patikėti visas savo problemas – Šefas patardavo ir padėdavo. Jis turėjo išskirtinį talentą įžvelgti vaikų sugebėjimus.

Kaip pasakojo garsus dainininkas ir pedagogas, buvęs choro blogiukas Vladimiras Prudnikovas, maestro bendraudavo su vaikais kaip su suaugusiaisiais, turinčiais savo nuomonę. Jis turėjo talentą uždegti kitus ir megzti naudingas pažintis.

Pasak buvusių H.Perelšteino kolegų, beveik visą savo uždarbį maestro išleisdavo choro reikmėms, net iš privačių kelionių parveždavo choristams lagaminus lauktuvių.

„Ąžuoliuko“ veikla peržengė tradicinio muzikinio lavinimo ribas.

Šefas vesdavosi visą chorą į koncertus, teatrą ir kiną, rengdavo vaikams muzikos klausymosi pamokas. „Aš tikiu, kad muzika ugdo žmogaus gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, pasirinkti, kuo verta sekti. Dauguma „ąžuoliukų“ tą pojūtį įgijo“, – yra sakęs H.Perelšteinas „Lietuvos rytui“ per savo paskutinį apsilankymą Lietuvoje 1994-aisiais.

Vaikams jis buvo tikras gyvenimo vedlys. Buvusio choristo, dabar Nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus, choro „Jauna muzika“ vadovo Vaclovo Augustino teigimu, daugybė dalykų pirmą kartą gyvenime nutikdavo būtent „Ąžuoliuke“. Čia buvo klojami ne tik muzikinio ugdymo, bet ir gyvenimo pamatai, kuriama ypatinga vienminčių bendruomenė, visam gyvenimui sujungianti narius draugystės saitais. Įdomu, kad pirmąjį choro gyvavimo dešimtmetį lietuviai chore sudarė mažumą, pamokos čia vykdavo ir lietuvių, ir rusų kalbomis, o jei reikia – ir lenkiškai.

H. Perelšteino pasodintas „Ąžuoliukas“ giliai įleido šaknis ir išsikerojo: šiandien šis choras vienija kelias dainininkų kartas – nuo mažylių iki vyrų, turi muzikos mokyklą, yra vienas ryškiausių šviesulių šalies muzikos padangėje.

Parvykęs iš JAV aplankyti „Ąžuoliuko“, buvusių kolegų ir mokinių H. Perelšteinas neslėpdavo pasitenkinimo savo įpėdinio, dabartinio kolektyvo vadovo Vytauto Miškinio darbu ir choro klestėjimu.

Jis sakė, kad „Ąžuoliukas“ – jo mylimas kūrinys, kurio svetur neatstojo niekas, nors ir Niujorke H. Perelšteinas vadovavo savo suburtam vaikų chorui ir laikė savo veiklą sėkminga.

***

Įdomu, kad jaunystėje būsimasis chorvedys svajojo tapti mediku. Turtingi jo tėvai rūpinosi visapusišku dviejų sūnų išsilavinimu, todėl Hermanas vos šešerių metų pradėjo mokytis skambinti fortepijonu, o būdamas trylikos tęsė studijas Kauno konservatorijoje (dabar – Juozo Gruodžio konservatorija) ir ketino mokytis muzikos, kol ją baigs. 1940-ųjų rudenį jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą ir iki tremties spėjo pabaigti pirmą kursą.

Hermanas gimė Karaliaučiuje žydų šeimoje. Dar kūdikystėje jis su tėvais atvyko į Kauną, čia gyveno erdviame nuomojamame bute. Šeimoje kalbėjo vokiškai. Jo tėvas Gecelis Perelšteinas buvo stambus komersantas, prekybos įmonės savininkas, medvilnės fabriko ir bendrovės „Guma“ akcininkas.

Perelšteinų šeima buvo areštuota pačią pirmą masinių trėmimų dieną – 1941-ųjų birželio 14-ąją. Kauno geležinkelio stotyje G.Perelšteinas buvo atskirtas nuo žmonos ir sūnaus ir ištremtas į lagerį Urale.

Vyresnysis Perelšteinų sūnus Dovydas tremties išvengė, nes buvo išvykęs studijuoti į Londoną, vėliau persikėlė gyventi į Niujorką. O Hermanui likimas lėmė tremtyje praleisti 15 metų.

Jo tėvą 1942-aisiais sušaudė lageryje kartu su keturiais nepriklausomos Lietuvos ministrais, dviem karininkais ir dar penkiais tremtiniais sufabrikavus bylą dėl kėsinimosi nuversti sovietų valdžią Lietuvoje.

Netrukus Hermanas neteko ir motinos: amžinojo įšalo žemėje, Bykovo kyšulyje, nešdama du kibirus vandens nuo upės į įkalnę Feigė Perelštein paslydo, susitrenkė galvą ir po kelių dienų mirė.

***

Pats H. Perelšteinas yra sakęs, kad nepalūžti tremtyje jam padėjo muzika. Bet prie jos tremtiniui prisiliesti teko ne iškart. Pirmiausia Altajaus krašte Hermanas su motina buvo įdarbinti kiaulidžių statybose.

Persikėlus už poliarinio rato Hermanui tekdavo žvejoti – mesti ir traukti tinklus arba kišti juos po ledu. Kaip knygoje „Šefas“ rašo D. Krasauskas, „būtent žvejodamas būsimasis „Ąžuoliuko“ Šefas nušalo rankas, kurių pamėlusią odą vėliau įsimins daugelis choristų“.

Būsimajam muzikui teko kasti ir karučiais vežioti molį plytų fabrike, dirbti apskaitininku. Tačiau sunkiausiu tremties epizodu jis vadino dispečerio darbą automobilių bazėje, kai registravo alavo rūdą vežiojusius sunkvežimių vairuotojus. Jais dirbo sunkūs nusikaltėliai.

Vėliau H. Perelšteinas stengdavosi neprisiminti sunkių tremties akimirkų ir apie jas mažai kalbėdavo. „Esu laimingas – dauguma tamsių momentų mano atmintyje blokuojami, liko daug šviesių prisiminimų“, – kalbėjo Šefas, pirmą kartą grįžęs į Lietuvą iš Amerikos 1990-ųjų pavasarį.

Tarp šviesių prisiminimų išliko darbo su vaikais Sibiro mokyklose akimirkos dėstant užsienio kalbas, biologiją ir chemiją, verčiantis privačiomis muzikos pamokomis ir pirmoji rimta muzikinė patirtis.

H.Perelšteinas studijavo biologiją Jakutsko pedagoginiame institute ir kartu dirbo mišraus choro koncertmeisteriu, subūrė tremtyje kelis saviveiklinius kolektyvus, dvejus metus studijavo muzikos technikume Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas). Deja, veikla ir studijos trūkinėdavo dėl priverstinio tremties vietų kaitaliojimo.

Tremtinys ne kartą rašė aukščiausioms sovietinėms instancijoms prašydamas leidimo grįžti į Lietuvą, bet jo negaudavo, nes nesutiko tapti KGB informatoriumi.

***

Kai 1956-ųjų vasarą H. Perelšteinas pagaliau parvyko į Lietuvą su tremtinio pažymėjimu, buvę šeimos bičiuliai nuo jo atsiribojo. Tik Kipro Petrausko, anuomet jau žinomo operos solisto, dėka jis nebuvo išsiųstas atgal į Sibirą.

Mat leidimas pasilikti Vilniuje jam buvo išduotas vos trims mėnesiams, o tremtinio pažymėjimas neleido nei įsidarbinti, nei įsiregistruoti. Pasakojama, kad K. Petrauskas milicijos pasų poskyryje pareiškė neišeisiąs iš kabineto tol, kol buvęs tremtinys negaus paso.

H. Perelšteinas prisiglaudė pas giminaitį Vilniuje ir iš karto pateikė dokumentus neakivaizdiniu būdu studijuoti chorinį dirigavimą dabartinėje LMTA. Dar studijuodamas, 1959-aisiais, prie Vilniaus ryšių skyriaus įkūrė chorą, kuris anuomet vadinosi Vilniaus automatinės telefonų stoties klubo berniukų choru. „Ąžuoliuku“ jis tapo tik 1963-iųjų pavasarį.

Pirmosios choro repeticijos vykdavo Vilniaus ryšių klube, o po metų „Ąžuoliukas“ persikėlė į Mokytojų namus, kurie iki šiol yra jo namai. Jau po pusmečio choras pirmą kartą žengė į sceną, o penktaisiais gyvavimo metais ėmė koncertuoti ir už Lietuvos ribų.

Joks kitas mūsų šalies choras tiek daug nekeliavo ir drauge nepatyrė kaip „Ąžuoliukas“, anuomet patekdavęs į ne visiems mirtingiesiems lengvai prieinamas vietas.

Jau gerokai vėliau, H. Perelšteinui emigravus į JAV, buvo viešai prabilta ir apie nuoskaudas, kurias slėpė jo šlovės aura.

„Jo pripažinimas lyg ir didžiulis, bet kartu nebuvo padaryta tai, ko jis buvo vertas“, – tokį liudijimą paliko H.Perelšteino bendražygis profesorius Saulius Sondeckis.

Anot V. Augustino, Šefas jautėsi neįvertintas akademijoje ir muzikų visuomenėje. Anoniminiai laiškai į Maskvą ir tiesioginiai viršininkai sutrukdė jam gauti docento vardą.

Oponentams užkliūdavo ir žydiška H. Perelšteino kilmė – pasigirsdavo balsų, kad „Ąžuoliukui“ neturėtų vadovauti žydas.

Be to, pats maestro skundėsi, kad jo jėgos senka. Jis jautė turintis perduoti chorą jaunam įpėdiniui, o perspektyva dirbti tik akademijoje, vadovaujant, anot jo, nepakankamai kompetentingam, šiurkštaus būdo, kerštingam ir nekultūringam viršininkui, neviliojo.

Kai choristai bandė atkalbėti Šefą išvykti į Ameriką, jis prisipažino, kad akademijoje jaučiasi žeminamas ir menkinamas savo tiesioginio vadovo Antano Jozėno.

1979-ųjų spalį H. Perelšteinas emigravo. Prieš pat išvažiavimą jis dar sulaukė senos svajonės išsipildymo – buvo suteiktos patalpos ir finansinė parama „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklai. Šefo netektį skaudžiai išgyveno jo mokiniai.

„Pasijutau paliktas ant ledo, nes kaip dėstytoju ir muzikos autoritetu tikėjau tik juo. Buvo didžiulis netekties jausmas, visiška tragedija“, – taip išsiskyrimo akimirkas prisiminė V.Augustinas.

Atsisveikindami su H. Perelšteinu jo auklėtiniai prie Lietuvos nacionalinio muziejaus pasodino ąžuolą, ten įrengė ir memorialinę lentelę, o didesnę, sukurtą skulptoriaus Romualdo Kvinto, pritvirtino ant buvusių Mokytojų namų sienos. Dabartinėse „Ąžuoliuko“ patalpose yra įrengta memorialinė H. Perelšteino klasė su nedideliu muziejumi.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę maestro tris kartus lankėsi Vilniuje ir Kaune. Liko kai kurių jo susitikimų su „Ąžuoliuko“ mokytojais ir dainininkais įrašai, jie cituojami knygoje „Šefas“.

H.Perelšteinas mirė 1998 metų sausio 11 d. Niujorke po sunkios ligos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„24/7“: A. Valinskas ir A. Zuokas apie rinkimus ir vatnikus