Vadinamojo Naujojo vokiečių kino autoriai Raineris Werneris Fassbinderis, Werneris Herzogas, Wimas Wendersas, Alexanderis Kluge, Klausas Lemke, Margarita von Trota, Volkeris Schlöndorffas ir kiti ėmė kurti intelektualius, ambicingus tiek tematika, tiek menine raiška filmus, drąsiai eksperimentuodami su dramaturgija, montažu, kino estetika.
Daugelis jų savo filmuose atspindėjo socialines ir politines šalies aktualijas, gręžėsi į neseną praeitį, tyrinėjo žmonių santykių modelius, psichologines manipuliacijas, įsišaknijusius stereotipus. Tai buvo lyg gaivaus oro gurkšnis ir svari alternatyva įsigalėjusiai pramoginei, komercinei kino produkcijai, kuri nebegalėjo pasiūlyti nieko nauja.
Maištingų, savitai realybę interpretuojančių režisierių sėkmę liudijo tarptautinis pripažinimas, prestižiniai kino apdovanojimai, išaugęs žiūrovų dėmesys. Šio judėjimo įtaka svarbi net ir praėjus 50 metų po Oberhauzeno manifesto paskelbimo. Kai kurie jau kino klasikais tapę meistrai aktyviai dirba iki šių dienų.
2011-aisiais , kai ekranuose pasirodė 132 vaidybiniai filmai ir 80 dokumentinių, vėl buvo minimas ne kas kitas, o Naujojo vokiečių kino dievaitis W.Wendersas ir jo jausmingas, "Oskaro" apdovanojimui nominuotas 3D šokio filmas "Pina". Nors žymi avangardo choreografė Pina Bausch mirė vos pradėjus filmuoti, W.Wendersas sukūrė ekspresyvų ir vizualiai pribloškiantį reginį, skirtą unikliam talentui ir grožiui pašlovinti.
Trijų dimensijų technologijas išbandė ir W.Wenderso kolega W.Herzogas, įamžinęs seniausius žmonijos istorijoje piešinius dokumentinėje juostoje „Pamirštų sapnų urvas“ („Caves of Forgotten Dreams“, 2010). Dar po metų tarptautiniame Toronto kino festivalyje W.Herzogas pristatė nusikaltimo ir bausmės temą nagrinėjantį dokumentą „Gilyn į prarają“ („Into the Abyss“, 2011). Dėl brangaus automobilio Teksaso valstijoje žiauriai nužudyti keli žmonės. Vienas jaunuolių, įvykdžiusių nusikaltimą, Michaelis Perry nuteistas mirti. Pasisakydamas prieš mirties bausmę, režisierius akcentuoja jos absurdiškumą, taip pat kalba apie visuomenę apėmusią paranoją, neapykantą, besaikį daiktų garbinimą.
Humanizmo idėjos ir egzistencinis susirūpinimas neretai išryškėja vyresnės kartos vokiečių kino autorių darbuose, tarp kurių ir bene garsiausia feministinio kino atstove laikoma režisierė Margarita von Trota, 2012–aisiais pristačiusi biografinę dramą „Hannah Arendt“. Žydų filosofės H.Arendt (akt. Barbara Sukowa) 1960-1964 m. suformuluotas apibūdinimas „blogio banalumas“ paplito kasdienėje vartosenoje, net nesusimąstant, kad jis buvo skirtas nacio Adolfo Eichmanno karo nusikaltimams įvardyti. Šis filmas įrodo, kad klasikinio kino vertybės vargu ar kada bus pamirštos, pasenusios ar nebemadingos.
Vis dėlto kiekviena nauja į kiną ateinanti karta privalo išreikšti savo santykį su jau susiformavusia tradicija, o kartu ieškoti originalių kino kalbos ir išraiškos galimybių. Tą patvirtino ir 2012 metų atradimu tapęs režisieriaus Jano Ole Gersterio debiutinis filmas „Oh Boy!“. Nepalvota tragikomedija, pasakojanti apie Berlyno gatvėmis slampinėjantį dvidešimtmetį Niko (akt. Tomas Schillingas), Vokietijos kino kritikų buvo įvardyta kaip jaunosios kartos portretas.
Karjerą kine J.O.Gersteris pradėjo įsidarbinęs gamybos asistentu kultinės Wolfgango Beckerio komedijos „Viso gero, Leninai!“ („Good Bye, Lenin!“, 2003) filmavime. Nepaprastai didelės sėkmės sulaukusi melancholiška satyra apie žlugusią Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR) laimėjo pagrindinį Europos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą ir buvo rodyta 68 pasaulio valstybėse. Tuo metu vėl imta kalbėti apie grįžtantį vokiečių kino „aukso amžių“, kurį lydi tiek meninė, tiek komercinė sėkmė.
Ar šiuolaikinis vokiečių kinas išgyvena pakilimą, vieningos nuomonės nėra. Vokietija filmams kurti kasmet skiria daugiau kaip 350 milijonų eurų- šias lėšas skirsto keturi nacionaliniai ir dvi dešimtys regioninių kino fondų. Taip sudaromos galimybės įgyvendinti savo idėjas bei sumanymus ne tik jau pripažintiems lyderiams Andreasui Dresenui, Tomui Tykweriui, Hansui Christianui Schmidui, Christianui Petzoldui, Dominikui Grafui, Oskarui Roehleriui, Matthiasui Glasneriui, bet ir jauniems, debiutuojantiems režisieriams. Jie neabejotinai perima tą jaunatvišką Oberhauzeno manifestuotojų veržlumą ir polinkį laužyti nusistovėjusias konvencijas.
Šiuolaikiniam vokiškam (vokiečių, austrų, šveicarų) kinui būdinga ne tik savita stilistika bei aštri tematika, bet ir žanrinė įvairovė. Žinoma, daugiausiai žiūrovų dėmesio sulaukia komedijos žanras. 1,5 milijono piliečių į kino sales pritraukė turkų kilmės režisierės Yasemin Samdereli komiškas epas „Almanya“ („Almanya – Willkommen in Deutschland“, 2011), nagrinėjanti turkų emigrantų problemas, be kurių 7-ojo dešimtmečio Vokietijos ekonomikos klestėjimas būtų neįmanomas.
Vokiško kino sensacija netikėtai tapo Axelio Ranischo komiška drama „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011), Dietricho Brüggemanno juokingas aštuonių draugų istorijas pasakojanti juosta „3 kambariai/virtuvė/vonia“ („3 Zimmer/Küche/Bad“, 2012) ar šveicarų režisieriaus Peterio Luisi romantinė komedija „Smėlio žmogus“ („Der Sandmann", 2011).
Ne tokį optimistišką požiūrį į visuomenėje vykstančius reiškinius deklaruoja austrų režisierė Feo Aladag, debiutavusi šeimynine drama („When We Leave", 2010). Prievarta prieš moteris, žudynės dėl prarastos garbės, iki šiol gyvos tarp musulmonų, – tai moralinės, socialinės etninės dilemos, provokuojančios diskusijas apie smurtą, religinį fanatizmą. „When We Leave" gavo septynias Vokietijos kino kritikų nominacijas, tarp jų ir geriausios aktorės apdovanojimą, kuris atiteko Sibelei Kekilli, išgarsėjusiai filmu „Galva į sieną“ („Gegen die Wand", 2004, rež. F.Akin).
Kritiškas žvilgsnis į šiuolaikinį gyvenimą taikliai ir negailestingai parodant negatyviąsias žmonijos puses - psichologinį terorizmą, kolektyvinę kaltę, moralinį išsigimimą, neviltį, baimę ir silpnumą - būdingas daugeliui šiuolaikinių austrų filmų. Vienu reikšmingiausiu šių dienų kino autoriumi tituluojamas Miunchene gimęs austrų režisierius Michaelis Heneke teigia, kad savo filmuose stengiasi „surasti būdą, kaip parodyti žiaurumą tokį, koks jis yra ir visada buvo: skausmas, prievarta ir pažeminimas“.
Juosta „Meilė“ („Amour“ , 2012), istorija apie senatvę ir paskutinius meilės išbandymus, Kanuose buvo apdovanota "Auksine palmės šakele", pelnė „Oskarą“ ir „Aukso gaublį“ už geriausią užsienio filmą, 2 BAFTA premijas, 5 prancūzų „Cezarius“, 4 Europos kino akademijos apdovanojimus. Filmas, sukurtas bendradarbiaujant prancūzų, austrų ir vokiečių kino kompanijoms, atspindi ir kitą tendenciją – kultūros globalėjimą, o kartu ir nacionalinių Europos kinematografijų bandymus suvienyti jėgas ir taip atsilaikyti prieš vyraujančią Holivudo produkciją.
Vokiškų filmų geografinė erdvė neretai išsklinda po visą pasaulį. Austrų režisierius Ulrichas Seidlis „Rojaus“ trilogijos dalį „Meilė“ (2012) filmuoja Kenijoje, patyręs austrų dokumentininkas Michaelis Glawoggeris su kino kameromis keliauja po Ukrainą, Indoneziją, Nigeriją, Pakistaną ir Kiniją, norėdamas užfiksuoti pragariškomis sąlygomis dirbančius žmones („Dirbančio žmogaus mirtis“/„Workingman's Death", 2005) ar parodyti prostitučių gyvenimą trijose skirtingose šalyse: Tailande, Bangladeše ir Meksikoje („Whores’ Glory", 2011).
Tais pačiais metais režisierius Nikolausas Geyrhalteris nufilmuoja kino poemą apie Europos žemyną naktį – dokumentinę juostą „Vakarai“ („Abendland", 2011) apie nykstančią ir sykiu labai išsivysčiusią Vakarų kultūrą, kuri pati save laiko civilizacijos viršūne, nors yra atsidūrusi ties katastrofos riba.
Itin ambicingais sumanymais garsėja ir ilgą laiką didžiausia vokiečių kino viltimi laikytas režisierius Tomas Tykweris, žinomas filmais „Bėk, Lola, bėk“ („Lola rennt“ ,1998), „Kvepalai“( „Das Parfum—Die Geschichte eines Mörders“, 2006), „Trise“ („Drei“, 2010). Kiekvienu nauju darbu jis tarsi bando įrodyti, kad kine nėra nieko neįmanoma, ir ekranizuoja sudėtingiausius, revoliuciją ekrane pretenduojančius sukelti pasakojimus.
Ne išimtis ir mokslinės fantastikos drama „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“, 2012) – bene brangiausia Vokietijos, JAV, Honkongo, Singapūro koprodukcija (filmo biudžetas siekė per 100 mln. JAV dolerių), kurta su „Matricos“ režisieriais Endi ir Lana Wachovskiais. Gyvenimas po mirties, karmos dėsniai, Einsteino reliatyvumo teorija, Carloso Castanedos šamanistinė praktika ir kitos Naujojo amžiaus (New age) idėjų formuluotės sutilpo į šį milžinišką reginį. Deja, šis projektas nesulaukė trokštamų "Oskaro" apdovanojimų. Pasitvirtino sena tiesa, kad meniniai laimėjimai ir konformizmas – nesuderinami. Išpūstais biudžetais ir transcendentinėmis, pasakiškomis temomis labai greitai galima patekti į aklavietę.
O štai santūresni, tačiau nuo gyvenimo tikrovės nenutolę filmai randa savo auditoriją ir pelno tarptautinį pripažinimą. „Nemoku kurti filmų apie žmones, kurie man nepatinka ar yra visai svetimi“, - sako režisierius A.Dresenas, dažniausiai filmuojantis savo amžininkus – buvusios VDR gyventojus, bandančius rasti savo vietą naujoje visuomenėje.
A.Dreseno filmuose „Kavinė Halbe Treppe“ (2002), „Vilenbrokas“ (2005), „Vasara Berlyne“ (2005), „Devintas debesis“ („Wolke Neun“, 2008), „Viskis su vodka“ (2009) ar Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ prizu apdovanotoje dramoje „Sustojimas pusiaukelėje“ („Halt auf freier Strecke“, 2011) didžiausias žygdarbis yra pats gyvenimas ir žmonių gebėjimas neprarasti humoro, savitarpio supratimo, atjautos net sudėtingiausiose situacijose.
Rytų vokiečių mentalitetas, žlugusi politinė sistema, socialiniai pokyčiai ir ryžtingi, o kartu desperatiški herojų bandymai pritapti prie dabarties reikalavimų pradedant viską iš naujo – šios temos išryškėja Christiano Petzoldo dramose „Barbara" (2012), „Jela“ („Yella“, 2007), kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka garsi vokiečių aktorė Nina Hoss. Ch.Petzoldas yra įtakingiausias vadinamosios Berlyno mokyklos (Berliner Schule) atstovas. Šios mokyklos (terminas įsigalėjo 2000 metų pradžioje) filmams visų pirma būdinga sudėtinga, ištobulinta estetika, paveldėta vėlgi iš Naujojo vokiečių kino laikų.
Režisieriai Thomas Arslanas, Angela Schanelec, Benjaminas Heisenbergas, Valeska Grisebach, Maria Speth, Henneris Winckleris savo darbuose siekia parodyti naujus šiuolaikinės Vokietijos gyvenimo aspektus. Galbūt jie nėra tokie gražūs kaip turistiniai atvirukai, tačiau intriguoja savo unikalumu ir netikėtais atradimais.
