Su W.Andersonu kalbėjosi literatūros kritikas George’as Prochnikas. Pokalbis pasisuko apie austrų rašytoją S.Zweigą, kurio knygos „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“, „Širdies nerimas“ ir kitos režisierių įkvėpė sukurti filmą „Viešbutis „Grand Budapest“.
Stefanas Zweigas (1881–1942) – vienas žymiausių pasaulio rašytojų, publicistų, literatūros kritikų, daugybės apsakymų, žymių žmonių biografijų, romanų autorius. Gimęs Vienoje, pasiturinčioje žydų šeimoje, rašytojas dukart pergyveno Europos griūtį – Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metus.
Ką tik lietuviškai perleista S.Zweigo autobiografija „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ (iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė, „Tyto alba“) – epochos dokumentas, pražuvusio Europos aukso amžiaus metraštis, žiauri iliuzijų žlugimo kronika. S.Zweigas, tikras europietis plačiąja prasme, visuomet tikėjo, kad barbarybę galima nugalėti vien dvasios ginklu. Tačiau istorija linkusi kartotis.
W.Andersonas – filmų „Rašmoro akademija“, „Tenenbaumų šeima“, „Kelyje su Dardžylingu“ „Šaunusis ponas Lapinas“ ir „Mėnesienos karalystė“ režisierius.
G.Prochnikas – rašytojas ir S.Zweigo kūrybos tyrinėtojas. Netrukus angliškai pasirodys jo knyga „The Impossible Exile“. Tai S.Zweigo biografija.
* * *
G.Prochnikas: Sakyčiau, jums puikiai pavyko perkelti S.Zweigo gyvenimą į jo istorijose aprašytą svajonių pasaulį ir įausti šias istorijas į tikrą jo gyvenimą. Kaip S.Zweigas tapo jūsų įkvėpimo šaltiniu?
W.Andersonas: Prisipažinsiu, apie S.Zweigą mano žinios buvo miglotos, bet prieš kokius šešerius ar septynerius metus atsitiktinai nusipirkau „Širdies nerimą“. Aš tiesiog įsimylėjau šį romaną, paskui atradau kitas rašytojo knygas, apie kurias nebuvau girdėjęs.
Staiga visos leidyklos ėmė perleidinėti jo kūrinius. Pirmą kartą buvo išleistas ir „Permainų svaigulys“ – šį romaną taip pat perskaičiau. Prisipažinsiu: kurdamas filmą, pasivogiau iš S.Zweigo knygų ne vieną idėją. Du filmo veikėjai reprezentuoja patį S.Zweigą – rašytojas, kurį vaidina Tomas Wilkinsonas, ir jaunesnė, beletrizuota jo versija, įkūnyta Jude’o Law. Pagrindinis veikėjas – Ralpho Fienneso vaidinamas ponas Gustavas – taip pat sukurtas remiantis S.Zweigo asmenybe. Perskaitęs kelias rašytojo knygas, nustebau, kad informacija, kurią sužinojau apie jo asmenybę, smarkiai skyrėsi nuo mano vizijos, susikurtos skaitant jo kūrinius. Daugelyje S.Zweigo knygų istorija pasakojama naivaus, tyro žmogaus lūpomis. Man visada atrodė, kad S.Zweigas buvo santūrus, atsargus žmogus, kuris savo kūryboje nagrinėjo jį dominusias temas, bet pats savo kailiu to nebuvo patyręs. Pasirodo, viskas buvo priešingai – savo gyvenime jis išmėgino beveik viską.
G.Prochnikas: Istorijos istorijose – taip galima būtų apibūdinti S.Zweigo kūrybą. Kiekvienoje jo istorijoje gausu jaudinančių išpažinčių ir paslapčių, slepiančių dar didesnes paslaptis. Man atrodo, iš viena kitą papildančių siužetinių linijų jums pavyko nuausti įspūdingą kilimą.
W.Andersonas: Šis motyvas nuolat atsikartoja S.Zweigo apsakymuose. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas netikėtai sutinka paslaptingą nepažįstamąjį, paskui seka scena, kurioje atskleidžiama jo istorija, ir tik tada plėtojama pagrindinė siužetinė linija. Tad mūsų skaitoma istorija gerokai prasiplečia.
Galbūt šiais laikais tokia siužeto konstravimo technika gali pasirodyti senamadiška – jeigu neklystu, ji būdinga Josepho Conrado ar Hermano Melvillio kūrybai – bet man šis S.Zweigo kūrybos bruožas labai patinka. Jūs pavadinote tai išpažintimi – ir tikrai užplūsta jausmas, kad skaitai išpažintį, juk tokie dalykai paprastai slepiami nuo kitų. Vienas jo apsakymų net pavadintas „Deginanti paslaptis“ . Tai puikus būdas nuotaikai, atmosferai, veiksmo vietai kurti.
G.Prochnikas: Savo atsiminimų knygoje „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ S.Zweigas rašė apie pažintį su Auguste’u Rodinu – kaip jis, pradėjęs tobulinti skulptūrą, užmiršo, kad studijoje yra ne vienas, kad šalia stovi S.Zweigas. Rašytoją pakerėjo menininko užsimiršimas. Skaitant jo kūrinius apima jausmas, kad ir pats rašytojas pasinerdavo į tokią būseną.
W.Andersonas: S.Zweigas mėgo dirbti vienumoje, visiškoje tyloje – tai būtina darbo sąlyga. Tylos poreikį galima įžvelgti ir jo kūriniuose. Kaip tik prisiminiau S.Zweigo novelę „Jausmų sumaištis“. Abu novelės veikėjai atspindi skirtingas Zweigo gyvenimo puses. Jį atpažįstame studente, kuris nusprendžia tęsti studijas nuošaliame miestelyje, kai Berlynas apsuka jam galvą, ir santūriame profesoriuje, kurio santykius su žmona gaubia paslaptis. Beje, skaitydamas „Vakarykštį pasaulį“ patyriau nenusakomą jausmą – atrodė, kad man prieš akis veriasi visiškai kita - stebuklų kupina – tikrovė. Tai mane apstulbino. Čia vaizduojama ta gyvenimo pusė, kurią pažįstame iš knygų ar filmų, bet realiai apie ją nieko nežinome, – kol perskaitome S.Zweigo memuarus.
Pavyzdžiui, nesu susimąstęs apie tai, nuo kada pasas tapo būtinybe, o pažvelgęs į šią naujovę S.Zweigo akimis, suvokiau jos reikšmę. Skaitydamas „Vakarykštį pasaulį“ išvysti, kaip į žmonių gyvenimus pamažu skverbiasi kontrolė.
G.Prochnikas: Man atrodo, S.Zweigą sugniuždė geografinės laisvės, galimybės bet kada kirsti sienas netektis. Jums puikiai pavyko perteikti šį esminį pasikeitimą filme, ypač pabaigoje, kai traukinys, kuriuo važiuoja pagrindiniai veikėjai, sustabdomas ir tikrinami keleivių dokumentai – paaiškėja, kad nuo šiol turėti asmens dokumentą yra gyvybiškai svarbu.
W.Andersonas: Taip, žiūrėdamas sceną filme suvoki, kodėl S.Zweigui ši permaina tapo visko, kas nepakeliama, simboliu. Ne vien todėl, kad jis turėjo daugybę draugų visoje Europoje ir „kolekcionavo“ žmones – mezgė draugystes ir plėtė savo pažinčių tinklą. Jis kolekcionavo ir rankraščius, knygas, partitūras, rinko menininkų, kuriais žavėjosi, daiktus.
Galiausiai visa tai – net ir jo paties kūryba – buvo atimta, sunaikinta – permainos atėmė iš jo galimybę siekti tikslo. Skaitydamas „Vakarykštį pasaulį“ matai, kaip išnyksta viskas, kas jam buvo svarbu ir kam jis skyrė savo gyvenimą, matai, kaip griūva jo pasaulis, jo vadinamas saugumo pasauliu, – tobulas, laisvas gyvenimas.
G.Prochnikas: S.Zweigo draugai matė, kiek jėgų jis skyrė savo įdomybių kambario, savotiško Europos muziejaus, kūrimui. Vienas draugų jį net pavadino sodu. Ši kolekcija buvo tarsi mikrokosmas, atspindintis žemyną, kol jis dar nebuvo išdraskytas į gabalus.
W.Andersonas: Tą patį galima pasakyti ir apie Vieną – miestą, kuriame S.Zweigas užaugo. Menas buvo S.Zweigo veiklos pagrindas, Vienoje jis buvo ypač populiarus. Skaitant „Vakarykštį pasaulį“ man įstrigo įdomi detalė – pasirodo, to meto laikraščiuose kasdien būdavo spausdinami eilėraščiai ir filosofiniai esė. S.Zweigas dažnai susitikdavo su draugais kavinėse. Vienoje nuolat buvo statomos naujos pjesės, dramaturgai buvo garbinami. Kultūra klestėjo, o jos atstovai sulaukdavo ne mažiau dėmesio nei šių laikų roko žvaigždės, – tuo metu tai buvo madinga. Kultūra buvo madinga. Kaip ir pati Viena. S.Zweigas gyveno pačiame kultūros įvykių centre. Ir gyveno ten iki pat tos akimirkos, kai viskas baigėsi.
G.Prochnikas: Grįžkime prie S.Zweigo kūrybos. Minėjote, kad „Širdies nerimas“ jus atvedė į S.Zweigo pasaulį. Kuo šis kūrinys patraukė jūsų dėmesį?
W.Andersonas: Iš šios knygos pasiskolinau pasakojimo struktūrą ir perkėliau ją į filmą. Man ypač patiko įžanginė scena. Knyga prasideda nuo trumpo Autoriaus pristatymo, paskui jis pasakoja istoriją, nutikusią prieš keletą metų. Autorius prisimena savo apsilankymą Vienos užmiesčio restorane, kuris, regis, jau seniai išėjęs iš mados. Autorius nustemba sutikęs daug pažįstamų.
Prie jo prieina menkai pažįstamas jaunuolis. Autoriaus personažas yra visiems gerai žinomas, jis – garsus rašytojas. Jo žodžiais tariant, jaunuolis priklauso žmonių tipui, kurį visi pažįsta, bent jau šiek tiek, – jie puldinėja nuo vieno žmogaus prie kito, prisėda prie kiekvieno staliuko ir nuolat giriasi pažintimis su garsenybėmis.
Šiais laikais tokie veikėjai – įprastas reiškinys. Veikiausiai kiekvienas iš mūsų šį personažą gali nesunkiai susieti su keliais savo pažįstamais. Autorius ne itin džiaugiasi jo draugija, mat norėjo pabūti vienas, bet kartu tai nėra ir didelė blogybė – dabar jis turės su kuo pasikalbėti.
Man labai patiko pasakojimo kompozicija ir erdvė. Buvo įdomi veiksmo vieta – tų laikų Viena man yra visiškai nepažįstamas, egzotiškas miestas. Bet jaučiau, kad mane daug kas sieja su šia istorija, juk ji galėjo nutikti ir šiais laikais, pavyzdžiui, kur nors Manhatane. Mes nesunkiai atpažįstame tipažus, mus veikia lygiai tokios pat jėgos kaip anuomet. Bet kartu šioje knygoje gausu detalių apie mums nepažįstamą pasaulį, ir jis tampa atradimu kiekvienam skaitytojui.
G.Prochnikas: Skaitydamas scenas restorane ir vakarėlyje susidarai įspūdį, kad čia tvyro draugiška, kultūringa atmosfera, ir tada staiga suvoki, kad veiksmas vyksta 1938 metais. Ką mums tai sako? Hitleris jau penkerius metus eina kanclerio pareigas, tais metais buvo aneksuota Austrija. Iki pabaigos likę vieni metai.
W.Andersonas: Tai vienintelis S.Zweigo pabaigtas romanas, tikras šedevras. Perskaitęs „Širdies nerimą“ susimąsčiau: kaip atsitiko, kad nieko apie jį nežinojau? Man pasirodė, kad aš vienintelis skaičiau šią knygą – nė iš vieno savo draugo nebuvau apie ją girdėjęs. G.Prochnikas: Kai pirmą kartą perskaičiau S.Zweigo knygą, mane apėmė lygiai toks pat jausmas. Vėliau S.Zweigo giminaitė papasakojo, kad rašytojas neabejojo būsiąs užmirštas. S.Zweigas daug ką išpranašavo – net savo mirtį, tiek fizinę, tiek literatūrinę.
W.Andersonas: Tik pagalvokite – būti ištrintam iš savo šalies literatūros! Žinote istoriją apie libretą Richardo Strausso operai „Tyli moteris“? S.Zweigas jį parašė, kai naciai jau buvo atėję į valdžią. Premjera turėjo įvykti Drezdene.
G.Prochnikas: Taip, R.Straussas reikalavo, kad S.Zweigas dalyvautų premjeroje ir kad jo vardas būtų įrašytas į programą, nors tuo metų žydams jau buvo uždrausta dalyvauti kultūrinėje veikloje. Bet R.Straussas dirigavo visam Reicho muzikiniam gyvenimui. Jis buvo nepaprastai įtakingas žmogus ir puikiai mokėjo tvarkytis su biurokratais. Jis pareiškė, kad S.Zweigo dalyvavimas – būtinas, esą nuo to priklauso operos sėkmė. Opera iš tikrųjų sulaukė milžiniško pasisekimo, pasipylė kvietimai vykti į gastroles, bet naciai ją uždraudė.
Deja, tai ne vienintelis kartas, kai S.Zweigą bandyta ištrinti iš literatūros istorijos. 1941-ųjų pavasarį rašytojas kurį laiką gyveno Niujorke. Tuo metu viešbutyje „Biltmore“ buvo surengtas iškilmingas banketas PEN klubo narių „tremtyje“ garbei. Jame dalyvavo gal tūkstantis rašytojų. Buvo pasakyta daug kalbų, bet S.Zweigo kalba sulaukė daugiausia dėmesio.
Jis pasakė: „Esu čia, kad jūsų atsiprašyčiau. Man gėda, nes mano kalba – tai ta kalba, su kuria lūpose dabar griaunamas pasaulis. Gėda, nes žmonijos žudymo mašina naudojasi mano kalba ir iškraipo man brangius žodžius.“
W.Andersonas: Skaitydamas S.Zweigo knygas stebėjausi, kaip jose atsiskleidžia paties rašytojo psichologija. Pastebėjote, kad daugelyje jo knygų vienaip ar kitaip minima savižudybė? Šiais laikais tai skamba baisiai, bet S.Zweigo knygose žmonės išties žudosi arba dažnai kalba apie savižudybę.
Nesvarbu, kokią jo knygą pirmiausia skaitysite, dėl vieno dalyko esu tikras – net ir trumpiausioje biografijoje, kuri išdėstyta knygos anotacijoje, bus parašyta, kad jis nusižudė. Kažkodėl visiems įstringa šis faktas, jis prisimenamas kaskart išgirdus S.Zweigo pavardę, – o tai atsitinka ne taip jau ir retai.
G.Prochnikas: Išties S.Zweigo knygose daug užuominų į savižudybę. Kita vertus, seniai žinomas faktas, kad kuo aukštesnė kultūra, tuo didesnis savižudybių skaičius. Beje, paskutiniais gyvenimo metais S.Zweigas stulbinamai dažnai kartojo, kad Europa pati save naikina.
S.Zweigo gyvenime netrūko širdgėlos – ji juntama ir jo istorijose. Nepaisant to, rašytojas kaskart mums įrodo, kad Europoje yra daugybė nuostabių vietų, kur būtina nukeliauti ir puikiai praleisti laiką. Manau, jums pavyko padaryti neįtikimą dalyką – atskleisti tą stebuklingą pasaulį filme, o dar tiksliau – jo peizažuose ir viešbučiuose.
W.Andersonas: Ieškodami vietos šiam filmui, JAV Kongreso bibliotekos tinklalapyje radome atvirukų kolekciją. Ši fotochrominė kolekcija švedų ir amerikiečių bendrovių bendro darbo rezultatas; jie nuspalvino nespalvotas nuotraukas ir pradėjo gaminti jas masiniam vartojimui.
Kolekcijoje yra tūkstančiai nuotraukų, padarytų 1895–1910 m. Jose užfiksuoti vaizdai iš Austrijos-Vengrijos imperijos, Prūsijos ir kitų pasaulio kampelių. Tai savotiškas amžių sandūros „Google Earth“ atitikmuo. Beveik visose nuotraukose įamžinti nuostabūs gamtos peizažai arba lankytinos vietos įvairiuose miestuose. Daugelį tų vaizdų mes kur nors esame matę.
Ši fotochrominė kolekcija padarė didelę įtaką filmui. Aptikome nuostabią nuotrauką, kurioje įamžintas viešbutis Karlovy Varuose (anuomet Karlsbade), – ilgą laiką įsivaizdavau, kad filmas turi būti filmuojamas kaip tik tokiame viešbutyje. Bet kai apžiūrėjome visus kolekcijoje įamžintus pastatus, paaiškėjo, kad dabar nė vienas neatrodo taip, kaip Austrijos-Vengrijos laikais. Jie mums netiko. Tačiau nėjo iš galvos mintis, kad šios nuotraukos geriausiai perteikia S.Zweigo viziją, jo pasaulį. Nusprendžiau, kad geriausia jį atskleisti sukuriant filme panašią vizualinę aurą.
Man labai pravertė ir tai, kad „Permainų svaigulyje“ S.Zweigas detaliai aprašė ištaigingą viešbutį Šveicarijoje. Pagrindinė romano veikėja – jauna mergina, dirbanti pašte. Iš JAV atvyksta jos turtinga teta ir pakviečia dukterėčią šiame viešbutyje apsistoti.
Merginai įžengus, administratorius pamano, kad ji atnešė siuntinį, mat visas jos bagažas – nedidelis krepšys. Galiausiai išaiškėja tiesa ir visi supranta, kad nuo šiol ji – viešbučio viešnia. O viešbutis labai skiriasi nuo visko, ką mergina yra mačiusi.
S.Zweigas įtaigiai aprašo, ką ji jaučia matydama pasikeitusį personalo elgesį, kaip ji vaikšto po viešbutį kartodama: „Šiąnakt aš čia miegosiu.“
Malonus sapnas greitai baigiasi, bet mergina spėja priprasti prie naujo gyvenimo būdo ir jos gyvenimas dramatiškai pasikeičia. Merginą apima neviltis ir ji užmezga romaną su žmogumi, kuris dar nelaimingesnis už ją.
Jei atvirai, tiesiog negaliu patikėti, kad ši knyga taip ilgai buvo užmiršta.
G.Prochnikas: Iš tiesų. Išgirdęs, kaip ieškojote viešbučio filmavimui, prisiminiau mintį, išsakomą filmo pabaigoje: pasaulis, kuriame gyveno ponas Gustavas, greičiausiai liovėsi egzistuoti dar prieš jam į jį įžengiant. Tai tarsi užuomina, kad papasakota istorija tėra vaizduotės vaisius. Manau, joje savitai atsispindi iliuzijų pasaulis, aprašytas ir „Vakarykščiame pasaulyje“.
Dažnai sakoma, esą S.Zweigas nematė realybės, tiesiog nesugebėjo jos įžvelgti, bet aš pažiūrėjęs jūsų filmą linkstu manyti, kad jis troško gyventi vaizduotės pasaulyje, kad sušvelnintų tikrovės poveikį.
