Pirmoji Kaunui skirto leidinio dalis pasirodė prieš trejus metus, tačiau joje nebuvo paliestos kai kurios svarbios miesto istorijos temos. Autorius užsiminė dėliojantis ir trečiosios knygos vigilijas.
A.Juozaitis yra parašęs daugiau kaip tris dešimtis knygų, tarp jų – miestų epai, skirti Klaipėdai, Rygai, Karaliaučiui. Visos jos buvo apdovanotos literatūrinėmis premijomis. A.Juozaičio kūryba taip pat įvertinta pirmąja Vinco Kudirkos (1992 m.), Liudviko Rėzos (2012 m.), Juozo Keliuočio (2014 m.) premijomis.
Antroji „Kauno Saulės“ knyga – išskirtinis A.Juozaičio kūrinys, kuriuo autorius labiau negu kur kitur atskleidžia savo pasaulėžiūrą. Pasitelkęs gausią faktinę medžiagą rašytojas filosofo žvilgsniu atranda, atskleidžia, rekonstruoja ir net kuria „Kauno Lietuvos“ istorinę tikrovę.
Ši tikrovė liudija, kad miestas, o ypač laikinąja sostine tapęs Kaunas, atliko jam skirtą istorinę misiją – iš pelenų prikėlė valstybę, užkūrė jos variklį. Apžavėtas Kauno įvairovės A.Juozaitis mieste atranda daugybę perlų, juos pateikia skaitytojui lengva, net detektyvine forma.
Kaunas yra paslaptingiausias Lietuvos miestas, kurio tapatybė didesnė už jį patį. Kaunas sukūrė „Kauno Lietuvą“, atskleidė lietuvių civilizacinius sugebėjimus vėl tapti istorine-valstybine tauta ir šiandien spinduliuoja veržlią gyvybę.
A.Juozaitis neabejoja – tiek XX amžiaus pradžioje, tiek XXI amžiaus pradžioje Kaunas būtinas kaip gyvybės šaltinis. Autorių džiugina daugybė atradimų, kuriais jis dalinasi šioje knygoje ir pagaliau daro išvadą: Kaunas tvirtėja, o Lietuva nesiliauja semtis jėgų iš Kauno, iš savo likimo lemtos laikinosios sostinės.
– Kodėl nusprendėte rašyti antrąją knygą apie Kauną? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo A.Juozaičio.
– Pirmojoje dalyje nebuvo paliestos kai kurios svarbios temos – Dainų šventė, „Nemuno“ žurnalo fenomenas. 1965-ieji tapo lūžio metais, kai prasidėjo Lietuvos renesansas, kuris baigėsi Sąjūdžiu.
Turėtų pasirodyti ir trečioji knyga, kelios jai skirtos vigilijos jau parašytos.
– Jeigu reikėtų trumpai pristatyti knygas apie Kauną, kaip jas apibūdintumėte nieko apie tai negirdėjusiam žmogui? Kas tai – grožinė, dokumentinė literatūra?
– Sintetinė, nes sutelkta ir dokumentika, ir grožinis pasakojimas. Tai miesto epas, kuriame galima surasti įvairių žanrų apraiškų. Vienam žanrui jų turbūt negalima priskirti.
– Kodėl tiek daug dėmesio skiriate Kaunui, nors pats nesate su šiuo miestu glaudžiai susijęs?
– Mano mama kilusi iš Kauno, ji baigė V.Kudirkos mokyklą, todėl yra ir asmeninių sąsajų.
Man tiesiog rūpėjo surasti Lietuvos stulpą, o tas stulpas yra Kaunas. Prieš šimtmetį atkovojome Klaipėdą, tačiau ją atkovojo Kaunas, o ne Vilnius. Tiek Vilniui, tiek Klaipėdai buvo metamos geriausios Kauno pajėgos.
Po nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio žmonės iš Kauno persikėlė į Vilnių ir ten pasiliko. Panašus desantas buvo stebimas ir po karo, nes reikėjo apgyvendinti Vilnių. Galima pagalvoti, kad Kaunas jau išeikvojo visus išteklius, nieko nebeliko, tačiau išėjo priešingai – dabar plečiasi Kauno rajonas, kuris įtraukia ne tik Suvalkiją, bet ir Žemaitiją.
Kaunas – ne tik širdis, plaučiai ir visas Lietuvos organizmas, bet kažkoks energetinis kodas, kurį verta apgalvoti ir aprašyti. Daugiau Lietuvos Kaune yra ne tik todėl, kad tai tautiškesnis miestas.
Tik Kauno dėka turime valstybinę lietuvių kalbą. Jeigu nebūtume 1920 metais praradę Vilniaus, Lietuva būtų bent jau dvikalbė – lenkų ir lietuvių. Dar nežinia, kuri kalba nugalėtų.
Vilniaus praradimas mums davė Kauno civilizaciją, o šiuo metu vyksta agonas tarp Vilniaus ir Kauno civilizacijų. Vilniuje yra globalistiškas, finansų, administracinis centras, o Kaunas – kultūros židinys. Gelminis lietuvis yra Kaune.
Vilnius ir Kaunas turi labai daug energijos. Kaunas – labiausiai įcentruojanti Lietuvą energija, Vilnius – išcentruojanti, o Klaipėda – stabilizuojanti.
– Kas jums labiausiai patinka ir nepatinka šių dienų Kaune?
– Seniai nevertinu gyvenimo vartodamas sąvokas „patinka“ ar „nepatinka“. Tai taikytina ir kalbant apie Kauną.
Man nepatinka reiškiniai, kurie negarantuoja išlikimo. Negali garantuoti išlikimo Laisvės alėja praeinantis girtas, apsinuoginęs ir rėkaujantis plikis.
Kas perspektyvu? Štai Kaune iškilo paminklas Lietuvos policijai, kuriam priešinosi Vilnius. Neva Kauno meras Visvaldas Matijošaitis pastatė sau paminklą. Tai yra visiškas absurdas, nes tai buvo buvusio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus idėja.
Kaunas stovi vidury Lietuvos kaip stulpas, aplink kurį sukasi Vilnius, Klaipėda ir mažesni miestai. Kurį laiką jis buvo susmukęs. Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio metu buvo juntama žvėriška politinė depresija. Miestas nusirito iki absurdų, tokių kaip Vytautas Šustauskas mero kėdėje.
Dabar miestas vėl atsistojo ant kojų.
– Vyrauja nuomonė, kad Kaunas ir kauniečiai smarkiai skiriasi nuo kitų vietovių gyventojų. Ar rašant knygas apie Kauną buvo sunku pasijusti kauniečiu, perprasti miesto gyvenimą?
– Ne, visai nesudėtinga. Knygos herojus gyvena K.Donelaičio gatvėje esančiuose žinomo rezistento ir rašytojo, Kauno garbės piliečio Liudo Dambrausko namuose. Tuose namuose visada buvau savas žmogus iki pat Liudo mirties.
Dalyvavau kuriant Sąjūdį Kaune. Architektas Algirdas Kaušpėdas parūpino salę Architektų namuose, kurioje perskaičiau pirmąją paskaitą. Kauniečiai ir tuomet mane priėmė kaip saviškį, kartu įkūrėme Sąjūdžio Kauno padalinį. Kaune jaučiuosi savas žmogus.
– Ar patys kauniečiai per tuos metus smarkiai pasikeitė?
– Senoji karta nepasikeitė, jaunoji karta yra smarkiai perėmusi Vilniaus dvasią. Jų moralė, požiūris į gyvenimą yra vilnietiškas. Vilnius visada buvo greta valdžios, o Kaunui buvo lengviau ir sovietiniais metais. Kaunas buvo atokiau, net partijos posėdžiai vyko lietuvių kalba.
Tautiškas vyresniosios kartos nusistatymas išliko.
