Pradėdamas festivalį „Monako kunigaikštienė“ – filmu, dėl kurio platinimo JAV yra keblumų (platinimo teises turintis prodiuseris Harvey Weinsteinas kategoriškai nepatenkintas dabartine montažo versija) ir kurį kategoriškai atmetė Grimaldi šeima (tai yra filmo pagrindinių herojų palikuoniai), Kanų festivalio direktorius Thierry Fremaux, savaime suprantama, tikėjosi jei ne skandalo, tai bent audringo emocijų pliūpsnio. Ir gavo. Tokio draugiško „bū ū ū“ ir tokio garsaus švilpimo po išankstinio seanso žiniasklaidai ir kino kritikams Festivalių rūmai seniai nebuvo girdėję.
Būtų galima pamanyti, kad prastesnių filmų tiesiog nebūna. Bet iš tiesų taip nėra. Miesčioniškų filmų „iš aristokratų gyvenimo“ visada buvo ir bus, ir ne kartą tokiam „karališkajam muilui“ (tauriau šnekant – istorinėms melodramoms) buvo suteikta garbė atidaryti didelius festivalius. Todėl iš tiesų galima pamanyti, kad šįkart buvo ne tiek meninis, kiek politinis švilpimas. Filme „Monako kunigaikštienė“ pasakojama apie vieną dramatiškiausių tiek Monako ir Prancūzijos santykių, tiek aktorės Grace Kelly, tapusios kunigaikščio Rainier žmona prieš šešerius metus iki filme rodomų įvykių, momentų. Ji myli kunigaikštį, tačiau prasiveržia amerikietiška laisvės meilė, įgimtas demokratiškumas ir nenumalšintas troškimas vaidinti. Todėl kai jai ypač brangus režisierius Alfredas Hitchcockas pasiūlo pagrindinį vaidmenį filme „Marnė“, Grace, net žinodama, kokių apkalbų tai sukels rūmuose, ketina sutikti.
Tačiau, kaip pasakytų dabartiniai kinematografininkai, sutrukdo „prastas taimingas“. Kaip tik tuo metu prasideda Monako ir Prancūzijos konfliktas dėl mokesčių, grasinantis peraugti į atvirą karą (t.y. mažos nepriklausomos kunigaikštystės aneksiją). Ir Grace atsisako A.Hitchcocko filmo, kad suvaidintų svarbiausią savo gyvenime – ištikimos žmonos ir naujosios tėvynės patriotės – vaidmenį.
Yra žinoma, kad įveikiant praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje kilusią politinę krizę kunigaikštienė Grace išties suvaidino svarbų vaidmenį. Čia filmas nemeluoja. Tačiau yra niuansų, kuriuos režisierius Olivier Dahanas, kaip pats prisipažino, dėl stipresnio meninio efekto atkūrė ne visai tiksliai.
Pavyzdžiui, A.Hitchcockas nebuvo atskridęs į Monaką su scenarijumi (kaip parodyta filme), o kalbėjosi su Grace telefonu. Ir generolas Charles de Gaulle'is per krizės įkarštį nevyko į Monte Karlą dalyvauti kunigaikštienės surengtame labdaros pobūvyje. Beje, A.Hitchcocko epizodas visiškai įtikinamas, o štai Ch.de Gaulle'is tame pobūvyje panašesnis į bukoką Pirmojo pasaulinio karo laikų prūsų generolą negu į vieną įtakingiausių XX amžiaus politikų ir populiariausių Prancūzijos prezidentų.
Režisieriui būtų galima papriekaištauti ir dėl piktnaudžiavimo ypač stambiais G.Kelly vaidmenį atliekančios aktorės Nicole Kidman planais. Vis dėlto Grace tuomet buvo vos per trisdešimt, o Nicole – gerokai daugiau, todėl autoriai norom nenorom atkreipia į tai žiūrovų dėmesį.
Užtat bendra atmosfera – galimo karo tarp žmonių, kalbančių ta pačia kalba, nuojauta, politinės intrigos, mažos šalies nusiteikimas priešintis agresijai – filme perteikta visiškai įtikinamai.
Beje, režisierius O.Dahanas tvirtina, kad kūrė ne politinę istoriją – visas krizės anturažas jam buvo reikalingas tam, kad geriau atskleistų herojų charakterį.
Kaip per spaudos konferenciją sakė N.Kidman , jai prireikė penkių mėnesių, kol peržiūrėjo visus filmus, kuriuose vaidino G.Kelly (mėgstamiausias, žinoma, A.Hitchcocko „Langas į kiemą“), ir kino kroniką, kurioje kunigaikštienė užfiksuota kasdieniniame gyvenime. Mėgdžiojo jos balsą, eiseną, manieras. Ir bandė suprasti, kaip pati būtų pasielgusi jos vietoje.
N.Kidman mano, kad G.Kelly istorija – tai istorija moters, kuri, iškilus dilemai „meilė ar kūryba“, pasirinko meilę. Pačiai N.Kidman, jos žodžiais tariant, šitaip rinktis neteko. Bet jeigu būtų buvusi tokia situacija, ji, kaip ir jos herojė, pirmenybę būtų atidavusi meilei.
Kalbėdama apie Grimaldi šeimos nepasitenkinimą filmu (jų nuomone, jis žiauriai iškreipia tikrovę), N.Kidman sakė nematanti jame nieko įžeidžiamo. Sykiu ji suprantanti, kad tėvų asmeninio gyvenimo iškėlimas į ekraną visada skausmingas vaikams.
Nors nuo Monako iki Kanų automobiliu vos 40 minučių, premjeroje nieko iš Grimaldi nebuvo. O visų, per atidarymo ceremoniją ėjusių į Festivalio rūmus, rankinės buvo ypač stropiai patikrintos. Matyt, bijota provokacijų.
Parengė Milda Augulytė
