Jis savo pirmąjį ilgametražį filmą paskyrė vilko vaikams – tai be tėvų likę Rytprūsių ir Karaliaučiaus krašto vokiečių vaikai, prieglobsčio ieškoję Lietuvoje.
R.Ostermannas šiomis dienomis dalyvauja Lietuvoje vykstančiose Vokiško kino dienose, kuriose ir rodomas naujausias jo filmas „Vilko vaikai“.
Interviu „Lietuvos rytui“ režisierius teigė ne tik norėjęs įsigilinti į iki šiol nežinomą istoriją, bet ir priminti, kad didžiausios bet kokio karo aukos – vaikai.
– Kas jus paskatino domėtis vilko vaikais? Gal noras labiau pažinti savo šeimos istoriją?
– Taip, pirmiausia mane pas vilko vaikus atvedė mano motinos praeitis. Ji kartu su broliu ir tėvais maždaug 1944 m. bėgo iš Rytprūsių nuo artėjančios rusų kariuomenės.
Natūralu, kad kai aš pradėjau labiau domėtis šia savo šeimos istorijos dalimi, teko plačiau susipažinti ir su viso regiono, ir su viso pokario istorija.
Tarp daugybės čia susipinančių temų aptikau ir šią, kuri mane ypač sudomino. Mane tiesiog pribloškė tai, kad visai maži vaikai turėjo patys ištverti tokiomis siaubingomis sąlygomis.
Negana to, jie pateko į kitą šalį, kur jiems buvo viskas svetima. Tai sukrečia.
– Tai, kad šia tema ilgai nebuvo domimasi sovietinėje Lietuvoje, suprantama. Ji netiko režimo suformuotam karo ir pokario paveikslui. Tačiau kodėl ši tema lygiai taip pat nebuvo žinoma ir Vokietijoje?
– Sunku pasakyti. Apie tuos žmones, kurie bėgo iš to regiono, Rytprūsių, dabartinės Lenkijos dalių, Vokietijoje seniai žinoma ir kalbama labai daug. Jie – ryški Vokietijos viešosios erdvės ir istorinės sąmonės tema.
Tačiau apie vilko vaikus neseniai pasirodė vos kelios knygos, vienas kitas filmas, ir viskas.
Tačiau dera atkreipti dėmesį, jog tie pabėgėliai, apie kuriuos žinoma ir daug kalbama, susivieniję į dideles ir aktyvias bendruomenes. Tad, manau, jog tai, kad apie vilko vaikus iki šiol Vokietijoje žinoma labai nedaug, lėmė mažas jų skaičius.
Juk, palyginti su kitų pabėgėlių bendruomenėmis, vilko vaikų – labai mažai, tad ir jų balsas menkai girdimas.
– Bet gal tai lėmė platesnis kontekstas – juk apie rusų kariuomenės žiaurumus, terorą, masinius moterų prievartavimus ir žudynes šiame regione Vokietijoje iki šiol kalbėti keblu. Gal šalyje, kurioje iš esmės dominuoja dar pokario ir Šaltojo karo metais Europoje kartu su Sovietų Sąjunga suformuotas karo ir pokario vaizdinys, kalbėti apie tokius dalykus politiškai nekorektiška?
– Ne, nemanau, kad ši tema – kaip nors politiškai nekorektiška. Aš apskritai neplanavau kokių nors politinių poteksčių ar deklaracijų.
Filme tiesiog kalbėjau apie pabėgėlius ir skaudžią jų patirtį – vaikus, kurie tuo metu buvo visai maži.
– Tačiau galbūt jūs savo filmu vis tiek siekiate žiūrovams perduoti kokią nors žinią, o ne vien norite papasakoti istoriją?
– Taip, nors pirmiausia norėjau papasakoti istoriją, savo filmu siekiau išsakyti ir bendresnio pobūdžio mintį. Ji paprasta – didžiausios ir nekaltos kiekvieno karo aukos yra vaikai.
Tai galima matyti ir mūsų dienomis, kai karo pabėgėlių tema ir vėl dažnai narpliojama. Kas labiausiai krinta į akis tų pabėgėlių miniose? Žinoma, kad vaikai.
– Turėjote pasidomėti ir Lietuvos karo bei pokario istorija – filme veikia ir Lietuvos partizanų būrys, kuriame, beje, lyg ir vergauja nebylys rusų vaikas. Kas jums labiausiai įstrigo iš šios Lietuvos istorijos dalies, kuri plačiajai Vokietijos visuomenei beveik nežinoma?
– Taip, Vokietijoje nežinoma, pavyzdžiui, apie jūsų pokario partizanus. Labiausiai šiame Lietuvos istorijos tarpsnyje sukrečia jo visuma.
Ši maža šalis ėjo iš rankų į rankas, ją okupavo iš pradžių rusai, po to vokiečiai, galiausiai vėl rusai. O šiame sūkuryje dar buvo ir vokiečių vaikų.
Rusų vaiko pas lietuvius partizanus herojus atsirado todėl, kad aš girdėjau, jog ten būdavo rusų vaikų, kurie jiems lyg ir atlikdavo kažkokius darbus.
Šiaip ar taip, tarp artėjančios rusų ir besitraukiančios vokiečių kariuomenių buvo patekę ir beglobių rusų vaikų.
– Filmavote Lietuvoje, filme vaidina daug lietuvių aktorių. Dažnai skamba lietuvių kalba, kuri, kaip ir rusų, neverčiama į vokiečių kalbą. Tikriausiai siekėte autentikos – kad vokiečių žiūrovai labiau pajustų aplinkos svetimumą, kurį jautė ir vilko vaikai? Be to, ar jūsų filmo siužetas sukurtas pagal kokią nors tikrą istoriją, ar, kaip sakoma tokiais atvejais, tik pagrįstas tikrais įvykiais?
– Sukurti tokį filmą, kuris itin tiksliai ir detaliai atkartotų kokią nors konkrečią vilko vaikų istoriją, būtų labai sunku.
Todėl, kad iš pokalbių su jais žinau, jog jų patirtis buvo daug žiauresnė, nei galima parodyti.
Aš juk bendravau su daugeliu tų išlikusių žmonių, su kai kuriais susitikau ir Vokietijoje, perskaičiau daugybę knygų apie tai.
Taigi mano filmas nėra toks žiaurus, koks turėtų būti.
Jame daug gamtos vaizdų, kuriuos taip pat naudojau kaip metaforas.
– Ar, jūsų nuomone, ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos ar kitų posovietinių šalių kino menininkai neturėtų aktyviau imtis iki šiol mažiau žinomų karo ir ypač pokario temų? Lietuvoje dažnai sakoma, jog toji praeitis dar pernelyg gyva ir politizuota, kad jos galėtų imtis menininkai. Ar sutinkate su tokia mintimi? Kaip apskritai tokias temas turėtų atskleisti menininkas?
– Žinoma, kad kino kūrėjai turėtų kurti daugiau filmų apie skirtingų Europos šalių pokarį. Juk filmų apie karą ir taip labai daug, tad žmonės net yra jų persisotinę. Štai ir į mano filmą daug kas gali reaguoti taip: „A, dar vienas filmas apie karą.“
Tačiau pokario laikotarpiu labai daug įvairių susipynusių patirčių, žmonių, blaškytų iš vietos į kitą, patirčių, likimų.
Štai ir į mano motinos namus, kurie dabar stovi tik buvusios Vokietijos teritorijoje, dabartinėje Lenkijoje, buvo atkelti žmonės iš karo nusiaubtos Baltarusijos.
Nesutinku su tuo, kad menininkai negali narplioti kokių nors temų. Jie gali ir turi imtis visko – juk būtent menas gali paskatinti žmones pažvelgti giliau, padaryti juos jautresnius.
Tačiau tai menininkai turi daryti atitinkamai – stengdamiesi ne kokiais nors politiniais šūkiais, o kuo autentiškiau, aiškiau atskleisti tiesioginę žmogiškąją patirtį. Tai aš ir bandžiau daryti.
Epizoduose vaidina lietuvių aktoriai
R.Ostermanno „Vilko vaikai“ filmuoti Lietuvoje, žiūrovai atpažins filme lietuviškus peizažus. Taip pat išvys lietuvių aktorių - įvairiuose epizoduose vaidina lietuvių partizanus, ūkininkus bei rusų kareivius Dainius Gavenonis, Aldona Bendoriūtė, Vidas Petkevičius, Aleksas Kazanavičius ir kiti.
Režisierius su lietuvių žiūrovais susitiks po kovo 4-osios seanso (18 val.) sostinės kino teatre „Pasaka“, po kovo 5-osios seanso (18 val.) Kauno kino teatre „Romuva“ ir po kovo 6-osios seanso (18 val.) Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse.
